Benediktas Vanagas pasibaisėjo gatvėje pamatytu vaizdu: užkliuvo paspirtukininko elgesys

„Šiandien stebėjau tokį vaizdą. Paspirtukininkas važiuodamas tikrai greičiau nei 30 km/val. važiavo šaligatviu, nestojęs praskuodė per pėsčiųjų perėją, 150 metrų pavažiavo dešine šalikele, 200 metrų pavarė kelio viduriu, dar 100 metrų pasinaudojo kaire kelio puse, vėl pratęsė kelionę šaligatviu. Visa tai nutiko per pusę minutės. Man atrodo, kad naudingiausią pasaulio išradimą galima devalvuoti per tokį trumpą laiką. Ir žinote, ką? Jei tą nevisprotį (atleiskite, neturiu kito žodžio jį apibūdinti) būtų nutrenkęs koks vairuotojas (o taip tikrai galėjo nutikti) jis būtų verkęs, kokie automobilių vairuotojai nekultūringi ir skriaudžia silpnesnius. Panašu, kad to daug mūsų laukia šią vasarą“, – rašė sportininkas oficialioje savo „Facebook“ paskyroje.

Lenktynininkas pasakoja, kad elektriniu paspirtuku pradėjo naudotis prieš du metus lenktynėse, o vėliau ėmė juo keliauti ir į darbo susitikimus mieste: „Paspirtukas yra neišvengiamas, jeigu nori sutaupyti laiko ir neeikvoti energijos. Elektriniais paspirtukais naudotis pradėjome prieš du metus Dakare. Prieš tai bandėme įvairias susisiekimo priemones, bet jos visos buvo gremėzdiškos – užimdavo daug vietos, būdavo sunkios. Manau, kad atradome tobuliausią balansą. Pats miesto paspirtuką pradėjau naudoti praėjusiais metais. Patogu, nes automobilio bagažinėje yra 220 V lizdas, tad kol važiuoju automobiliu, paspirtukas kraunasi ir visada būna pasiruošęs kelionei. Mieste paspirtuką naudoju susitikimuose: atvažiuoji iki miesto centro, palieki automobilį ir tada paspirtuku gali greitai pasiekti visus susitikimus.“

B. Vanagas teigia, kad paspirtukas jam – darbo įrankis, dažniausiai naudojamas susisiekimui bivake ar serviso erdvėje. Anot jo, paspirtukas varžybų metu reikalingas norint sutaupyti laiko ir neeikvoti energijos.

„Dakaro bivakas yra didelis, maždaug iki 30 hektarų ploto, kuriame įsikuria 3–5 tūkst. žmonių. Tad laukia nemaži atstumai norint keliauti prie sanitarinių mazgų, į valgyklą, medicinos punktą, susirinkimus, norint bendrauti su kitomis komandomis ar pasiskolint atsarginių detalių. Dakare keliauju paspirtuku, varomu abiem ratais, paaukštintu, su amortizacija. Vadiname jį Bysteriuku (žvėriuku), nes reikia mokėti tą galią suvaldyt, ypač važiuojant ant žvyro“, – pasakojo sportininkas.

Anot B. Vanago, bivako danga dažniausiai yra žvyras ir smėlis, tad keliavimui buvo pasirinktas galingesnis, dviem ratais varomas paspirtukas. Per Dakarą bivakuose elektriniu paspirtuku lenktynininkas nuvažiuoja iki 100 kilometrų.

Dakaro rekordininkas pasakoja, kad šalyje išaugus elektrinių paspirtukų populiarumui dar nespėjo susiformuoti jų vairavimo kultūra.

„Paspirtukas yra vienas geriausių paskutinių žmonijos atradimų. Bet šalyje paspirtukų atsirado daug ir per labai trumpą laiko tarpą. O mes neturime aiškiai suformavę paspirtukų važiavimo kultūros. Mūsų visų laukia didelis darbas padaryti taip, kad žmonės, vairuojantys paspirtukus, būtų adekvatūs ir gerbtų bendrai sugalvotas taisykles. Nes iš vienos pusės paspirtukas yra labai geras įrankis. Bet neteisingai naudojamas gali pridaryti negerų dalykų“, – pridūrė „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“ komandos lenktynininkas.