Policijos surinkti duomenys rodo, kad praėjusiais metais eismo įvykiuose buvo sunkiai sužeisti 92 asmenys. Tai yra, kas mėnesį aštuonių žmonių ir jų artimųjų gyvenimas pasikeičia negrįžtamai: sunkūs sužalojimai palieka pėdsakus visam gyvenimui, o juos lydi ligos, komplikacijos, prarasta judėjimo galimybė – ne taip retai iš ligos patalo pakilti ir nepavyksta.

„Avarijos gali pasibaigti ne tik juodame maiše, skirtame žuvusiems, bet ir kitaip“, – pasakojo Alina J.

Viskas pasikeitė per dieną

Mergina pasakojo, jog gyveno įprastai, kaip ir dauguma jaunų žmonių: mokėsi mokykloje, turėjo savų rūpesčių, mąstė, kokius brandos egzaminus laikyti, kūrė ateities planus ir svajojo apie laimingą gyvenimą.

Viskam pasikeisti užteko vienos dienos. Drauge su šeima pašnekovė važiavo pasiimti naujos prekių siuntos šeimos valdomai parduotuvei. Deja, kelionės tikslo sėkmingai nepasiekė.

„Patekome į avariją. Po jos mėnesį buvau komoje. Kai pabudau, pamenu, negalėjau net prisiminti, ką tą lemtingą dieną vilkėjau, o tada medikai pasakė, kad nebegalėsiu vaikščioti“, – prisiminė pašnekovė.

Avarija. Asociatyvi nuotr.

Pasak jos, iš karto šios žinios ji neįsisąmonino. Manė, kad galbūt kažkurį laiką teks pasinaudoti neįgaliojo vežimėliu, o tuomet ji vėl galės stotis ant savų kojų.

Tik po kurio laiko Alina įsisąmonino, kad ant kojų ji niekada nebeatsistos ir privalo mokytis judėti kitokiu būdu. Prireikė nemažai laiko, kol pavyko apsiprasti su nauja aplinka ir pasikeitusiomis savo galimybėmis bei susitaikyti su mintimi, kad visą likusį gyvenimą ji praleis neįgaliojo vežimėlyje.

Vieną nelaimę sekė kita

Populiari liaudies patarlė sako, kad vieną nelaimę būtinai seka ir kita. Taip nutiko ir šiuo atveju: automobilyje, patekusiame į avariją, važiavo visa Alinos šeima. Tik atsigavusi po komos mergina sužinojo, kad nukentėjo – ne ji viena.

„Automobilį vairavo mano mama. Po avarijos man pasakė, jog ji yra labai stipriai sužalota, patyrė daug kaulų lūžių, todėl prireiks labai ilgo gydymo“, – prisiminė mergina.

Tiesa jai buvo pasakyta tik po kurio laiko, kai sustiprėjo. Tada ji išgirdo, kad avarijos mama neišgyveno – žuvo. Prieš šią žinią, prisipažino pašnekovė, nublanko viskas, ką teko patirti, net ir tai, kad ji niekada nebegalės vaikščioti.

Avarija. Asociatyvi nuotr.

„Visada galvojau, kad su tėvais turėsiu atsisveikinti tada, kai jie pasens. Niekada neturėjau nė minties, kad artimiausias žmogus galėtų mirti taip anksti ir netikėtai“, – skausmu dalijosi mergina.

Anot jos, sėdęs į automobilį ir išvažiavęs į kelią niekuomet negali būti tikras, kuo baigsis kelionė – lemtingas gali būti bet koks manevras.

„Ir ne tik tavo paties, bet ir kito vairuotojo. Sėsdami prie vairo žmonės turėtų suprasti, kad jie atsakingi ne tik už savo, bet ir už kitų žmonių gyvybę ir sveikatą“, – kalbėjo ji.

Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)