1896 m. Gottliebas Daimleris sukūrė pirmąjį pasaulyje sunkvežimį. Iš esmės tai buvo vežimas, varomas du cilindrus turinčiu varikliu, kurio maksimali galia siekė 4 AG. Variklis vadinosi „Phoenix“, o jo darbinis tūris tesiekė 1,06 l. Šis agregatas buvo paimtas iš lengvojo automobilio ir veikė visiškai tokiu pačiu principu. Pats kūrėjas kalbėdamas apie variklį kaip jo pagrindinius privalumus išskyrė jo kompaktiškumą, žemą triukšmo lygį, be trūkčiojimų vykusį darbą ir bekvapes išmetamąsias dujas. Į šį sunkvežimį buvo galima pakrauti 1,5 t krovinį.
Užmetus akį į sunkvežimio pakabą taip pat galime stebėtis tiek jos paprastumu, tiek ir unikalumu. Ratai buvo mediniai, apjuosti geležimi. Priekinė ašis prie korpuso buvo pritvirtinta elipsės formos lingėmis, o galinė ašis – spyruoklėmis. Tokia pakaba buvo būtina ne tik dėl tuo metu prastų kelių, bet ir dėl variklio jautrumo vibracijoms.
Sunkvežimius turėjo tris pavaras, viena iš jų buvo atbulinės eigos.
Ir nors šio sunkvežimio išradėjas buvo vokietis, tėvynėje jam parduoti savo produkto nesisekė. Pirmasis pirkėjas buvo iš Didžiosios Britanijos.
19 amžiuje Didžiojoje Britanijoje visoms savaeigėms ne arkliais varomoms kelių transporto priemonėms buvo taikomi dabar kvailai atrodantys reikalavimai. Tokios transporto priemonės negalėjo judėti greičiau nei 4 mylių per valandą greičiu. Ne gana to, tokios transporto priemonės ekipažą turėjo sudaryti trys žmonės. Du iš jų valdė pačią transporto priemonę, o trečiasis turėjo eiti priešais ją su raudona vėliava ir taip įspėti kitus eismo dalyvius apie savaeigę transporto priemonę kelyje. 1986 šis raudonos vėliavos reikalavimas ir 4 mylių per valandą greičio apribojimas buvo panaikinti ir būtent tais metais pirmasis pasaulyje sunkvežimis, kurio kūrėjas vokietis G. Daimleris, buvo parduotas į Didžiąją Britaniją.
