Keis­ti mąs­ty­mą! Štai ką rei­kia da­ry­ti. Kol vai­ruo­to­jų po­žiū­ris ne­pa­si­keis – ne­pa­si­keis pa­dė­tis ke­liuo­se. Štai ke­lios si­tu­a­ci­jos.

Leis­ti­na al­ko­ho­lio nor­ma 0,4 pro­mi­lės. Tai tau­rė vy­no ar šam­pa­no ar­ba 50 g deg­ti­nės, ar­ba bu­te­lis alaus. Vi­si vai­ruo­to­jai tai ži­no. At­ro­dy­tų, ne­daug, ta­čiau vai­ra­vi­mas jau tam­pa ki­tas: žmo­gus leng­vai ap­svaigs­ta, pa­drą­sė­ja, pra­ran­da at­sar­gu­mą, pa­sta­bu­mą, su­ma­žė­ja re­ak­ci­ja. Be to, iš­gė­rus tau­re­lę tas „lai­mės hor­mo­nas“ siū­lo iš­ger­ti ir an­trą. Ir vai­ruo­to­jai sė­da prie vai­ro gir­ti kaip pė­dai.

Ki­ta si­tu­a­ci­ja. Žmo­gus ži­no, kad vai­ruos, o jam vis siū­lo „nors vie­ną“, „nors prie lū­pų“, „na, dėl kom­pa­ni­jos“. Jis muis­to­si, ta­čiau ga­liau­siai pa­si­duo­da... juk vai­ruos už va­lan­dos – iš­si­ga­ruos. Nie­kas ne­iš­si­ga­ruos!

Dar kvai­liau, kai vi­są va­ka­rą ar nak­tį puo­tau­ja, o ki­tą die­ną ruo­šia­si ke­lio­nėn. Sa­ko: „Pa­ū­šim, ry­toj ke­lias va­lan­das nu­snū­siu ir ga­liu va­žiuot.“ O ry­toj taip ne­svei­ka, kad dar „pa­tai­so svei­ka­tą“, nu­mie­ga zui­kio mie­gu ir vi­sas „ga­ruo­jan­tis“ į ke­lią.

Pri­pa­žin­ki­me, kad tai ma­tę šim­tus kar­tų. Ir pa­tys taip da­rę. Ar mes at­kal­bi­nė­jo­me, su­gė­di­jo­me ar su­draus­mi­no­me to­kį vai­ruo­to­ją? Ne! Ge­riau­siu at­ve­ju pe­čiais pa­gūž­čio­jo­me.

Na, o pa­ma­tę ke­ly­je be­si­blaš­kan­tį pri­mau­kė­lį ar vi­sa­da ban­do­me už­kirs­ti tam ke­lią? Ne – juk aš ne skun­di­kas, tai po­li­ci­jos rei­ka­las. O toks ere­lis iš­va­žiuo­ja į prie­šin­gą eis­mo juos­tą ir plo­ja­si į nie­kuo dė­tus žmo­nes. Ar no­rė­tum bū­ti jų vie­to­je?

Pa­ma­čius sė­dant gir­tą prie vai­ro rei­kia jį su­stab­dy­ti, at­im­ti rak­te­lius ar pra­neš­ti po­li­ci­jai. Gal­būt jūs iš­gel­bė­si­te ke­tu­ris žmo­nes. Gal­būt net pa­žįs­ta­mus.

Rei­kia kar­di­na­liai keis­ti vai­ruo­to­jų nu­si­sta­ty­mą į vai­ra­vi­mą iš­gė­rus. Da­bar leis­ti­na nor­ma 0,4 pro­mi­lės. Įsi­klau­sy­ki­te – leis­ti­na! Tru­pu­tį. Tai tas pats, kaip tru­pu­tį žu­dy­ti. Jei­gu žmo­gus sė­da gir­tau­ti, o pas­kui ruo­šia­si va­žiuo­ti, tą ga­li­ma pri­ly­gin­ti pa­si­ruo­ši­mui žu­dy­ti.


O gir­to sė­di­mas prie vai­ro – tai su­pla­nuo­ta žmog­žu­dys­tė. Vai­ra­vi­mas – au­kos pa­ieš­ka. Štai kaip rei­kia trak­tuo­ti vai­ra­vi­mą iš­gė­rus. Štai ko­kia at­sa­ko­my­bė grės­tų. Kas no­rė­tų bū­ti žu­di­ku? Nie­kas. Kas to­le­ruo­tų žu­di­kus? Nie­kas. Gir­tas vai­ruo­to­jas – po­ten­cia­lus žu­di­kas, nes tu val­dai mir­ti­ną gin­klą. Tai nie­kin­ga ir gė­din­ga. Štai ka­da po­žiū­ris ir ap­lin­ki­nių, ir vai­ruo­to­jų pa­si­keis­tų.

O da­bar? Juk ga­li­ma. Da­bar leis­ti­na 0,4 pro­mi­lės, pa­da­rys 0,2 ar­ba 0,1 pro­mi­lės, bet tai juk vis vien leis­ti­na! Na, o jei leis­ti­na, ko­dėl gi ne­iš­gė­rus? Juk leis­ti­na – tai ne­drau­džia­ma. Tu­ri bū­ti tik 0,00 pro­mi­lės. Vi­siems! Ne tik nau­jiems ar vil­ki­kų, ar au­to­bu­sų vai­ruo­to­jams. Vi­siems! Sa­ky­si­te, kad ab­so­liu­taus nu­lio ne­bū­na. Gi­ra, ke­fy­ras ir ki­ti pro­duk­tai ga­li pa­da­ry­ti tą 0,01 pro­mi­lės. Bet už tai nie­kas į ka­lė­ji­mą ne­so­din­tų. Už tai ne­ska­tin­tų al­ko­ho­lio var­to­ji­mo. Bū­tų adek­va­ti bau­da. Na, bet ap­svai­gus prie vai­ro – tai jau iš­ėji­mas žu­dy­ti! At­im­ti tei­ses ir au­to­mo­bi­lį me­tams ar dve­jiems. Gal pa­gal­vos, ap­mąs­tys, pa­si­keis, pa­si­tai­sys. Na, o jei už­čiup­tas an­trą, tre­čią kar­tą – tai jau po­lin­kis nu­si­kals­ti. Rei­kia at­im­ti tą ga­li­my­bę nu­si­kals­ti! Ir nu­si­kal­ti­mo įran­kį.

Sa­ky­si­te, prie­mo­nės per dras­tiš­kos? O gal tai ge­riau, nei va­žiuo­jant dre­bė­ti ir svars­ty­ti: ar lai­min­gai pa­siek­siu na­mus, ar šia­me po­sū­ky­je į ma­ne iš­lėks gir­tu­tė­lis vai­ruo­to­jas?..