Susisiekimo ministras Rokas Masiulis kalbėdamas apie saugų eismą akcentavo, kad kiekvienas turi suprasti, kad nuo jo veiksmų priklauso ne tik jo paties gyvybė, bet ir kitų žmonių gerovė. Ministras atskleidė ir šokiruojantį faktą: pasirodo, per pastaruosius trejus metus iš visų tamsoje transporto priemonių partrenktų pėsčiųjų nė vienas nedėvėjo atšvaitų.
Atšvaitai – nemadinga
Specialistai pastebėjo, jog nors apie atšvaitus žino visi, jie vis dar nėra suprantami, kaip būtinybė pėsčiomis keliaujant tamsiu paros metu. Automobilių žurnalistas Valdas Valiukevičius aiškino, jog daugiau dėmesio reiktų skirti piliečių įpročių ugdymui, nes didinamos baudos jokios realios naudos neatneša. Pasak jo, kai kurie piliečiai ne tik linkę kartoti tas pačias klaidas, bet ir nemokėti baudų.
„Apskritai Lietuvoje yra surenkama tik iki pusės visų skirtų baudų, nes kai kurie žmonės tiesiog jų nemoka, todėl geriau daugiau lėšų skirti švietimui ir įpročių ugdymui“, – sakė V. Valiukevičius.
Diskusijos dalyviai akcentavo, kad užsienio šalyse žmonės atšvaitus supranta, kaip rūpestį savo gerove, o Lietuvoje, nors toks požiūris ir yra, tačiau su laiku išblėsta. Pasak žinovų, problema atsiranda tuomet, kai kiek paaugusiems vaikams leidžiama patiems spręsti, ar jiems to atšvaito reikia, nors tiek darželyje, tiek pradinėse klasėse vaikai būna ne tik aprengiami šviesą atspindinčiomis liemenėmis, bet ir po miestą žygiuoja įsikibę į virvutę.
Į tokią tendenciją dėmesį atkreipė ir lenktynininkas Benediktas Vanagas, kuris teigė, jog labai dažnai tėvai savo atžaloms liepia segėti atšvaitus, bet patys jų nedėvi. Anot sportininko, tai – nesąžininga vaikų atžvilgiu, nes suaugusieji yra taip pat pažeidžiami ir nelaimės atveju vaikas liktų našlaitis. Be to, anot lenktynininko, toks pavyzdys vaikui gali sukelti prieštaringų minčių, dėl kurių paaugęs jis taip pat gali nuspręsti atšvaito nebedėvėti.
Nors B. Vanagas dažniausiai kalba apie technikas, kurios padeda pasiekti geresnių rezultatų lenktynių trasoje, šįkart jis pabrėžė, kad kaip ir lenktynėse, taip ir viešajame eisme daugiausia dėmesio reikia skirti silpniausiems, nes tik taip galima užtikrinti, kad visi būtų pakankamai stiprūs kovoti su nelaimėmis keliuose.
„Automobilis, komanda arba valstybė yra stipri tiek, kiek yra stipri pati silpniausia jos grandis. Todėl jei mes nuo mažens aiškinsime, kad atšvaitas yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, tai ir suaugęs žmogus nebus linkęs elgtis priešingai. Tada ir tie silpniausieji nebus tokie pažeidžiami“, – sakė B. Vanagas.
Pervertina galimybes
Kalbėdamas apie vairuotojų elgesį gatvėse lenktynininkas negailėjo kritikos ir aiškino, jog savikritiški vairuotojai dažnai padaro smulkių techninių klaidų, ko pasekmė būna įbrėžtas automobilio kėbulas. Tačiau, kai jaunas vairuotojas pervertina savo galimybes manydamas, kad jis vairuoti jau išmoko, prasideda didžiausios ir skaudžiausios klaidos.
Lygiai tokias pat klaidas daro ne tik automobilių, bet ir motociklų vairuotojai. Motociklininkas Arūnas Gelažninkas, pasakojo, jog net ir turint didelę patirtį, reikia prisiminti, kad net ir kelių žiemos mėnesių pakanka, kad įgūdžiai pasimirštų. Todėl neįvertinę tokios rizikos ir manydami, kad moka vairuoti, žmonės patiria ir skaudžių avarijų, ir traumų.
„Pradedu 25-ą motociklo sezoną ir vis tiek po kiekvienų atostogų, kurios dažniausiai būna žiemą, man taip pat reikia važiuoti į uždaras aikšteles ar trasas, prisiminti visus įgūdžius. Normalu, kad po pertraukos motociklininkui kai kuriais atvejais motociklą suvaldyti gali būti sunkiau“, – dėstė A. Gelažninkas.
Lenktynininkas taip pat pasakojo, jog dažnas pavasarį į gatves išvažiavęs motociklininkas neįvertina ne tik savo įgūdžių, bet ir kelio dangos, mat dviejų ratų sukibimas vis vien yra prastesnis nei keturių. Tad ypač pradžioje reikėtų nepamiršti ne tik leistino, bet ir saugaus greičio. A. Gelažninkas pabrėžė, jog kilus norui išbandyti savo ir motociklo gebėjimus svarbu nepamiršti, jog tam yra skirtos uždaros trasos, o ne miesto gatvės.
