aA
Jei ralio varžybose iš labai arti pavyksta stebėti kaip kas „konstruoja“ greitį, nori nenori atrandi krūvą netikėtų dalykų. Šį sezoną keliskart „kovines“ ralio mašinas trasoje net ne mačiau, o užuodžiau iki raudonumo įkaitusių stabdžių diskų kvapą. Tačiau didžiausią įspūdį paliko dulkės. Pagal jų elgseną galima neįtikėtinai tiksliai spręsti kas ir kokiu greičiu pralėkė pro šalį.
Klubo N40 automobilis Subaru Impreza
© J.Anusauskienės nuotr.

WRC bolidus pilotuojantys vyrukai paprastai skrieja tokiu beprotišku (140 km/val. miške yra tikrai daug) tempu, kad dulkės net nespėja išsigąsti ir pakelti galvų. Ralio favoritai su klasikiniais „Mitsubishi EVO“ ar „Subaru Impreza“ važiuoja lėčiau – maždaug 130 km/val. – todėl apie būsimą padangų ataką dulkės sužino prieš pat jos pradžią. Bando šiauštis, tačiau tuoj pat būna ištaškytos į kelkraščius. Vidutiniokai juda dar truputį lėčiau. 120 km/val. yra tas tempas, pagal kurį kelio dulkės mielai leidžiasi šokti kartu su mechaninio vėjo gūsiais. 110 km/val. – mėgėjų greitis. Turbulencija jiems pralėkus nėra didelė, todėl dulkės mano esančios padėties šeimininkėmis ir be skrupulų lenda į akis visiems esantiems netoliese. Paskutinioji greičio kategorija –100 km/val. Toks tempas dulkėms kelia juoką, nes jos pačios yra įsitikinusios, kad gali nė kiek ne prasčiau atsiplėšti nuo žemės be ralio lenktynininkų pagalbos. Tereikia sausesnio pusdienio ir stipresnio vėjo šuoro.

N40 vyrų autoklubo įkūrėjas Algirdas Kazlauskas kol kas priklauso ketvirtajai kategorijai – dulkės šokteli iš savo vietų pasmalsauti, su kuo turi reikalų, tačiau ne daugiau.

„Po mūsų debiuto Talsi ralyje bičiuliai traukė per dantį, kad būdami gerai išauklėti, privažiavę „aštresnę“ vietą greičio ruožo viduryje mes įsijungiame posūkį ir mandagiai nupupsename tolyn. Žinoma, posūkio nerodžiau, tačiau iš tiesų buvau labai lėtas. Gali skambėti kaip pasiteisinimas, tačiau toks tikslas ir buvo – pamatyti visą ralį iš vidaus, o ne dramatiškai „apsivožti“ žiūrovų akivaizdoje. Apie jokius rezultatus nebuvo kalbos. Tik noras patiems sau atsakyti į klausimą, ar iš tiesų galėtume geriau negu tie vaikinai, kurie paprastai rikiuojasi turnyrinės lentelės antroje pusėje. Kad ir kaip viskas atrodė iš šalies, man tai žiauriai patiko, todėl pradėjome ieškoti būdų potyriams pakartoti“, – prisiminė Algirdas.

Antras kartas buvo lenktynės Baltarusijoje. Čia N40 vyrų autoklubo ekipažas padarė dar vieną atradimą – pasirodo jų įsigyta „Subaru Impreza“ ilgesnėje tiesiojoje be vargo įsibėgėja iki maždaug 180 km/val. greičio. Tai gerokai „aštriau“ nei įprasta važinėjant kasdieniais režimai ir, žinoma, velniškai smagu.

„Draugų „kaltinimai“, esą greičio ruože rodau posūkius, baigėsi. Po to, buvo Žemaitijos ralis, kuriame paprašiau, kad mūsų automobilį prižiūrėjęs Darius Biesevičius išimtų „saugiklius“ (sezono pradžioje „Biesas“ buvo sumažinęs turbinos slėgį, kad naujokėliai neprisidarytų bėdos – R.G.) ir leistų žaisti su visais „Subaru“ koziriais. Potyris, kai pagal tavo norą visi keturi ratai pradeda kasti gruntą – įkvepiantis. Kai suvoki, kaip mašina valdoma akceleratoriumi, pradedi tiesiog „kaifuoti“. Deja, tada mus sustabdė pavarų dėžės gedimas“, – prisiminė Algirdas.

Kitas etapas – populiarusis „300 ežerų ralis“ – atseikėjo dar vieną porciją naujų patirčių. Čia N40 vyrų autoklubo komanda nutarė paeksperimentuoti į talką pasikviečiant solidesnę patirtį turintį šturmaną. Tiksliau – šturmanę. Tatjana Tsyfra buvo asistavusi ne vienam pakankamai greitam pilotui, todėl netruko perprasti ir Algirdo poreikius. Viso to rezultatas – staiga atsiradusios ambicijos mesti iššūkį toje pat N4 klasėje startuojantiems varžovams.

„Šiais metais Lietuvos čempionate dalyvaujantis lenkas Daniel Žarna ilgiausiame 40 kilometrų greičio ruože mums „įvežė“ maždaug 20 sekundžių. Praktiškai patikėjau, kad ir aš esu „kietas“ pilotas, – kikeno A. Kazlauskas. – Visa laimė, kad bičiuliai nuleido ant žemės kantriai dėstydami, jog iš tiesų važiuoti dar visiškai nemoku ir tik įsivaizduoju galįs lėkti, todėl jei nepakeisiu nuostatų, kitose lenktynės neišvengiamai pabuvosiu ant „stogo“.

Su tokiom prognozėm Algirdas atvažiavo į „Kauno rudens“ ralį ir turėjo dar kartą save perlaužti. Trenerio pareigas atlikti užsimojęs Tatjanos vyras Michailas Milovas keletą vakarų po tris valandas dėstė sportinio vairavimo ABC ir kaip trasomis lekia WRC mašinos. Teoriškai viskas atrodė labai paprasta, tačiau pabandžius dosniai žarstytus patarimus pritaikyti praktiškai viskas subyrėjo lyg kortų namelis – kad ir kokia miela širdžiai būtų „Subaru Impreza“ su ja mėgdžioti WRC neįmanoma.

„Pirmi trys „Kauno rudens“ greičio ruožai buvo nesibaigiantis mazochizmas. Pagal trenerio išdėstytą ralio evangeliją privažiuodavau posūkį, staigiai stabdydavau ir pasukęs bandydavau taip pat staigiai greitėti. Praktiškai automobilis nenorėjo nei suktis, nei greitėti, nes iki WRC jam kaip iki mėnulio. Galvoje buvo tikras „jovalas“ iki pat antro rato, kol spjoviau į teorijas ir susiprotėjau važiuoti taip, kaip leidžia mūsų turima technika ir kiek užtenka „pilietinės drąsos“ prieš posūkį priversti mašiną slysti šonu. Rezultatai paliudijo, kad toks sprendimas buvo vienintelis įmanomas“, – prisipažino Algirdas.

Pačiose paskutinėse šios sezono lenktynėse kurti planai komplikavosi jau antrame „Rally Classic“ greičio ruože drauge su lūžusia pakaba. Be to, vėl ištiko ūmus abejonių „ar tikrai už tramplino kelias nesisuka įkandin elektros stulpų linijos?“ priepuolis. Pakako šturmanui Andriui Petruškevičiui porą kartų suabejoti stenogramos įrašais ir koja prieš kiekvieną „aklą“ posūkį nevalingai atleisdavo akceleratorių.

„Apskritai į ralį įsivėliau būdamas brandus „gatvinis“ vairuotojas, įsivaizduojantis galįs lėkti nė kiek ne blogiau už tuos vaikinus, kuriuos retsykiais rodo per sporto žinias – reikia tik tokio pat automobilio. Tačiau įsėdus prie beveik tokios pat mašinos vairo, pasirodė, kad gatvės įgūdžiai čia neverti nė sudilusio skatiko, ir kad važiuoti aš iš esmės nemoku – nei teisingai vertinti kelio dangos, nei posūkių aštrumo, nei atstumo tarp jų. 100 metrų važiuojant 60 km/val. greičiu ir per varžybas judant beveik 200 km/val. greičiu skiriasi kaip diena ir naktis“, – atviravo A. Kazlauskas.

Šioje pokalbio vietoje tikėjausi N40 vyrų autoklubo ideologą rimtai pričiupęs – kuriems galams reikia pačiam sau sukurti tokius didelius sunkumus ir taip didvyriškai juos nugalėti?

„Kaip tik tai ir yra klubo siekis – nuspalvinti kasdienybę kitokiomis emocijomis ir naujomis patirtimis. Pusę amžiaus „daręs karjerą“ ar užsiėmęs bet kokiais rutininiais darbais ralio pasaulyje žmogus pasijunta tarsi staiga būtų patekęs į kitą planetą. Šokas ir stresas garantuoti, bet jie visai kitokie nei kasdienybėje. Būtent tai padeda prisiminti tikrą gyvenimo skonį ar, kaip pasakytų koks meniškos sielos veikėjas – akyse vėl įsižiebti ugnelei. Kai to nėra, vyrai sėdi prie stalo ir valandų valandas postringauja, kaip smagiai kažką veikė prieš dešimt ar penkiolika metų. N40 idėja –gyventi taip, kad vakare būtų galima džiaugtis šiandien patirtais dalykais. Vien dėl šios priežasties dviejų dienų ralio formatas yra dvigubai geresnis nei vienadienis“, – samprotavo A. Kazlauskas.

Beje, jau po pirmųjų startų išsisklaidė N40 vyrų autoklubo iniciatorių būgštavimai, jog įdomu tokioje veikloje dalyvauti tik tiems, kurie sėdi prie ralio bolido vairo, o kiti į lenktynes važiuoja iš mandagumo. Tokiuose žygiuose visi turi begalę malonių rūpesčių ir daugybę progų šypsotis.

„Žinoma, pagrindinis tikslas – lavinti vairuotojiškus įgūdžius. Vieno „nekalto“ klubo vyrų pasisėdėjimo metu paaiškėjo, kad į savas kiemo – slalomo varžybas jau dabar galėtų atvažiuoti bent trys automobiliukai. Vienas turi „Opel Astra“, kitas „VW Golf“, trečias – „Seat Ibiza“, kuriais galima kuo puikiausiai treniruotis“, – džiūgavo Algirdas.

Ar klubas išaugs kamerinį formatą kol kas nesiryžta spėlioti ir patys N40 idėjos autoriai. Tačiau faktas, kad jau dabar save jo nariais laiko triskart daugiau vyrų, negu buvo prognozuojama.

Beje, A. Kazlauskas atkreipė dėmesį į dar vieną nepaprastai svarbų dalyką – starto profesionaliose ralio lenktynėse kainą. Norint mesti iššūkį dabartiniams šalies pirmenybių lyderiams reikia turėti ne tik kalną Dievo dovanų, sukurtų vairuotojams, bet ir nesveikai daug pinigų. Tačiau jei žmogus tiesiog nori patirti adrenalino antplūdį ir saugioje aplinkoje patirti viską, kuo užburia automobilių sportas, nereikia milijonų. Lietuvos ralio čempionate važiuoja keletas ekipažų, kurių technika minimaliai skiriasi nuo standartinių automobilių ir, akivaizdu, yra sulaukusi garbaus amžiaus. Tokių „projektų“ kainos nebaisios net vidutines pajamas gaunantiems benzingalviams.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Iš „Lego“ kaladėlių surinktas „Formulės-1” bolidas pranoko aukciono rengėjų lūkesčius

Sekmadienį, vasario 10-ąją, Paryžiaus aukcionų namuose „Artcurial“ už 95,300 eurų parduotas...

Geriausiu mechaniku išrinktas vaikinas galvos dėl darbo nesuka – pasiūlymą gavo dar konkurse (6)

„Ne vieną norėtume pakviesti dirbti jau dabar“, – neslėpė konkursą „ Geriausias jaunasis...

Kilo ginčas dėl 1,5 mln. dolerių kainavusio „Porsche“ – pirkėjas pasijuto apgautas (3)

Prieš trejus metus, kovą, per Amilijos saloje (JAV) vykusį „Gooding & Co.“ aukcioną,...

Šaligatviai prie didelės gimnazijos pėstiesiems neįveikiami, bet barstyti jų nenori niekas (53)

Greta Vilniaus esančios Riešės gyventojai pakraupę: šaligatviai prie vienos didžiausių...

Sovietiniai automobiliai Lietuvoje: kodėl naudoti kainavo brangiau nei nauji? (174)

Vairuoti ar turėti nuosavą automobilį šiandien yra tiesiog būtinybė. Tačiau sovietmečiu...

Top naujienos

Vilniaus dalis, kur niekas nestato daugiabučių: pirkėjus vilioja itin mažos kainos

Trakų Vokė – Vilniaus pietvakariuose įsikūręs ganėtinai ramus ir tvarkingas rajonas. Tai yra...

Sovietų valdžios įslaptintas incidentas: Uralo kalnuose rasti septyni kūnai, mįslingos detalės šiurpą kelia iki šiol (455)

Rusijos generalinės prokuratūros atstovas Aleksandras Kurenojus vasario 1 d. pranešė, kad tyrėjai...

Prabilo Airijoje dingusios lietuvės sesuo: prieš nužudymą Raguckaitė galėjo būti triskart išprievartauta

Prabilo be žinios dingusios lietuvės Giedrės Raguckaitės sesuo Gintarė. Paskutinį kartą 29...

Gyvenimą religijai paskyręs vienuolis: nuo minčių apie šeimą nepabėgsi (21)

„Ką, aš durnas ar ką?“ – taip į draugų klausimą ar netaps kunigu prieš daugelį metų...

Antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje džiaugėsi tik 4 dalyviai: paaiškėjo visi finalistai rezultatai sutapo su DELFI skaitytojų nuomone (672)

Vasario 16-osios vakarą suskambo antrasis nacionalinės „ Eurovizijos “ pusfinalis. Ši...

5 metus bandžiau atsiauginti savo pažeistus plaukus ir štai, kas man padėjo (7)

„Bright Side“ rašanti autorė dalinasi, kaip jai pavyko atsiauginti kasas ir atgaivinti savo...

Svajonių darbas ar pragaras: nemokamai keliaujantys žmonės papasakojo, kaip atrodo jų kasdienybė (1)

Sėkmingi keliautojai atskleidė geras ir ne tokias geras savo pavydėtino darbo – nuo keliavimo...

Baiminantis skyrybų, į vilkikus jau sėda šeimos (127)

Tarp tolimųjų reisų vairuotojų sklando oficialiai nepatvirtinta statistika, kad dėl ilgų reisų...

Nekilnojamojo turto kainos: problemos Švedijoje galėtų persikelti į Lietuvą (110)

Nekilnojamojo turto rinkos burbului Švedijoje artėjant pabaigos link, „Swedbank“ ekonomistas...

Nutylėta tiesa apie superžvaigždę Bruce'ą Willisą (13)

Sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Holivudo veiksmo filmą be Bruce'o Williso įtakos. Eilinį veiksmo...