Lemtingos smulkmenos
Kas po ralio finišo bus pakviestas ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio kartais lemia plika akimi nematomos smulkmenos. Netiksliai suprojektuota posūkio įveikimo trajektorija, pernelyg ankstyvas stabdymas ar atvirkščiai – perdėta drąsa prieš „aklą“ kelio atkarpą, gali kainuoti keletą akimirkų. Greičio ruožo pabaigoje jos virsta išbarstytomis sekundėmis ir, kaip bebūtų apmaudu, pralaimėtomis lenktynėmis.
Tokių klaidų išvengti galima bene vieninteliu įmanomu būdu – ralio pilotams būtina iki mažiausių smulkmenų žinoti priekyje laukiančio kelio ypatumus. T. y. sudaryti greičio ruožo stenogramą. Kai per dieną „koviniu“ režimu reikia įveikti tarkim 100 kilometrų greičio ruožų net fenomenalią atmintį turintis pilotas negali įsiminti visų tramplinų, žinoti kur galima kirsti posūkius, o kur negalima. Patyrę ralio vilkai tikina, kad tiksli stenograma leidžia važiuoti mažiausiai 20-25 procentais greičiau, lyginant su situacija, kai pilotas vadovaujasi vien regimąja informacija.
Truputis istorijos
Ralio stenogramos atsirado dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, tačiau tokia greičio didinimo technologija suklestėjo šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. Tada atvažiavę į bet kokias lenktynes, svečiai stengėsi iki minimumo sumažinti vietinių pilotų, žinančių mažiausius kelio vingius, pranašumą. Būtent detalios stenogramos naudojimas leido maksimaliai išnaudoti automobilio galimybes ir kelio ypatumus. Net tais atvejais, kai sportininkai būdavo priversti važuoti tik tiek, kiek yra matoma, stenogramos leisdavo žymiai sumažinti avarijų riziką.
Šiais laikais Pasaulio ralio komandos lyderės susipažinimui su trasomis per metus išleidžia daugiau kaip pusantro milijonų dolerių. Beje, tai tik trupiniai lyginant su nesenais laikais, kai FIA nebuvo įvedusi apribojimų treniruočių automobiliams ir susipažinimo su trasa trukmei. Dabar varžybų išvakarėse susipažįstant su trasa ją įveikti leidžiama du kartus. Pirmą kartą surašant greičio ruožo charakteristiką, o antrą – patikrinant, ar nepadaryta klaidų. Šią operaciją atlikti galima tik standartiniu automobiliu, neviršijant 60 km/val. greičio, nes lenktynės vyksta bendro naudojimo keliais, o susipažinimo metu eismas nėra stabdomas.
Kaip žinia, daugelis tradicinių ralių metai iš metų vyksta tose pačiose trasose, todėl pilotai-veteranai, pasirausę senuose savo užrašuose, gali surasti beveik idealiai naujiems startams tinkančių stenogramų. Tačiau kalbinti „Kauno rudens“ ralio dalyviai tikino, kad paprastai senosios stenogramos tinka tik muziejui ir naudingos tik tiek, kiek įdomu palyginti, kaip drauge su amžiumi ir patirtimi keičiasi piloto greičio suvokimas.
Kiek pilotų – tiek sistemų
Skirtingi pilotai dažniausiai naudoja jiems vieniems suprantamą simbolių ir skaičių kalbą, kurios pagalba charakterizuoja greičio ruožų specifiką. Populiariausias sistemos tuo pat metu yra ir labai panašios, ir iš esmės skirtingos: skaičiais (dažniausiai nuo vieno iki septynių, rečiau – nuo vieno iki devynių) išreiškiamas posūkio staigumo laipsnis.
Vieni sportininkai stengiasi išvesti paralelę tarp posūkio sudėtingumo ir pavaros, kuria galima įveikti tą posūkį. Tarkim itin aštrus 180 laipsnių apsisukimas prieš laikrodžio rodyklę, kuriame būtina įjungti pirmąją pavarą ir netgi naudoti rankinį stabdį, žymimas „kairys 1“, o vos pastebimai dešinėn pasisukanti kelio atkarpa, kurią galima įveikti maksimaliu tempu – „dešinys 5“. Tą patį vingį sportininkai, pasirinkę posūkių vertinimo sistemą balais, greičiausiai apibūdins kaip „dešinys 0“ ir „kairys 5“ ar pan. Kai kurie pastarojo principo gerbėjai posūkiui vertinimui naudoja netgi 10 balų sistemą.
Kai kurie pilotai naudoja aprašomąją sistemą. Pasirinkimo kriterijus paprastai būna vienas: svarbiausia, kad pačiam vairuotojui stenograma būtų patogi, informatyvi ir lengvai suvokiama.
Visos metodikos yra labai individualios, tačiau ypač specifinis posūkių apibūdinimas žodžiais, kai tarkim 30 – 40 laipsnių posūkis vadinamas „vidutiniu“. Tokios sistemos įsisavinimui ir sklandžiam naudojimui reikia ypač daug laiko.
Informacijos lavina
„Kauno rudens“ ralio išvakarėse nutarėme atlikti nedidelį žurnalistinį eksperimentą: sėdę į naują „parketinį“ visureigį „Nissan X-Trail“ nutarėme surašyti savą stenogramą ir palyginti ją su profesionalų bloknotų turiniu. Beveik 15 kilometrų vingiuoto žvyrkelio tarp Kareivonių ir Beižonių sugulė į tris A4 lapus dailiu fotografės raštu. Pirmieji mūsų tikrintojai – „N40 vyrų autoklubo“ ekipažo nariai Algirdas Kazlauskas su šturmane Tatjana Tsyrfa. Pirmas esminis skirtumas – Tatjana viską rašo pieštuku žymiai didesniais simboliais. Tokius konspektus galima nesunkiai pataisyti kontrolinio važiavimo metu ir nesunku sužiūrėti lekiant dideliu greičiu.
Ar skyrėsi turinys? Nepaisant to, kad mes taip pat statesnius posūkius „krikštijome“ analogiška sistema (kuo aštresnis vingis – tuo didesnis skaičius) mūsų požiūris akivaizdžiai buvo perdėtai lengvabūdiškas...
„Mes naudojam klasikinės ralio mokyklos stenogramų sudarymo algoritmus, „0“ – pats švelniausias posūkius, o „8“ – įveikiamas praktiškai sustojus. Stengiamės naudoti simbolius, kurie padėtų informaciją perteikti nedaugžodžiaujant. Algirdui tokia sistema priimtina. Kai kuriose vietose diskutuojam, tačiau iš esmės kelio „piešinį“ mes matom panašiai“, – tikino šturmanė iš Baltarusijos.
Antrasis stenogramos pavyzdys, kurį turėjome progos palyginti su saviškiu, buvo padiktuotas Benedikto Vanago ir užrašytas šturmanės Gretos Germanavičiūtės. Čia reikalų buvo dar daugiau, nes Benas kelią charakterizuoja angliškais terminais.
„Taip „netautiškai“ nusprendėme elgtis nes anglų kalba išsireiškimai „patogesni“, svarbiausi garsai tariami trumpiau ir girdimi aiškiau. Karjeros pradžioje svetimos kalbos „konvertavimas“ gal ir keldavo kažkokių rūpesčių, tačiau dabar tikrai ne. Tai mums leidžia būti greitesniems“, – tikino B. Vanagas.
Ar galėtų su saviške stenograma važiuoti pieno tirštumo rūke? Benas prisipažino netikįs, kad bent vienas pilotas tokiomis sąlygomis sugebėtų lėkti maksimaliu greičiu, tačiau „aklai“ judėti maždaug 80 km/val. tempu, būtų įmanoma.
