Kaip teigė vienas pagrindinių išvykos organizatorių, ketvirtą kartą prie Lietuvos dydžio Ladogos vykstantis Antanas Venckus, šios lenktynės prilygsta Dakaro raliui ir yra kupinos neužmirštamų nuotykių.
– Į renginį suvažiuoja komandos iš trisdešimties skirtingų šalių. Bekelininkams „Ladoga-trophy“ lenktynės – lyg Meka musulmonams. Tikras purvinų džipų šou. Man asmeniškai bus nauja tai, kad lenktyniausiu ne profesionalų, o vadinamojoje turizmo kategorijoje. Joje šiemet – apie 50 dalyvių. Važiuosime dviem džipais. Kita pora draugų dalyvaus keturračių varžybose. Tad iš viso mūsų sportininkų – dešimt, – teigė A.Venckus.
Iki Ladogos – 1000 kilometrų, kuriuos tauragiškiai žada įveikti per parą. Ryt ryte – lenktynių startas.
– Koordinates sužinosime tik nuvykę. Greičio ruožai – du, visa kita – įvairios užduotys: kažką rasti, kažką išnarplioti ir panašiai. Paties važiavimo kasdien – apie penkias valandas. Lenktyniauti nežadame – abu džipai važiuos vienas šalia kito. Laiką leisime be civilizacijos. Organizatoriai parūpins nebent dušą. Be to, Rusijos šiaurės vakaruose ir oras pasitiks ne toks, koks vyrauja dabar Lietuvoje. Atsižvelgus į visa tai, nenuostabu, kodėl mūsų ekipažas – išskirtinai vyriškas, – šyptelėjo A.Venckus. – Nors rusų komandose pasitaiko ir stiprių moterų.
Paklausus, kaip vyko pasiruošimas lenktynėms, vyras tik nusijuokė.
– Niekaip. Padarėme, kad ratai suktųsi, ir tiek. Dieną prieš varžybas pasikeičiau variklį. Turistinėje klasėje lenktyniaujama standartiniais automobiliais. Niekas negali būti keista. Pritaisai „gervę“, geresnes padangas, ir viskas. Visa kita – tavo išmonė ir bebaimis važiavimas, – technikos subtilybes atskleidė pašnekovas.
Tauragiškių visureigiai be degalų papildymo nuvažiuoja 700 kilometrų, tad stoti kaimuose įsikūrusiose degalinėse teks retai. Kelionė aplink 2000 kilometrų besitęsiančią ežero pakrantę truks 9 dienas: nuo vienos stovyklavietės iki kitos. Iš viso dalyvaujantys turistinėje trasoje turėtų įveikti 3000 kilometrų.
– Tai proto bei technikos kova su gamta. Pusė dalyvių trasos neįveikia. Reikia būti drąsiam ir „naglam“, nes kiekvienas kovoja už save. Spaudi greičio pedalą iki dugno ir varai. Nėra kada galvoti. Iš ankstesnių lenktynių tiek daug įdomių prisiminimų. Pavyzdžiui, privažiuoji 2 metrų gylio Nemuno pločio upę ir neri į ją. Oro paėmimas įrengtas viršuje, variklis paveža ir važiuoji dugnu. Pats viduje atsistojęs ant sankabos, aukštai iškėlęs nosį, nes vanduo liečia tavo lūpas. Mašina pasvirusi į vieną pusę. Štai kokie ten išgyvenimai. Buvo ir tokių, kurie pasiklydo. Pareina per pelkes po kokių trijų dienų. Dabar viskas paprasčiau – džipuose įtaisomos sekimo priemonės, – kvapą gniaužiančius įspūdžius ėmė pasakoti bekelės entuziastas.
Paklaustas, ar ketina laimėti ir kuriuos varžovus laiko didžiausiais konkurentais, Antanas pažadėjo viena – kovoti.
– Esame pajėgūs triumfuoti, nes nebijome iššūkių. Išvydę kliūtį prie jos ilgai nestovime. Pavojingiausi tikriausiai yra švedai bei suomiai. Gerai pasiruošia kazachai. Jų komandoje vieną lenktynininką aptarnauja 20 žmonių, – mintis apie konkurentus dėliojo A.Venckus.
Paskutinį kartą prie Ladogos vyras lankėsi 2009-aisiais. Prognozuoti, kaip seksis šįkart – nesiryžo, tačiau įspūdžiais pažadėjo pasidalinti, kai tik birželio pradžioje grįš į namus.
