Su šeima iš pajūrio keliavusi Vaida L. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) iki šiol negali patikėti, kad pavojus tyko ir tiesiame kelyje. Vilniečių šeima, važiavusi magistrale iš Klaipėdos, nulėkė nuo kelio ir tik per plauką išvengė tragiškų pasekmių.
„Smarkiai lijo, o mes važiavome leistinu magistralėje greičiu, apie 120 km/val. Vairavo vyras, šnekučiavomės, kai netikėtai automobilis tapo nevaldomas. Atrodė, kad automobilis tarsi pradėjo plaukti. Mus sumėtė, nulėkėme nuo kelio ir sustojome tik atsitrenkę į medį. Gyvi likome tik dėl išsiskleidusių saugos oro pagalvių, o gale sėdėjusį vaiką išgelbėjo vaikiška kėdutė“, – pasakojo pašnekovė.
Į įvykio vietą atvykę pareigūnai apžiūrėjo avarijoje stipriai apgadintą prieš 7 metus pagamintą automobilį, jo padangas ir greitai nustatė nelaimės priežastį – akvaplaningas, arba kitaip vadinamas šlapiame kelyje susidarantis vandens pleištas tarp padangos protektoriaus ir kelio dangos.
Saugaus eismo specialistai šią situaciją laiko ypač pavojinga, nes tuomet ratai netenka sukibimo su kelio danga, o automobilis ima nevaldomai slysti. Didžiausia tikimybė atsirasti akvaplaningui yra per lietų, kai ant kelio dangos esantis vanduo nebespėja pasišalinti padangų protektoriaus grioveliais.
Nulemia ne tik greitis
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docento dr. Vigilijaus Sadausko teigimu, akvaplaningo susidarymą nulemia keli faktoriai: automobilio važiavimo greitis, padangų protektoriaus būklė, slėgis padangose, kelio danga ir kelio geometrija.
„Akvaplaningas gali susidaryti automobiliui važiuojant 75 km/val. ir daugiau. Net jei padangų protektoriaus būklė gera, t.y. protektoriaus gylis didesnis nei 1,6 mm, esant smarkiam lietui ir ant kelio susikaupus apie 1,5-2 mm vandens, akvaplaningas vis tiek gali atsirasti“, – DELFI sakė V. Sadauskas.
Pašnekovo teigimu, svarbu atkreipti dėmesį ir į kelio dangą. Pavyzdžiui, jeigu asfaltas yra naujai nutiestas ir lygus, neturintis šiurkštaus paviršiaus, tuomet vanduo ant tokio kelio pasiskirsto tolygiai ir atsiranda didesnė tikimybė, kad automobilis pateks ant vandens pleišto. Šiuo atveju mažiau pavojingi yra siauri, dviejų eismo juostų keliai, nes jų paviršius dažniausiai daromas taip, kad turėtų nuožulnumą į vieną ir kitą pusę, todėl vanduo spėja greitai nubėgti. Tačiau važiuojant magistralėmis, kuriose yra po dvi eismo juostas abejomis kryptimis, akvaplaningui susidaryti yra didesnė tikimybė, nes nuo tokio kelio paviršiaus vanduo nespėja greitai pasišalinti.
„Vairuotojai neturėtų pamiršti patikrinti slėgio padangose. Jeigu ir padangų protektorius geras, tačiau slėgis per mažas, tuomet padanga rieda ne pilnai prisilietusi prie kelio paviršiaus, o liečiasi kraštais. Jeigu slėgis per didelis, tuomet padanga liečiasi paviršiumi, tad per didelis slėgis akvaplaningo atveju nėra toks baisus. Taip yra todėl, kad vanduo su padanga susiduria lietimosi viduryje. Per mažas slėgis padangose bet kuriuo vairavimo atveju yra pavojingesnis“, – kalbėjo VGTU docentas.
Per daug pasitiki visų varančiųjų ratų sistema
Į avariją dėl susidariusio akvaplaningo patekusi vilnietės Vaidos L. šeima važiavo visais ratais varomu automobiliu, todėl jie stebėjosi, kodėl patikimumu pasižymintį automobilį galėjo sumėtyti. Tačiau V. Sadausko teigimu, dažniausiai visais ratais varomų automobilių savininkai per daug pasitiki savo transporto priemone ir pamiršta atsargumą.
„Akvaplaningą pirmiausia galima pajusti priekiniais ratais, nes jie pirmieji patenka į tą zoną ir juos pirmiausia pradeda kelti vanduo. Tačiau automobilis tampa nevaldomas tuomet, kai pradeda slysti jo galas. Problema dėl visus varančiuosius ratus turinčių automobilių yra viena – jų vairuotojai mažiau paiso saugumo, o su dviem ratais varomu automobiliu važiuojantis žmogus įprastai galvoja, kad jis nėra toks saugus, tad vairuoja atsargiau. Realybė yra tokia, kad nesvarbu, ar dviem, ar keturiais ratais yra varomas automobilis, stabdymas veikia taip pat. Pavyzdžiui, jeigu įprasto automobilio vairuotojas posūkį stengiasi įveikti 65-70 km/val. greičiu, tai visais ratais varomo automobilio vairuotojas saugosi mažiau ir galvoja, kad gali posūkyje važiuoti 75 km/val. greičiu. Tačiau riba, kai automobilis gali pradėti slysti, yra 80 km/val., todėl jūs jo nesuvaldysite nors ir automobilis bus varomas keturiais ratais, nors prie vairo sėdės Šumacheris“, – dėstė V. Sadauskas.
Patekus į akvaplaningą, pavojingos situacijos baigtis priklauso nuo vairuotojo veiksmų. V. Sadausko teigimu, įvažiavus į akvaplaningo zoną automobiliui paslysti ir nulėkti nuo kelio užtenka, kad ji driektųsi 10 metrų, jeigu yra apie 5 metrai ar trumpesnė, tuomet nedarant staigių judesių galima automobilį suvaldyti net ir važiuojant 90 km/val. greičiu.
„Prasidėjus akvaplaningui, vienintelis ir svarbiausias uždavinys vairuotojui yra nukelti koją nuo akceleratoriaus pedalo ir vairu nedaryti jokių staigių judesių kol nepajusite sukibimo. Jeigu pradėsite sukioti vairą, tuomet automobilis jau sukibęs su danga lėks ta kryptimi, kuria ir būsite susukę vairą“, – aiškino pašnekovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuvoje nė viena vairavimo mokykla nemoko, ką reikėtų daryti patekus į akvaplainingą, o dauguma instruktorių gali pasakyti tik tiek, kad ši situacija kyla dėl greičio, tačiau iš tiesų tą nulemia daugiau priežasčių – padangų būklė, kelio danga ir kt.
„Jeigu pradėjo lyti, bet kokiu atveju mažinkite greitį. Prieš kelionę ar bent kartą per mėnesį patikrinkite padangų slėgį – geriau slėgis būna šiek tiek didesnis nei nurodo gamintojas, bet jokiu būdu ne mažesnis. Atsiminkite, kad jeigu važiuojate kelyje, turinčiame vieną eismo juostą, ir padangos kelią didesnį triukšmą, tuomet akvaplaningo tikimybė yra mažesnė. Tačiau jeigu važiuojate magistrale, plačiame kelyje ir padangos nėra triukšmingos, tuomet patekti į akvaplaningą yra didesnė rizika. Dar vienas patarimas – jeigu kelyje susidariusios provėžos, stenkitės iš jų „išlipti“ ir važiuoti ne provėžose, nes jose įprastai būna susikaupęs vanduo. Jeigu visi mąstytų važiuodami, o nesivadovautų tik taisyklėmis, kad jeigu galima važiuoti 110 km/val., tai bet kokiu atveju ir važiuosiu tokiu greičiu, tuomet ir eismo įvykių būtų mažiau“, – apibendrino V. Sadauskas.
