aA
Neįveikti gyvenimo iššūkiai – tarsi gyvi priekaištai, nuolat primenantys apie save. Keliautojo Vitoldo Miliaus biografijoje tokie „gyvi priekaištai“ – retenybė. Galima sakyti, jų nebuvo iki praėjusio pavasario, kai nesėkme baigėsi žygis į Vorkutą.
© DELFI montažas

Tąsyk V. Miliaus su kolega Audriumi Sutkumi bandė pasiekti netoli labiausiai į Rytus nutolusio Europos taško esantį miestą – Vorkutą, tačiau dėl nepalankių oro sąlygų žygį teko sustabdyti – prasidėjus atodrėkiui sniego ir ledo kelias tiesiog dingo ir kelionę teko nutraukti. V.Milius iškart apsisprendė, kad šio iššūkio taip lengvai nepamirš ir vieną dieną jį pabandys iš naujo įveikti.

Ta diena atėjo greičiau nei po metų. Kovo 31-ąją, kai dori krikščionys šventė Velykas, V.Milius buvo Vorkutoje ir ruošėsi pravažiuoti sniego ir ledo kelią, vietinių vadinamą tiesiog „ledniku“.

„Jeigu prieš metus žygiui ruošėmės itin kruopščiai, tai šiemet viskas pavyko ekspromtu. Mano bičiuliai iš Baltarusijos rengė ekspediciją po Vorkutos apylinkes, ir jiems reikėjo pergabenti automobilį į Maskvą. Taip atsirado galimybė pravažiuoti „ledniku“, trūko tik manęs“, – pasakojo V. Milius.

Pernai į žygį lietuviai leidosi „Toyota Hilux“ pikapu, o šiemet V. Miliaus rankose buvo raudono „Range Rover Evoque“ vairas. Rusiškais valstybiniais numeriais pažymėtas automobilis nors ir priklauso „Land Rover“ visureigių šeimai, tačiau jis toli gražu ne pats tinkamiausias bekelei.

Lietuvio laukė maždaug 3 tūkst. km atstumas nuo Vorkutos iki Maskvos. Sunkiausia buvo kelionės pradžia – pirmasis tūkstantis kilometrų, mat jokiuose žemėlapiuose, jokiose navigacijose nėra deklaruojama net menkiausio kelio, vedančio į Vorkutą. Šią bekelės atkarpą lietuvis įveikė maždaug per 18 valandų.

Likusi maršruto dalis iki Maskvos jau vedė keliais, vietomis geresniais, vietomis prastesniais. Rusijos sostinė buvo pasiekta balandžio 2 d. 11.40 val. vietos laiku. Taigi dar vienas iššūkis keliautojo biografijoje įveiktas greičiau nei per 2 paras – kelyje nuo Vorkutos iki Maskvos jis užtruko 43 valandas.

Vis dėlto tai – tik skaičiai. Su keliautoju jau Vilniuje kalbamės apie įspūdžius, nuotykius kelyje, Rusiją, Vorkutos įdomybes ir improvizuotas lenktynes su traukiniu.

- Pernai į žygį Rusijos bekele leidaisi viską kruopščiai suplanavęs, o šįkart viskas įvyko tarsi ekspromtu. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrei Vorkutoje?

- Taip, viskas išėjo šiek tiek ekspromtu. Susidomėję mano pernykščiu bandymu važiuoti į Vorkutą, šia idėja užsikrėtė kolegos žurnalistai iš Baltarusijos. Jie į Rusiją leidosi ne važiavimo rekordų gerinti, o tarsi į ekspediciją, domėjosi ir rašė reportažus visokiomis temomis – turizmo, politikos, gyvenimo, ekonomikos ir pan. Į priekį jie važiavo beveik tris savaites, vis sustodami vietose, iš kurių rašė. Kadangi oras ir kelio sąlygos leido, jie nors ir nelengvai, tačiau pakankamai sėkmingai pasiekė Vorkutą. Kadangi jiems važiuoti sekasi gana vidutiniškai ir jiems jau pakako kelionės į priekį, be to, abejodami, kaip pavyks grįžti atgal, jie pasikvietė mane. Taip atsirado galimybė pravažiuoti ledo kelią, kurio pernai nepavyko įveikti.

Atkarpų buvo visokių, ir tiesių, ir lygių, kai kur gali matyti nedideles duobes, tačiau buvo ir tokių atvejų, kad važiuoji važiuoji ir staiga nuokalnė į didelę duobę. Jeigu lėktum didesniu greičiu, galėtum skristi kaip ant tramplino.
Vitoldas Milius

Tai buvo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Jiems padėjau ir prieš išvažiuojant, bet važiuoti į priekį tris savaites neturėjau nei noro, nei laiko. Jeigu atvirai, po praėjusių metų nesėkmės buvau sugalvojęs visai kitokią avantiūrą. Man jau nebebūtų buvę įdomu važiuoti su galingu visureigiu, nes supratau, kad čia sėkmė priklauso ne nuo vairuotojo ar automobilio, o nuo oro sąlygų. Jeigu užpustys – gali nenuvažiuoti kad ir ką vairuotum. Supratau, kad jeigu viskas gerai, tą įmanoma padaryti ir su kuria nors iš paprastų mašinų, kurias rusai vadina „pilvabraukiais“. Todėl sugalvojau „ledniką“ pravažiuoti itin mažu automobiliu – „Toyota iQ“. Vis dėlto gimus šiai idėjai jau buvo per vėlu. Vietiniai sakė, kad sunkvežimiai apgadino kelią ir pan., tačiau dabar, kai tą padariau su „Evoque“, galiu drąsiai sakyti, kad su „iQ“ taip pat būčiau pravažiavęs. Tai tikrai nebūtų buvusi lengva užduotis, bet įgyvendinama.

Maskva-Vorkuta maršrutas
© Organizatorių nuotr.

- Per trumpą laiką ir nelengvomis sąlygomis teko nuvažiuoti 3000 km atstumą. Kas šįkart buvo sunkiausia?

- Dėl sugalvotų lenktynių su traukiniu teko startuoti pavakary. Toks pasirinkimas buvo pakankamai rizikingas – išvažiavus ryte būtų buvę ir lengviau, ir linksmiau, nes daugiau laiko būtume praleidę šviesoje.

Pirmieji tūkstantis kilometrų, nuo Vorkutos iki Uchtos, ir yra ta sunkioji dalis, kurioje nėra kelio. Nuo Uchtos jau prasideda kelias, tačiau tai nereiškia, kad jis yra geresnis už „ledniką“. Tas ledo kelias – tarsi žvyrkelis, jo kraštai nėra aštrūs, todėl net jei ir kažkur išsidaužo duobės, jis neatrodo taip prastai, kaip ištrupėjęs asfaltas, kurį galima vadinti padangų ir ratlankių žudiku. Kadangi „sėkmė“ lėmė, kad automobilis turėjo 19 colių ratus su demisezoninėmis padangomis, duobių kelyje negalėjome ignoruoti.

Nelengva buvo tai, kad vietomis kelias buvo labai vingiuotas, o jo danga – vien tik ledas. Todėl vairuotojas visą laiką turi dirbti, tačiau dėl to tik įdomiau vairuoti. Sudėtinga, bet smagu. Apie miegą nėra net kada pagalvoti. O atkarpų buvo visokių, ir tiesių, ir lygių, kai kur gali matyti nedideles duobes, tačiau buvo ir tokių atvejų, kad važiuoji važiuoji ir staiga nuokalnė į didelę duobę. Jeigu lėktum didesniu greičiu, galėtum skristi kaip nuo tramplino.

Vis dėlto jeigu mes sugebėjom pravažiuoti su tokiu bekelei neskirtu „Evoque“, tai reiškia, kelias yra. Važiavom be sustojimų, niekur nestrigome. Nors gali atrodyti, kad vairuotojui buvo sudėtingiausia, tačiau mūsų automobilis nebuvo itin patogus tokioje kelionėje – be manęs ekipaže buvo du baltarusiai, iš kurių vienam nuolat teko sėdėti ant galinės sėdynės, kur vietos tikrai nedaug, be to, kratantis bekelėje nuolat reikia laikytis.

- Kokia temperatūra lydėjo kelionės metu?

- Galima sakyti, kad buvo šilta – temperatūra buvo apie -16 ar -18 laipsnių, nors savaitę prieš buvo -40. Pagal juos tai yra tikrai nešalta ir iš tiesų, lyginant su tokiu šalčiu pas mus, tai tikrai yra kitoks pojūtis. Aišku, šiltos striukės reikia, bet be kepurės ar pirštinių gali apsieiti. Be abejo, ilgiau patrepsėjus lauke sušaltum, bet jausmas toks, kad nešalta.

- Kaip galėtum palyginti pernai žygį Maskva-Vorkuta, su šiųmetiniu?

- Praėjusį kartą nebuvo taip, kad nežinojome kur važiuojame ir ką darome. Ir pernai, ir šiemet palaikėme ryšį su vietiniais, abiem kartais jie kalbėjo daugmaž panašiai. Tačiau pernai įvyko tai, ko niekas nesitikėjo – balandžio mėnesį mostelėjo +21 laipsnių šiluma. Šiemet važiuoju ten pat ir netikiu, kad taip gali būti. Tai reiškia, kad mums tiesiog nepasisekė su anomalija. Šiemet ten viskas įprasta, bet štai, pas mus balandis yra tikra anomalija. Todėl šįkart viskas pavyko taip, kaip ir planavome.

- Kelionėje surengei improvizuotas lenktynes su traukiniu Vorkuta-Maskva. Kiek tokiuose žygiuose svarbus varžybiškumo aspektas? Ar tai reikalinga motyvacijai ar tai labiau atrakcija?

- Iš tiesų, lenktynės su traukiniu – tiesiog kelionės paįvairinimas. Planavome surengti konkursą DELFI skaitytojams, taip juos įtraukti į kelionę, tačiau dėl techninių kliūčių to nepavyko padaryti. Tai nebuvo iššūkis, tiesiog labiau duoklė pačiam traukiniui, kuris Rusijoje yra gana simboliškas dalykas. Apie jį prikurta įvairių dainų, o Vorkuta žinomas kaip Gulago miestas, į kurį žmonės buvo vežami traukiniu, o ir šiandien žmonėms tai yra pagrindinė susisiekimo priemonė. Tad tame maršrute Maskva-Vorkuta traukinys yra labai svarbus simbolis.

Kolegos jau buvo susitvarkę visus reikalus, norėjome namus pasiekti kuo greičiau, o kai atsiranda papildomas kriterijus – nuo to pasidaro dar įdomiau. Taip sugalvojome palenktyniauti su traukiniu. Abu startavome 16.49 val. Maskvos laiku. Mūsų ekipažas į sostinę atvyko anksčiau. Jeigu skaičiuosime įvažiavimą į Maskvą, mes buvome 6 valandomis anksčiau, jeigu žiūrėsime į laiką, kada pasiekėme Jaroslavlio traukinių stotį – mes laimėjome 4 valandomis. Taigi, porą valandų praleidome miesto spūstyse.

- Keliauti Rusijoje turbūt niekada nebūna nuobodu. Kokių nuotykių patyrei?

Matyti tai, ką ten matai – jau yra nuotykis, važiuoti tuo nepaprastu keliu – irgi nuotykis vairuotojui. Gamta ten įspūdinga, aplink vien tundra. Iš pradžių gali stebėti tik tuščią horizontą, paskui atsiranda krūmai, vėliau – ir medžiai, miškai, taip gali stebėti besikeičiančią gamtą.

Įdomus ir pats orientavimasis aplinkoje – kaip žinia, navigacijos sistemos ten neveikia, o visokių smulkių keliukų vis atsiranda. Važiavome naktį, privažiuoji išsišakojimą, į kurią pusę judėti – nežinia, bandai kaip pėdsekys atspėti, kuria kryptimi galbūt judėjimas didesnis. Keletą kartų buvo taip, kad ne ten nusukome. Tuomet teko grįžti atgal ir bandyti iš naujo ieškoti teisingo kelio.

Ir pernai, ir šiemet palaikėme ryšį su vietiniais, abiem kartais jie kalbėjo daugmaž panašiai. Tačiau pernai įvyko tai, ko niekas nesitikėjo – balandžio mėnesį mostelėjo +21 laipsnių šiluma. Šiemet ten viskas įprasta, bet štai, pas mus balandis yra tikra anomalija.
Vitoldas Milius

Tačiau labiausiai įstrigo susidūrimas 3 val. nakties su motociklininkais. Buvome apie 80 km nuo Intos, -16 laipsnių šalčio, kai pastebėjome du vyrukus prie „Iž“ motociklo. Sustojome pasiteirauti, gal kažkuo galime padėti. Pati situacija atrodė kaip pažintis su ufonautais – tuo metu nebuvo aišku nei kiek kilometrų iki artimiausio miesto, nei kur tiksliai esam, vidury nakties, o čia stovi dviese prie motociklo. Net ir vasarą čia motociklą keista matyti, o mes susitikome žiemą. Žodžiu, jei paprašė rakto, kurio aišku mes neturėjome. Pasiteiravome, gal reikia patempti ar ką, o jie atsakė: „Gal nevarkite, jeigu reiks tempti, mums padės koks „Uralas“.

Dar vieniems irgi panašiai siūlėme pagalbą, kai pamatėme nuo kelio nuvažiavusį automobilį, tačiau jie tik pažiūrėjo į mūsų transportą ir atsainiai atšovė: „Na taip, patempsi čia su šituo, važiuok, palauksim mes normalių mašinų“.

- Koks ten eismo intensyvumas?

- Šioks toks eismas yra, daugiausiai važinėja sunkiasvoris transportas. Apylinkėse yra „Gazprom“ objektai, kuriuose darbas vyksta apskritą parą, nes dujų vamzdis remontuojamas tik žiemą.

Daugiau automobilių ten galima pamatyti aplink gyvenvietes, kur žmonės važinėja iš kaimo į kaimą.

- Prieš kelionę kelias dienas praleidai Vorkutoje. Ką įdomaus ten pamatei? Kaip žmonės gyvena tokiame tolimame krašte?

- Automobiline prasme, miestas yra kaip sala, iki kurios joks normalus kelias neveda. Čia gali atvykti traukiniu, jei tau reikia keliauti su automobiliu, keli jį ant platformos ir važiuoji. Tačiau vietoje žmonės gyvena kaip ir visur kitur. Vietiniams yra džiugu dėl „Gazpromo“, kuris visus čia ir išlaiko. Miestas atrodo pakankamai tvarkingai, švaru. Taip yra dėl to, kad keliai nėra barstomi druska, o smulkiais akmenukais.

Automobilių yra įvairių, daugiau negu kitur gali pamatyti tritilčių. Nustebino tai, kad gatvėse važinėja labai daug mokomųjų automobilių – tiek jų niekur nesu matęs.

Apskritai, gyvenimas yra normalus ir praktiškai niekuo nesiskiria nuo kitų miestų.

Žinoma, miestas išsiskiria tuo, kad čia buvo lageriai. Su vietiniais šnekėjau apie tai, ką čia dažniausiai veikia turistai – daugiausiai čia užklysta norintys žygiuoti pėsčiomis, važiuoti motociklais ar keturračiais, eiti į žvejybą taigoje. Taip pat atsiranda ir tokių, kurie čia atvyksta ieškoti ir aplankyti artimųjų kapų. Galima pasidžiaugti, kad Vorkutoje yra gražiai įamžintas čia žuvusių lietuvių atminimas, jiems pastatytas paminklas. Be to, kad šis miestas turi tokią praeitį, rodo ir daug užverstų ir apleistų šachtų bei nemažai vaiduokliais virtusių daugiaaukščių namų.

Žiemą čia gyvenimas suaktyvėja, kai reikia daugiau darbo jėgos, žmonės čia iš visos šalies važiuoja užsidirbti. Štai kai kurie sunkiasvorio transporto vairuotojai gauna atlyginimą, prilygstantį 2 tūkst. eurų (apie 6,9 tūkst. Lt). O vasarą žmonių mažiau.

Apskritai, „Gazpromas“ čia siekia, kad dirbtų padorūs žmonės, ne alkoholikai, kultūringi. Iš tiesų, tai yra matyti. Vorkutoje egzistuoja tarsi salos sindromas – niekur nieko nepavogsi, niekur neišveši, visi aplink savi. Vairuotojų kultūra aukšta, praleidžiami pėstieji, keliuose nevyksta nesąmonių.

- Kokie artimiausi tavo planai? Apie kokius naujus žygius išgirsime?

- Įvairių mažesnių žygių vyksta nuolat – esu kviečiamas padėti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau tai yra labiau kaip darbas, bet nuo to priklauso savo idėjų realizavimas. Viena iš dabartinių minčių yra pravažiuoti nuo Keiptauno iki Nordkapo, galbūt šiemet arba kitąmet. Su kolega vokiečiu norime pasiekti pasaulio rekordą, tačiau kol kas tai tik – planai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

38 tūkst. km iššūkis motociklininkams, kurio maršrute – ir Lietuva

Prieš porą metų startavęs „ Trans Euro Trail “ (TET) projektas – ambicingas bekelės...

Kaip atrodo „Tesla“ variklis ir pavarų sistema, kai elektromobilis nuvažiuoja 1,5 mln. kilometrų (90)

Įprasta, kad žvalgydamiesi naudoto automobilio, ridai kreipiame itin didelį dėmesį. Tačiau „...

Perspėjo važiuojančius pro Panevėžį: teks apsišarvuoti kantrybe (39)

Pastarosiomis dienomis dalis važiuojančiųjų Panevėžio aplinkkeliu ilgam strigo spūstyse....

BMW vairuotojams pabodo neigiami epitetai: važinėjame tvarkingai, nedaužome stotelių (184)

Nuolatos antraštėse dėl įvairių nusižengimų linksniuojami BMW vairuotojai nusprendė, kad...

Putinas Sočyje pavėžėjo Egipto lyderį „Formulės-1“ trasa (14)

Trečiadienio, spalio 17-osios, vakarą Sočyje po pokalbio su Egipto lyderiu Abdelu Fattahu Al-...

Top naujienos

Skausmingas Šimašiaus sprendimas: apsispręsti padėjo nemalonių klausimų gausi apklausa (184)

Rugsėjo 19 – spalio 2 dieną rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “ Liberalų...

Smulkusis prekybininkas palygino antkainius: mūsų iki 20 proc., didžiųjų – iki kelių šimtų (169)

Tris parduotuves Marijampolėje valdantis verslininkas tikina, kad nors už įsigytas prekes...

Skvernelis: deja, kvietimo priimti negaliu (102)

Opozicijos atstovams surinkus parašus antradienį šaukiamas nenumatytas Seimo posėdis , jame bus...

Trumpas griežtas: šio žaidimo negalima žaisti didins branduolinį arsenalą (201)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas , paskelbęs, kad jo šalis planuoja pasitrauks iš Vidutinio...

Krepšininkas Mindaugas Kuzminskas patvirtino kalbas apie skyrybas ir atskleidė jų priežastį: stengiausi viską išsaugoti (235)

2017-ųjų liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, krepšininkas Mindaugas...

Kristupo Krivicko žmona Jurgita laukiasi penktojo vaikelio: visi nėštumai buvo sunkūs, šis - ne išimtis (4)

Per šias Kalėdas Kristupas Krivickas su žmona Jurgita Krivickiene švęs krištolines vestuves -...

Profesorius Stukas: kodėl reikėtų pradėti valgyti daugiau bulvių (67)

Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimantas Stukas primena seniai žinomą tiesą – esame tai,...

Mėgstamiausias Meghan Markle patiekalas iš jos naujosios receptų knygos – išbandykite ir jūs (1)

Sasekso kunigaikštienė Meghan garsėja kaip rafinuota gurmanė. Kensingtono rūmai paskelbė,...

Po masinės avarijos Kauną sukaustė spūstys (7)

Antradienio ryte įvykus avarijai greitkelyje A1 ties Kaunu , laikinąją sostinę sukaustė spūstys .

Geriausias sezono rungtynes sužaidęs Valančiūnas ir „Raptors“ namuose nušlavė „Hornets“ (10)

Be pralaimėjimų NBA pirmenybėse ir toliau žygiuoja Rytų konferencijos lyderiai Toronto...