Galutinis tikslas – Špicbergeno sala
Antrąjį „Arctic Ride“ pasakojimą K. Mieliauskas baigė pasiekęs šiauriausią Europos tašką Nordkapą. Tačiau čia kelionė nesibaigė, nes kartu su bendrakeleiviais leidosi dar toliau į šiaurę – į Špicbergeno salą Svalbardo salyne. Keliautojų tikslas buvo pamatyti unikalią akimirką, kai oficialiai baigiasi poliarinė naktis ir pirmą kartą po kelių mėnesių tamsos horizonte pasirodo saulė.
Keliautojas pasakoja, kad norėdami patekti į salyno sostinę Longjyrbieną, jie iš Nordkapo turėjo važiuoti į Norvegijos pietvakarius apie 700 km iki Trumsės miesto. Dar trys dienos kelio motociklais buvo tikrai sudėtingos – nuolat smarkiai snigo, pūtė itin stiprus vėjas, kuris lydėjo ir fjorduose. Kartais per debesis švietė saulė, todėl vaizdas atrodė netikroviškas, tarsi iš filmų. Įspūdį dar sustiprino didžiuliai užšalę kriokliai, nusitęsę nuo kalnų viršūnių iki pat kelio. Stiprų sniegą keitė lietus, tada vėl sniegas.
„Įvažiuojant į Trumsę užklupo dar viena didelė pūga. Paskutiniai dvidešimt kilometrų prieš finišą atrodė beveik neįveikiami. Kalnai, vingiai, temsta, priešais save buvo sunku ką nors įžvelgti. Tačiau pervažiavome įspūdingą Trumsės tiltą ir pasiekėme galutinę stotelę. Visi jautėsi pavargę, bet tikrai laimingi ir patenkinti. Tiesa, kartu keliavę du airiai nusprendė iš Nordkapo į Trumsę kartu su motociklais keliauti laivu – jie užtruko 12 valandų, o mes tris dienas“, – šypsosi K. Mieliauskas.
Toliau į Špicbergeno salą jie vėl keliavo kartu, bet jau be šiaurei pritaikytų CFMOTO motociklų, nuvažiavusių ne vieną tūkstantį kilometrų atšiauriausiomis sąlygomis. Svalbarde keliautojai išbandė važiavimą sniego motociklais.
Lokių daugiau nei gyventojų
Skrydis iš Trumsės į Longjyrbieną trunka apie pusantros valandos, nusileidus keliautoją K. Mieliauską ir jo bendrakeleivius pasitiko -20 laipsnių šaltis. Tai viena iš šiauriausių gyvenamų vietų pasaulyje, o Svalbardo salynas yra vos už 650 kilometrų nuo šiaurės ašigalio.
Salyno plotas prilygsta Lietuvos plotui, tačiau apie 60 proc. dengia ledynai, o likusią dalį – tundra, uolos ir sniegynai. Svalbarde gyvena vos 2,5 tūkst. žmonių iš 58 šalių ir apie 3 tūkst. poliarinių lokių – taigi daugiau nei salyne gyvenančių žmonių. Norintiems čia apsigyventi žmonėms vizų ar leidimų nereikia, tačiau išsinuomoti gyvenamąją vietą labai sudėtinga. „Turi
turėti darbą tam, kad būtum čia priimtas. Vietiniai juokauja, kad Svalbarde nerekomenduojama nei gimti, nei mirti“, – įspūdžiais dalinasi keliautojas.
Pirmą kartą taip arti Šiaurės ašigalio atsidūręs K. Mieliauskas pasakoja, kad poliariniai lokiai Svalbarde yra saugomi, juos medžioti draudžiama, išskyrus savigynos atvejus: „Jie gali pasirodyti bet kur – ir prie gyvenviečių, ir pakrantėse. Lokiai dažniausiai medžioja ant jūros ledo, bet dėl klimato kaitos ledas nyksta, todėl jie vis dažniau ieško maisto sausumoje. Taigi išėjus už Longjyrbieno ribų privaloma turėti šaunamąjį ginklą, apie tai įspėja ženklai. Visgi mačiau, kad vietinis jaunimas sniego motociklais važinėja be ginklų. Vietiniai pasakojo, kad mieste lokys paskutinį kartą matytas gruodžio mėnesį. Mes jų savo viešnagės metu nesutikome.“
Buvęs angliakasybos centras
Longjyrbienas – nedidelis miestelis, skandinaviškai tvarkingas, o dėl per pastaruosius 10 metų suintensyvėjusio turizmo pagrindinėje jo gatvėje galima rasti keletą restoranų ir viešbučių. Sezono metu saloje kasdien leidžiasi keli lėktuvai, švartuojasi kruiziniai laivai. Toliau nuo pagrindinės gatvės – žemi daugiabučiai, šiek tiek automobilių ir daugybė sniego motociklų.
„Saloje yra 55 km kelių, bet jie tarpusavyje nesujungti. Saugant gamtą nuvažiuoti nuo asfalto negalima, bet žiemą sniego motociklais važiuoti galima bet kur, net ir ten, kur nėra kelių. Špicbergenas dėl savo unikalumo traukia gamtos ir klimato tyrinėtojus, o turistus stengiamasi riboti, kad jie nenuniokotų aplinkos. Labai įdomu tai, kad saloje yra Pasaulinė sėklų saugykla, kurioje saugoma daugiau nei milijonas sėklų iš viso pasaulio, jei jų kada nors prireiktų atkurti žemės augaliją“, – sako K. Mieliauskas.
Gamta Svalbardo salyne ne visada buvo taip saugoma. XIX a. pab. Špicbergene prasidėjo anglies gavyba ir ilgą laiką buvo svarbi Svalbardo ekonomikos dalis. Laikui bėgant gavybos apimtis mažėjo dėl ekonominių priežasčių ir aplinkosaugos reikalavimų, kol visos didžiosios kasyklos buvo uždarytos. Paskutinė Svalbarde tebeveikianti anglių kasykla priklauso Norvegijos valstybinei bendrovei – jos veiklos pabaiga numatyta į 2025 m. vasarą. Keliautojas sako, kad atsidūrus užmiestyje daug kur dar galima pamatyti likusių kasybos ženklų.
Prioritetas – nakčiai
Nuo balandžio iki rugpjūčio saulė čia nenusileidžia, o nuo spalio iki vasario tvyro poliarinė naktis. Ji pasibaigė vasario 15 dieną, kai saulė pirmą kartą šiais metais pasirodė virš horizonto – būtent šio įvykio stebėti ir atvyko K. Mieliauskas su bendrakeleiviais.
„Tam, kad pamatytume sugrįžusią saulę, sniego motociklais užšalusios upės vaga kilome į ledyną apie porą valandų. Siekėme pakilti kiek įmanoma aukščiau. Vėliau teko kopti per gilų sniegą. Aplinkui nebuvo nė vieno medžio ar krūmo, tik labai labai balta. Saulė pasirodė 11.21 val. ir švietė apie 20 minučių. Įdomu tai, kad kitą dieną saulė šviečia jau 1,5 valandos, o dar kitą – net 3 valandas. Tiesa, buvo kiek debesuota, todėl saulė buvo paskendusi migloje.
Jausmas ir vaizdas tikrai ypatingi ir žodžiais sunkiai apibūdinami. Nors esu matęs daug kalnų, visgi saulę pasitinkant po poliarinės nakties visa aplinka pasinėrė į vieną didelę baltumą – kontūrai išsiliejo, trūko atskaitos taškų, debesys tapo gelsvi. Rodėsi, kad laikas sustojęs kartu su visa aplinka. Sustojau ir aš. Išgyvenome ypatingą atšiaurumo ir ramybės būseną“, – unikalia patirtimi dalijasi K. Mieliauskas.
Jis priduria, kad ant kalno sniego motociklais pasitikti saulės važiavo todėl, kad Longjyrbiene saulė pasimatys tik kovo 8 d. Iki tol saulė apšviečia šalia esantį kalną, bet pati dar nepakyla taip aukštai, kad ją pamatytų gyventojai, tą dieną mieste bus rengiama šventė. Vietiniai gyventojų K. Mieliauską nustebino: „Jiems labiau priimtina poliarinė naktis, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Savo pasirinkimą jie aiškina tuo, kad naktį tamsą galima reguliuoti, kitaip tariant, galima įsijungti apšvietimą. O štai poliarinės dienos metu šviesos išjungti nėra galimybės. Kaip jie sako – kartais naktį virš galvos kabanti saulė varo iš proto.“
Kartu su pasibaigusia poliarine naktimi baigėsi ir dar viena įspūdinga K. Mieliausko kelionė į šiaurę. „Šiaurė visada yra kupina magijos ir niekada nenuvilia. Tokios energijos, kokią kaskart randu čia, daugiau niekur nėra – bent jau tada, kai keliauju motociklu ir galiu susilieti su aplinka. Linkiu, kad ją patirtų kuo daugiau žmonių“, – atsisveikindamas iki kitų nuotykių ir iššūkių sako jis.