Svarbiausieji kriterijai
Perkantieji padangas turi mokėti pasirinkti. Iš pažiūros vienodos – juodos, guminės ir apvalios – padangos tarpusavyje gali skirtis kaip diena ir naktis. Tai visų pirma atsispindi kainoje. Pavyzdžiui, kainų skirtumas tarp puspriekabei skirto pigių ir brangių padangų komplektų gali siekti 900 eurų. Tai – suma, kurios niekas nenorėtų ignoruoti. Ji natūraliai skatina klausimą „ar brangesnės padangos tikrai to vertos?“
Jeigu lengvųjų automobilių padangos vertinamos pagal daugybę kriterijų – triukšmingumą, pasipriešinimą akvaplanavimui ir riedėjimui, atsparumą dilimui, stabdymo ir valdymo savybes, tai komercinių automobilių savininkams dominuoja vienas kriterijus: rida. Ir būtent ji leidžia nustatyti vežėjams svarbiausią parametrą – kilometro kainą.
Ar tai reiškia, kad kiti kriterijai – kaip saugumas ir ekonomija – yra ne tokie svarbūs? „Michelin“ komercinio produkto vadovas Latvijoje ir Estijoje, Arnas Stasevičius tvirtina, kad jų negalima ignoruoti: pavyzdžiui, 80 km/val. greičiu važiuojančio sąstato stabdymo kelias gali skirtis net 13-15 metrų, priklausomai nuo to, ar jis apautas aukštos klasės, ar pigiomis padangomis.
Taip pat – ir su ekonomija. UAB „Melgos ratai“ direktorius Vidmantas Žilėnas sako, kad jo klientai, pabandę ekonomines padangas, renkasi įprastus modelius. Pasak jo, ekonominių padangų protektoriaus gylis yra mažesnis, o tai reiškia ir mažesnį padangos ridos resursą.
Tuo tarpu A. Stasevičius tvirtina, kad ekonominės klasės padangos degalų sąnaudas gali realiai sumažinti maždaug 2-3 l/100 km. Šį skaičių padauginus iš metinės sunkvežimio ridos (tarkime, tai būtų 100 tūkst. km), tada padauginus iš sunkvežimių parko skaičiaus, galima gauti įspūdingus rezultatus. Pasak gamintojo atstovo, ekonominių padangų konstrukcija kuriama, vengiant kompromisų dėl padangos ilgaamžiškumo.
Padangų rinkos segmentai
Aukštos klasės, arba „premium“ segmento padangos yra brangiausias produktas, kuriam naudojamos aukščiausios kokybės medžiagos ir naujausios technologijos. Ir viena, ir kita kainuoja labai didelius pinigus, todėl juos turėti gali tik finansiškai pajėgios kompanijos. Pasaulinėje rinkoje dominuoja trys didžiausi šio segmento gamintojai: „Bridgestone“, „Michelin“ ir „Goodyear“. Šalia jų galima įvardyti ir kur kas mažesnę įtaką rinkoje turintį „Continental“.
Žemesnė grupė yra ekonominis segmentas, kuriam didžiąja dalimi atstovauja minėtų koncernų prekės ženklai: atitinkamai tai – „Firestone“, „Kormoran“, „Dunlop“, „Barum“. Šis segmentas yra kompromisas, kuriuo derinamos pažangios savybės (dažnai čia naudojamos senesnės „premium“ segmento technologijos) ir mažesnė kaina.
Verta paminėti, kad pasaulinėje rinkoje vis tvirčiau laikosi ir vis geresnį produktą siūlo Pietų Korėjos „Hankook“, kuris sugeba vis tvirčiau konkuruoti su stipriausiais rinkos žaidėjais. Jis iš lėto, bet užtikrintai artėja prie „premium“ segmento.
Biudžetinis segmentas siūlo dar pigesnes padangas, kurių tikslas – konkuruoti su pigia Azijos (didžiąja dalimi – Kinijos) produkcija. Pavyzdžiui, „Bridgestone“ atveju tai yra „Dayton“, „Goodyear-Dunlop“ atveju – „Sava“ ir „Debica“, „Continental“ atveju – „Matador“. Šios padangos gaminamos, naudojant dar pigesnes medžiagas ir senesnes technologijas, nei ekonominiame segmente.
Kas ką renkasi?
V. Žilėnas sako, kad pastaraisiais metais vežėjai kaip niekad skrupulingai skaičiuoja padangos kilometro savikainą. Pasak prekybininko, vežėjų pasitraukimas iš Rusijos į Europos rinką pakeitė ir padangų pasirinkimą: gerais keliais, tolimą atstumą važiuojantiems sunkvežimiams vis dažniau parenkamos brangios, aukštos klasės padangos. Tuo tarpu, važiuojant į Rytus, būdavo tenkinamasi pigesnio segmento produktais. Mat vežėjai laikėsi nuomonės, kad keliuose, kuriuose padangos dažnai sugadinamos, pigiau keisti mažiau kainuojančias padangas.
A. Stasevičius apie tokį požiūrį turi kitokią nuomonę: pasak jo, kokybiškos padangos gerai atlaiko keliones blogais keliais, o nebrangius produktus perkantys vežėjai tokiu pasirinkimu gerokai padidina padangos sugadinimo tikimybę.
A. Stasevičius padangas perkančius vežėjus skirsto į tris grupes: pirmoji yra finansiškai stiprios įmonės, kurios renkasi geriausią produktą, jam skirdamos reikiamą sumą pinigų. Tai – nebūtinai dideli, tačiau gerai savo finansinį balansą suderinę vežėjai.
Antroji grupė – įmonės, kurios padangų pirkimui skiria apibrėžtą sumą. Neperžengdami nustatytos kainos, jie rinkoje ieško geriausio kainos ir vertės santykio. Taip daro dauguma vežėjų.
Trečioji grupė ieško bet kokių padangų, su kuriomis tiesiog galima važiuoti. Jos siekia momentinio taupymo, kurį leidžia pasiekti pigių padangų pirkimas. Juk vietoje vienos „premium“ padangos galima nusipirkti tris kiniškas. Tokių vežėjų labai nedomina ilgalaikės kalkuliacijos dėl degalų taupymo arba nuvažiuoti kilometro kainos.
Verta pastebėti, kad didieji vežėjai, dideliais kiekiais pirkdami padangas, išsidera ženklių nuolaidų, todėl jie gali už gerą kainą įsigyti kokybišką produktą. Nepaisant to, didieji vežėjai nuolat eksperimentuoja su įvairių gamintojų ir įvairių kainų segmentų padangomis, vertindami jų charakteristikas. Ir tai – protingas sprendimas, žinant technologijų vystymąsi ir padangų modelių kaitą.
Devyni padangos gyvenimai
Abu kalbinti prekybininkai tvirtina, kad kiniškų padangų pirkėjai savo pirkiniu pasidžiaugia ne ilgiau, nei metus. Nes tokios padangos sudyla po 100 tūkst. kilometrų, o tuomet jos netinkamos nei protektoriaus gilinimui, nei restauravimui. Tuomet jos paprasčiausiai išmetamos.
Tuomet kaštų skaičiuoklė persisveria į aukštos klasės padangų pusę. Nes „premium“ padangos važiuoja bent po 300 tūkst. kilometrų. Tai reiškia, kad jos jau pirmajame naudojimo etape atperka savo aukštą kainą.
Bet viskas tuo nesibaigia: gamintojai, kaip „Michelin“, padangos konstrukcijoje numatė galimybę išpjaustant pagilinti protektorių (tai kainuoja apie 15 eurų padangai), taip pridedant apie 25-30 procentus, taigi, dar apie 80-100 tūkstančių kilometrų ridos.
Tuomet yra kitos galimybės: aukštos klasės padangos konstrukcija leidžia ją iki trijų kartų restauruoti. Įprastas restauravimas kainuoja apie 150 eurų ir leidžia nuvažiuoti apie 150 tūkst. km. Pavyzdžiui, „Michelin“ siūlo kur kas brangesnę paslaugą – padangos sudilusiu protektoriumi vežamos į gamyklą, kur restauruojamos, naudojant karštąją technologiją. Tai kainuoja net 300 eurų, bet taip restauruota padanga vėl prilyginama naujai: ji vėl važiuoja 300 tūkstančių kilometrų ir tuomet, vėl pagilinus protektorių, lieka dar apie 80-100 tūkstančių kilometrų.
Dėl silpnesnės karkaso konstrukcijos pigesnės padangos paprastai nesuteikia tokių galimybių: biudžetines, didžiųjų koncernų gamybos padangas, galima vieną kartą restauruoti, negaunant jokių garantijų. Todėl, kai naudotas pigiąsias padangas tenka išmesti, naudotas brangias padangas galima parduoti jas restauruojančioms įmonėms, mokančioms po 30-35 eurus už vienetą.
Kinams iš rinkų stumiant restauruotas padangas, naudotas „premium“ padangas perka lenkai, jas restauruodami ir tenkindami savo milžiniškos rinkos poreikius.
Todėl, skaičiuojant pinigais, brangiosios padangos galų gale pasirodo esančios pigesnės už pigiąsias. „Michelin“ padanga kainuoja 400-450 eurų, o „Kormoran“ – apie 250 eurų. Ir rezultate „Michelin“ yra pigesnė, nei „Kormoran“, – tvirtina A. Stasevičius. Tiesa, „Michelin“ politika yra tokia, kad jos padangos pirkimas apsimoka tik tuomet, kai ją restauruoji. Tada, mokėdamas didelę kainą, gauni aukštos kokybės ir išskirtinio ilgaamžiškumo produktą.
Panašią aritmetiką dėsto ir V. Žilėnas, lygindamas skirtingų kategorijų „Bridgestone“ produktus.
„Kinai“ nesiskundžia populiarumu
A. Stasevičius pasakojo, kad būtina įvertinti dar vieną pigių padangų savybę: jos pastebimai padidina sunkvežimio pasipriešinimą riedėjimui. O tai tiesiogiai susiję su degalų sąnaudomis. Jam vairuotojai tvirtino net išvengiantys poreikio stabdyti, nes, atleidus akceleratorių, automobilis lėtėja taip, lyg būtų stabdomas. Ir tokiam efektui pakanka vien ant priekabos sumontuotų kiniškų padangų komplekto!
Nepaisant nieko, žema kiniškų padangų kaina yra geras sėkmės garantas. Pavyzdžiui, Estijoje sykį pasirodė keli konteineriai su padangomis, kurių kaina siekė vos 130 eurų.
„Gal tai buvo defektuotos padangos, nes estai man sakė, kad jos net ne apvalios“, prisimena A. Stasevičius. Nepaisant to, visi konteineriai buvo išpirkti, dar nepasiekę Estijos. Tokias padangas su džiaugsmu graibsto miestuose ar statybose dirbančių sunkvežimių savininkai. Tačiau tarptautiniams pervežimams toks pasirinkimas nėra geras pasirinkimas.
Specialistai tvirtina, kad kartais kiniškos padangos nuperkamos pigiau, nei kainuoja jų gamybai reikalingos žaliavos. Taip nutinka dėl to, kad pasaulyje juntama kinų gamintojų sukeliama padangų perprodukcija. Ir nemaži kiekiai kiniškų padangų „išmetami“ į rinką už visiškai juokingą kainą.
V. Žilėnas, išgirdęs apie tai, kad kiniškos padangos yra „visai geros“, jas įsigijusių vežėjų klausia, kodėl šie važinėja su vokiškais BMW, bet ne kiniškais jo plagiatais? Gal jie taip pat „visai geri“?
Kalbinti prekybininkai neturėjo duomenų apie visą padangų rinką, tačiau sutartinai tvirtino, kad „premium“ segmento prekės ženklai yra paklausesni. Daugiausiai „Bridgestone“ koncerno produktais prekiaujantis V. Žilėnas sakė, kad dar prieš porą metų didžiausia paklausa pasižymėjo vidutinio segmento padangos „Firestone“, tačiau dabar jos išstumtos, dominuojant brangiosioms „Bridgestone“ ir jas besivejant biudžetinėms „Dayton“.
Norite taupyti? Tikrinkite slėgį!
Norėdami tiksliai suskaičiuoti padangos kilometro kaštus, turite tiksliai registruoti kiekvienos padangos nuvažiuojamą atstumą. Tačiau tai – gan sudėtinga procedūra ir ją nedaug kas ryžtasi įgyvendinti.
Specialistai tvirtina, kad ekonomiškiausiai važiuojanti padanga – sudilusi padanga. Negilus protektorius reiškia mažą padangos svorį ir minimalų pasipriešinimą. Gamintojo nurodytu būdu pagilinus padangos protektorių, pasiekiamos geriausios riedėjimo charakteristikos. Todėl pats geriausias pasirinkimas maksimalios ekonomijos ieškantiems vežėjams yra naudotos „premium“ padangos.
Vežėjams, kalbantiems apie „padidėjusias degalų sąnaudas“, visų pirma siūlome pasitikrinti slėgį padangose. Specialistai tvirtina, kad vidutiniškai 50 proc. sunkvežimių važinėja su netinkamu oro slėgiu padangose. Geriausiu atveju 89 procentai sunkvežimių ir priekabų važiuoja su tinkamai sureguliuotu slėgiu.
Tai reiškia, kad dažnai 50 procentų sunkvežimių važiuoja padidintomis degalų sąnaudomis ir sumažintu padangų resursu. Konkretus pavyzdys: 40-ies vilkikų parke 20 vilkikų važiuoja su 1 l/100 km didesnėmis degalų sąnaudomis. Per metus vienas vilkikas taip praranda 1000 eurų, o 20 vilkikų praranda 20 tūkst. eurų. Tai – neskaičiuojant fakto, kad nepakankamai pripūstos padangos ridos resursas sumažėja maždaug 9 procentais. Tiksliau – maždaug viena padanga iš dešimties išmetama į šiukšlyną. Tokius nuostolius tūkstančiai vežėjų patiria dėl to, kad tinkamai neatliekama nieko nekainuojanti procedūra – slėgio padangose kontrolė!
Todėl, norintiems taupyti padangų sąskaita, visų pirma patariame prižiūrėti slėgį padangose.
Verdiktas
Pasak specialistų, pigiausias galimas sprendimas yra naudota „premium“ padanga, kuri bus nebrangi, ekonomiška, patikima, su galimybe pagilinti protektorių ir restauruoti.
Kalbant apie naujas padangas, geriausius rezultatus (kilometro kainą) siūlo aukštos klasės padangos, tačiau maksimalūs rezultatai pasiekiami, išnaudojant visus padangos „gyvenimus“ (protektoriaus gilinimą ir restauravimą). Norintiems tikslių skaičių, reikia vertinti kiekvienu atveju individualius padangos pirkimo ir eksploatacijos duomenis.
Renkantis biudžetines padangas, rekomenduotina nesižavėti pigiais kinų gaminiais, o rinktis biudžetinius didžiųjų koncernų gaminius, kurie suteikia deramas garantijas.
Gali būti, kad ilgainiui kinai tobulės ir taps visaverčiais didžiųjų koncernų varžovais, bet, pradėjus naudoti kokybiškas medžiagas ir pažangias technologijas, kinų produktų kainos tikrai nebebus tokios patrauklios.
