Šiuo straipsniu mėginsime priminti pamirštus herojus, kurie leis naujai pažvelgti į Lietuvos motociklizmo judėjimo pradžią.
Avantiūristai iš mineralinių versmių karalystės
„Verčiau jau mirti iš aistros nei iš nuobodulio", - sakė žymus olandų tapytojas Vincentas Van Gogas, ir jis buvo velniškai teisus. Kam rinktis nuobodžią, pilką egzistenciją, jei suteiktą mums gyvenimą galima paversti spalvingu, kupinu netikėčiausių dalykų nuotykiu? Būtent tokiu šūkiu vadovavosi iš Druskininkų kilę sutuoktiniai Halina Korolec-Bujakowska ir Stanisławas Bujakowskis - žmonės, palikę ryškų pėdsaką tiek Lenkijos, tiek Lietuvos motociklizmo istorijoje.
Iš senų nuotraukų, išlikusių iki mūsų dienų, žvelgia liekna, neaukšta besišypsanti tamsiaplaukė mergina ir aukštas, atletiškas vaikinas su erelio nosimi. 27-erių Halina ir keleriais metais vyresnis Stanisławas be šiltų jausmų vienas kitam dalijosi dar ir meile gamtai, kelionėms ir kvapą gniaužiantiems nuotykiams, apie kuriuos skaitė XX a. pradžios spaudoje ir nuotykinėje literatūroje. Būtent tai, o ne prabangūs pobūviai ar puošnūs rūbai (abu priklausė gerbiamoms, turtingoms druskininkiečių šeimoms - aut. pastaba) žadino abiejų jaunuolių vaizduotę.
Taip gimė beprotiška idėja leistis motociklu (dėl motociklų Stanisławas buvo pametęs galvą) į patį Šanchajų, tolimiausią pasaulio vietą sutuoktinių turimame žemėlapyje. Daugiau nei pusantrų metų trukusi kelionė prasidėjo vieną 1934-ųjų vasaros rytą.
Kaip žvirbliai ant šakos
Išjudėjome rugpjūčio 19 d., ryte. Mes abu, tai yra aš ir mano vaikinas, vilkėjome baltus kombinezonus, pagamintus iš burėms siūti skirto audinio, ir dėvėjome tokius pat šalmus. Iš esmės, išjudėjo tik mano vaikinas, aš gi faktiškai atlikau tik balasto funkciją (...), - parašė H. Korolec-Bujakowska savo dienoraštyje, kuris per visą kelionės laiką išaugo net iki septynių tomų.
Žinoma, mūsų pasakojimas būtų neišsamus, jei liktų nepaminėtas dar vienas šio įstabaus nuotykio dalyvis. Juo tapo žalias 10 AG, 1000 cm3 B.S.A. markės motociklas (valstybinis numeris W 19-484) su moderniu lopšiu, pagamintu pagal „Vienos licenciją". Jame jaunieji nuotykių ieškotojai įsigudrino sutalpinti ne tik palapinę, keturis pledus, dvi pagalves, rūbus, įrankius ir atsargines dalis, bet ir primusą, fotoaparatus bei dvi sukneles (baisi tiesa!), kurias iš gerų namų kilusi Halina tikėjosi apsivilkti svečiose šalyse.
Beveik 24 tūkst. kilometrų kelias vedė iš Druskininkų per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Bulgariją, o vėliau Turkiją, Siriją, Iraką, Indiją, Birmą, Vietnamą. Kelionė, turėjusi būti kiek neįprastas jaunavedžių medaus kopinėjimas, tapo rimtu išbandymu jaunai kelionių motociklu entuziastų porai. Dažni motociklo gedimai, sunkios kelio sąlygos (vien važiuojant per Anatoliją nuo nuolatinių vairo vibracijų ištinusias Stanisławo rankas reikėjo nuolatos tvarstyti), nuovargis, pinigų trūkumas (pora išvažiavo turėdama mažiau nei 100 svarų) - visa tai lėtino kelionės tempą ir atitolino jos finišą.
Tačiau nepaisant kelyje patiriamų sunkumų Halina ir Stanisławas, jausdamiesi „kaip žvirbliai ant šakos pučiant stipriam vėjui" drąsiai judėjo pirmyn. Buvę miesto vaikai greitai priprato prie nuolat besikeičiančių kelionės sąlygų. Dabar palapinėje jaučiamės taip, lyg tai būtų mūsų namai. Kiekvienas praeivis ir lauko, kuriame pasistatėme palapinę, savininkas privalo skaitytis su mumis (...), - rašė dienoraštyje Halina, besididžiuojanti savimi ir savo vyru.
Pasaulio spaudos dėmesio centre
Sunkiai įveikiami kelionės kilometrai neša nuolatinį nuovargį. Purvu išteptais veidais, nepanašūs į žmones, ruošiamės sistemingam darbui, dedame vieną akmenį šalia kito taip mėgindami paversti klampyną kelio atkarpa. Bet užtenka tik sustoti, ir sunkus, monotoniškas darbas eina šuniui ant uodegos, purvas pasiglemžia mūsų darbo vaisius. Motociklas klimpsta purve iki pat purvasargių (...), - skelbia Bujakowskių dienoraštis.
Tačiau kelionė - tai ne vien galvos skausmas ir nuolat tykojantys pavojai, bet ir malonūs susitikimai su vietos gyventojais. Visi jie stengėsi kaip įmanydami padėti susivėlusiems, purviniems, neretai alkaniems atvykėliams iš tolimų kraštų. Vieni dalijosi vos ne paskutiniu duonos kąsniu ar benzino litru, kiti priglausdavo nakčiai, treti tiesiog nešykštėjo gero žodžio.
Už trijulę iš Druskininkų sirgo ne tik pakeliui sutikti vietiniai, bet ir pasaulinės spaudos skaitytojai bei radijo klausytojai, su kuriais Bujakowskiai dalijosi savo įspūdžiais. Halina rašė į „Kurjer Warszawski", Stanisławas - į žurnalą „Motocykl". Sutuoktiniai neatsisakydavo ir kvietimų apsilankyti vietos radijo stočių redakcijose, iš kurių žinia apie keliautojų žygdarbį radijo bangomis skrido į tolimiausius pasaulio kraštus.
Reportažai, siunčiami į Lenkiją, nešė ne tik bendravimo su gimtaisiais kraštais džiaugsmą, bet ir pinigus, kurių kelionėje, deja, nuolat trūko. Laimei, paskutinę akimirką sutuoktiniams visada pavykdavo išsisukti iš bėdos - arba padėdavo kažkas iš sutiktų pakeliui žmonių, arba ateidavo ilgai laukta perlaida.
Pasiekus Birmą Stanisławą užklupo maras. Ties smilkiniu, ant kaklo jam atsirado raudoniu tvinksinčios dėmės, lūpos pamėlynavo, akys aptemo, tarytum Stachas tapo neregiu, jo rankos plėšė marškinių apykaklę.„Vandens, vandens, gerti, maldauju, neištversiu" (...) - keliolika dienų trukusi Stanisławo liga ne juokais išgąsdino Haliną.
Laimei, į pagalbą atskubėjo prancūzų vienuolės, kurių misija buvo įsikūrusi netoli nuo keliautojų susiręsto namelio. Stanisławas atsistojo ant kojų, bet Indokinijoje liga vėl sugrįžo, tačiau šįkart laiku atėjo profesionali gydytojo pagalba.
1936 m. vasario 21 d. sutuoktiniai pasiekė Kiniją. Tą dieną savo dienoraštyje Halina pažymėjo, kad įvyko stebuklas. Pagaliau tai įvyko. Stachas peržengė įstaigos durų slenkstį. Dėl visa ko lieku sėdėti lopšyje, nes tiek daug prisiklausėme apie kareivių daromas vagystes. Motociklą apspinta gausus smalsių praeivių būrys. Atskubėjo valstiečiai, apsirengę mėlynos spalvos medvilniniais drabužiais, kareiviai paliko savo budėjimo postus, net šunys - ir tie atėjo pasmalsauti, - parašė H. Korolec-Bujakowska kelionės dienoraštyje.
Nuolat gendantis motociklas (sprogdavo padangos, lūždavo rėmo konstrukcijos detalės) atlaikė didžiausią įmanomą krūvį ir priartino savo šeimininkus iki finalinio kelionės taško. Ilgai lauktas Šanchajus pagaliau buvo sėkmingai pasiektas. Tai įvyko 1936 metų kovo 15 d. Pagaliau, saulėtą žvarbų rytą vėjo draskomais paltais, lydimi kareivių, besityčiojančių iš mūsų originalios mantos ir skarmalų, seniau buvusių padoriais rūbais, juoko atsiduriame ant Šanchajaus šaligatvio (...). Ašaros bėga viena po kitos, didelės, vienišos, negaliu jų sulaikyti. (...). Už bažnyčios durų svetimas miestas bunda iš miego, reikia grįžti pas žmones, stoti kovon už teisę gyventi ir nekristi ant šaligatvio. Laimėti.
Pačią paskutinę kelionės akimirką Bujakowskių motociklas galutinai sustojo (sugedo pavarų dėžė) ir atsidūrė Lenkijos ambasados Šanchajuje pastogėje. Tačiau visa tai nesutrukdė sutuoktiniams tapti pirmaisiais Europos motociklininkais, pasiekusiais miestą prie Jangdzės upės.
Nuotykių kupinas mūsų herojų gyvenimas tęsėsi ir pasibaigus kelionei motociklu. Japonų armijos daliniams užėmus Kiniją, gyvenimas Šanchajuje priminė sėdėjimą ant parako statinės. Besilaukianti Halina nusprendė grįžti į gimtuosius Druskininkus, Stanisławas, Lenkijos spaudos užsakymu, liko fotografuoti karinio konflikto. O vėliau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas jaunąją šeimą išskyrė beveik dešimtmečiui.
Apsaugoti nuo užmaršties
Halinos ir Stanisławo kelionės, o kartu ir gyvenimo istorija yra absoliučiai unikali ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste. Paskleisti žinią apie drąsius nuotykių ieškotojus padėjo 2011 m. išleista Łukaszo Wierzbickio knyga „Mój chłopiec, motor i ja. Z Druskiennik do Szanghaju 1934-1936" (leidykla W.A.B.). Knyga akimirksniu tapo bestseleriu.
Rašiau kaip leido Dievas - šalia kelio bėgančiame griovyje, svečių namuose, tarp kokoso palmių, dykumoje ir džiunglėse, kartais pasinerdama į įrašus kasdien, o kartais tik po kelių dienų, žvelgdama į įveiktą trasos ruožą. Tegul mūsų klajonių nuotaika, tų klajonių geros ir blogos akimirkos prakalba pačios už save, - Halinos rašyti žodžiai iki šiol alsuoja paprastumu ir nuoširdumu.
Šiuo metu Halinos Korolec-Bujakowskos prisiminimais paremtą pasakojimą bandoma išversti į kitas užsienio kalbas (tarp jų ir į lietuvių kalbą - aut. pastaba), o tarptautinė entuziastų bendruomenė ieško žaliojo B.S.A. motociklo liekanų.
1934 metais iš Druskininkų išvažiuojančius Bujakowskius išlydėjo tik negausus būrys draugų ir pažįstamų. Buvo apsieita be fanfarų ir skambių kalbų. Tikėtina, kad šiemet, minint istorinio įvykio 80-metį, galime sulaukti didesnės šventės. Entuziastų pora iš Poznanės, Joanna Sobkowska ir Daniel Skibiński, ryžosi pakartoti kelionės trasą ir motociklais pasiekti Šanchajų. Tik ar sulauksime jubiliejaus minėjimo programoje lietuviško akcento?
