aA
Pirmose straipsnio „Nuo Vievio iki Taškento: 13 šalių vairuotojo akimis“ dalyse apžvelgėme keliautojams automobiliu svarbiausius parametrus skirtingose valstybėse bei papasakojome apie mūsų kelionės įspūdžius iki Turkijos. Metas pratęsti toliau.
Autobusų stotelė Ašgabate, Turkmėnistane
© Autoriaus nuotr.

Iranas

Šalies miestai nepritaikyti dideliam automobilių srautui, todėl vairuodamas juose jautiesi pastovioje suirutėje. Kamščiai – pastovus reiškinys. Mums su „Saule“, kuri yra ir ilgesnė, ir platesnė už tipinį iraniečio automobilį, buvo sunkoka. Teherane Donaldas skundėsi, kad už vairo taip prakaitavo tik pradėdamas savarankiškai vairuoti.

Kas kita – užmiestyje. Nors eismas net tarpmiesčio keliuose pakankamai intensyvus, tačiau centrinėje Irano dalyje yra pakankamai gerų autostradų, kai kurios netgi apšviestos visą naktį. Jos mokamos, bet tik simboliškai. Taigi, judėti tarp miestų Irane galima tikrai kokybiškai ir greitai.

Irane labai pigūs degalai – tik 0,2 JAV dolerio už litrą. Tačiau jų yra tik dvi rūšys: benzinas (nenurodant jo oktaninio skaičiaus) ir dyzelinis kuras. Mūsų „Saulei“ iranietiškas dyzelis visai patiko. Tiesa, dyzelinio kuro yra ne visose degalinėse, o vakarais prie jo išsirikiuoja didžiulės eilės sunkvežimių.

Šalis užtvindyta „Saipa‘omis“, „Peugeot 405“ arba iš jo gimusiais aparatais, nenusakomos formos „Peykanais“ ir kitais vietiniais brendais. Apie trečdalį sunkvežimių parko sudaro iki 1979 metų gimę amerikietiški „Mack“. Ir jie vis dar gyvi. Populiariausia priekaba kroviniams pervežti – platforma be jokių bortų. O krovinių tvirtinimo technikų reikia mums tikrai pasimokyti!

Šioje šalyje beveik nėra mikroautobusų – visi maži pervežimai atliekami mėlynais fermerių pikapais – „Saipa“ ir „Zamyad“. Todėl mes su savo geltonu mikroautobusu buvome tikrai išskirtiniai.

Vairuoja iraniečiai pakankamai gerai, avarijų mažai. Bet iranietis vairuotojas panašus į lietuvį – jis provincialas blogąja to žodžio prasme. Nepraleis ir visada parodys nevietiniam vairuotojui, kaip „pas mus reikia vairuoti“.

Vietinė policija mėgsta kolekcionuoti didelių avarijų liekanas – prie kone kiekvieno policijos posto populiaru ant pjedestalo užkelti į mėsą sumalto automobilio griaučius, kad gąsdintų pravažiuojančius. Savotiška estetika ir vaizdinė agitacija.

Apskritai Iranas – civilizuota šalis, jei kalbėsime apie automobilį ir viską, kas su juo susiję.

Turkmėnistanas

Įvažiavus į Ašgabatą mus pritrenkė miesto baltumas ir gatvių plotis bei tuštumas. Miesto centrinėje dalyje nėra gatvių pavadinimų, namų numerių. Užtat kas 100 metrų stovi po policininką, kuris kai kada gali padėti. Bet gali ir skirti baudą, jei tavo automobilis neplautas.

Tačiau vos išvažiavome iš miesto, pasimatė tikrasis Turkmėnistano grožis ir veidas. Kelias vis prastėjo, asfalte daugėjo duobių, o nuplautų automobilių apskritai nesimatė. Maro miesto apvažiavimo duobės buvo apskritai kažkas iki tol kelionėje nematyto.

Puikus kelias iš Dašoguzo šalies šiaurėje į Ašgabatą pietuose, einantis per Karakumų dykumą, per keletą metų buvo visiškai sugadintas sunkiasvorių automobilių ir dabar nemaža dalis šio vieno svarbiausio Turkmėnistano kelio yra absoliutūs kelio griuvėsiai, nusinešę ir „Saulės“ amortizatoriaus sveikatą.

Atskiro „pagiriamojo žodžio“ nusipelno ir pontoninis tiltas Turkmenabate per Amudarjos upę. Kreivas, šleivas, o pervažiavimas per jį tekainuoja... 52 JAV dolerius. Beje, įvažiuojant į Tukmėnistaną, pasienio poste privaloma deklaruoti, kur važinėsi ir tada apskaičiuojamas kuro kompensacijos mokestis, kuris mokamas už nuvažiuojamus kilometrus. Nors lengvajam automobiliui jis tekainuoja 5 JAV dolerio centus vienam kilometrui, tačiau dideli atstumai ir neskaidri apskaičiavimo metodika lemia, kad pasienyje vairuotojui tenka atsisveikinti mažiausia su keliasdešimčia JAV dolerių.

Degalines Turkmėnistane surasti nesunku ir jos visai neprasto lygio, tačiau jose taip pat susiduri su visą šalį persunkusia baimės ir draudimų sistema. Čia griežtai draudžiama net dyzelinį kurą pilti į metalinį, specialiai tam pritaikytą, ES sertifikuotą, kanistrą. Klausiami, ar Turkmėnistane galioja kiti fizikos dėsniai, operatoriai atsakydavo labai gudriai: negalima ir viskas.

Tiesa, Donaldas ėmė įtarinėti, kad mūsų „Saulės“ variklio purkštukinė dalis gali būti nepatenkinta vietinio dyzelinio kuro kokybe, tačiau tada mes ją pavaišinome dar ir iš Lenkijos kanistruose atsivežtu kuru ir, rodos, tuo viskas ir baigėsi.

Amortizatoriaus netekimas Turkmėnistane mus privertė susipažinti su vietiniais autoservisais. Tokios netvarkos „autoservise“ (iš tikrųjų tai tik privataus namo kiemas su pašiūre) neteko matyti net Vilniaus Šiaurės miestelyje 1996-aisiais. Nors elektros energija Turkmėnistane labai pigi, tačiau šiame „servise“ meistrai dirba pasišviesdami... mobiliaisiais telefonais.

Kaip ten bebūtų, vaikinai amortizatorių nuėmė, išardė, supresavo jo viršutinį mazgą ir sumontavo atgal. Ir jis nebarškėjo! Iki pat Lietuvos.

Ašgabate važinėja beveik išimtinai „Toytota“ markės automobiliai. Daigiausia „Avalon“, šiek tiek kitų modelių. Vienas kitas „Volkswagen“, kaip pipiras sriuboje.

Krenta į akis tai, kad Ašgabato centrinėje dalyje nėra taksi automobilių. Tačiau provincija savo klaikiai išmaltais kelias rieda „Žiguli“, „MAZ“ ir „ZIL“. O jei jau įsigyja vakarietišką automobilį, tai nepamiršta vakarais, kai saulė jau nebekaitina į viršugalvį, nuplauti jo ratų. Matyt, pagal vietinius įsitikinimus, neplauti „Toyota“ ratai blogus sapnus lemia.

Apie vairavimo kultūrą pasakyti ką nors sunkoka, nes vairuojant vakarietišką automobilį, bent jau provincijoje, lėtaeigiai „ZIL“ ar „Žiguli“ nieko pikto tau padaryti negali. Tačiau būtina saugotis greitų džipų, kurie net duobėtais keliais lekia greitai.

Uzbekistanas

Uzbekistano keliai taip pat prasti, bet ne tokie baisūs, kaip Turkmėnistane. Įdomią patirtį įgavome važiuodami iš Bucharos į Chivą. Iš pradžių kelias buvo baisus, tačiau dykumoje jis pavirto kaip stiklas lygia autostrada, kuri mus lepino gal 120 kilometrų. Tačiau vėliau sutemo, o mūsų „Saulės“ pakaba kažkodėl ėmė vėl barškėti kaip pasiutusi.

Taškente nusprendėme pakeisti tepalą „Saulės“ variklyje. Ir nors vietiniai meistrai iš pažiūros neatrodė labai aukštos prabos, tačiau surizikavome. Atrodo, kad jie savo darbą padarė gerai. Kitaip sakant, mums atostogų nesugadino.

Kadangi didžioji dalis automobilių Uzbekistane važinėja suspaustomis gamtinėmis dujomis CNG, tai ir degalinės prie to prisitaikiusios. Kartais galima nuvažiuoti didžiulį kelio gabalą beieškant degalinės, kurioje būtų galima nusipirkti dyzelinio kuro. Metano degalinių Uzbekistane sočiai, tačiau tokių, kur būtų galima nusipirkti benzino ar tuo labiau dyzelinio kuro – nedaug.

Dyzelinis kuras prastas, jo rasi tik 5-10 proc. visų degalinių. Uzbekistano konsulas, išduodamas vizą, ragino nepilti dyzelinio kuro į savo automobilį niekur kitur, tik „Lukoil“ degalinėse. Tačiau jis mus apgavo – mes pervažiavome visą valstybę ir nematėme nė vienos „Lukoil“ degalinės.

Senas, prastas, rusiškas, netgi sovietinis. Taip galima būtų trumpai apibūdinti Uzbekistano automobilių parką. Tačiau tai turi ir tam tikrų privalumų: „ZIL“ galima lengvai aplenkti ir jie nesimakaluoja tau prieš akis labai ilgą laiką. Čia tau ne lenkiškas vilkikas su puspriekabe, kurį gali persekioti 40-60 kilometrų, kol galų gale aplenksi. Kadangi Uzbekistane yra „Daewoo“ gamykla, tai naujausioji autoparko dalis nešioja būtent šį vardą.

Naktį neišjungti ilgųjų šviesų – tai, greičiausia, nacionalinė uzbekų sporto šaka. Važinėdami naktimis Uzbekistane ėmėme įtarti, jog žibintai šios šalies automobiliuose yra specialiai išreguliuojami taip, kad jo vairuotojui jie šviestų kuo toliau ir kuo labiau akintų priešpriešai atvažiuojantį vairuotoją.

Jei vairuotojui Uzbekistane pamirksi tolimais žibintais, prašydamas jį išjungti tolimas šviesas, tai jis jas išjungia 1-1,5 sekundės ir vėl įjungia. Tokia kvailių paieška, matyt, vykdoma tikintis, kad tu nepastebėjai šio triuko. Savanoriškai, neparagintas ilgas šviesas šioje šalyje išsijungia tik gal kas dešimtas automobilis.

Ypač saugotis Uzbekistane patartina 10-12 metų senumo vakarietiškų automobilių. Faktiškai, garantija, kad jį vairuoja koks nors smulkus nuvorišas, kuris būtinai stengsis pademonstruoti savo automobilio privalumus prieš tavo „kevalą“. Tokių demonstracijų metu iki avarijos – vienas žingsnis.

Azerbaidžanas

Pagrindiniai tranzitiniai Azerbaidžano keliai, kuriais teko važiuoti šioje kelionėje, tikrai neblogi. Baku priemiesčiuose galima pamatyti puikių greitkelių, statytų netgi šveicariškų firmų, tačiau bėda ta, kad keliasdešimt kilometrų nuo sostinės jie baigiasi. Toliau važiuojama tiesiog plačiais keliais, o juose įdiegta nedaug eismo saugumo elementų.

Kas kita, kai išsuki iš pagrindinių kelių, ir ypač jei imi kopti į kalnus. Ten keliai darosi pavojingi, siauri ir duobėti.

Automobilių parkas Azerbaidžane turi du segmentus – ekonominis, kurį sudaro seni sovietiniai arba rusiški automobiliai ir jis populiarus daugiausia provincijoje. Baku ir didesniuose miestuose populiarūs dideli visureigiai arba perkami nauji, tačiau jau nebe rusiški automobiliai. Populiariausios markės – japoniškos.

Sunkvežimių tarpe niekas neaplenks rusiškų „Kamaz“ – tai aiškiai jų valdos.

Kadangi man ilgokai teko viešėti Baku 2009 metais, turiu konstatuoti, kad miesto gatvės išgražėjusios ir rekonstruotos po Eurovizijos ir pasaulinių sporto renginių, o eismo situacija ir vairavimo kultūra tikrai stipriai išaugusi.

Gruzija

Dauguma Gruzijos kelių siauri ir vingiuoti, o vienintelė ilgesnė padorios autostrados atkarpa veda iš Tbilisio į Gorį. Jei lygintume su Azerbaidžano, iš kurio atvažiavome į Gruziją, keliais, situacija Gruzijoje žymiai prastesnė. Tbilisyje gatvės irgi laukia geresnių laikų: ženklinimas prastas, daugybė duobių ir remontuojamų ruožų.

Važiuojant iš Tbilisio į šalies vakarus, prie Gorio autostrada baigiasi ir prasideda tipiškas kaukazietiškas kelias per kalnus. Tiesa, jo vis tiek nereikia lyginti su armėniškais keliais – čia Europa, ką besakytum.

Važiuojant per Gruziją krenta į akis tai, kad keliuose daug policijos, tačiau ji nesikabinėja be reikalo ir tikrai dirba savo darbą – ne taip, kaip Uzbekistane, Armėnijoje ar Turkmėnistane, kur jie sustatyti pakelėse tam, kad vairuotojams keltų problemas. Įdomu, jog Gruzijos policija „ginkluota“ gerais, naujais automobiliais. Tbilisyje apskritai dauguma policijos patrulių važinėja... „Ford Mustang“!

Automobiliai, kuriuos vairuoja gruzinai – labai „pabuvę“. Nemažai jų tarpe dar sovietinio paveldo, bet vakarietiškų automobilių, naujesnių nei 10 metų, bendroje masėje yra tik vienetai.

Jei Gruzijoje kaip valstybėje egzistuoja bent jau elementari tvarka, tai to negalima pasakyti apie šios šalies kelius ir miestų gatves. Ypač atsargiems reikia būti sankryžose bei stebėti šalia esančiose eismo juostose važiuojančius automobilius – jie gali be jokių įspėjimo ženklų ir signalų, vien tik iškišę ranką per langą ir jokiu būdu nepažiūrėję prieš tai į veidrodį, bandyti persirikiuoti į kairę. Ši šalis – pati netvarkingiausia vairavimo požiūriu iš visų kelionėje aplankytų šalių. Nenuostabu, kad ir avarijų čia tikrai daug.

Apdrausti automobilio gruzinišku draudimu mums nepavyko – paprasčiausiai to niekas nedarė: pasienyje pakalbinti taksistai nesuprato mūsų intencijų: „nevažinėkit girti ir viskas bus gerai“, – pasakė jie.

Armėnija

Šios šalies keliai prasti. Nors eismas juose pakankamai intensyvus, keliai, ypač kalnuose, yra pavojingi. Jie ne tik neatitinka elementarių saugumo reikalavimų, tačiau yra siauri ir labai prastai prižiūrėti, o duobių asfalte – daugybė.

Be abejo, kelias vaizdingas, atsiveria nuostabios Kaukazo panoramos, tačiau reikalą gadina siaura važiuojamoji dalis ir vos besivelkantys supuvę sunkvežimiai, kuriuos itin sunku aplenkti. Vienintelis kelias, kuriuo galima važiuoti 90 km/h greičiu, tai greitkelis nuo Sevano Jerevano link. Bet ir jame lopas lope.

Viešint Jerevane kolega patarė nerizikuoti ir nevažiuoti tiesiai į Batumį per Giumri, kadangi kelias labai duobėtas, o kaip į jį reaguos Ašgabate remontuota „Saulė“ – nežinojome. Jis mums taip pat detaliai nupasakojo, ko reikia vengti važiuojant keliu Gruzijos link. Netoli Nojemeberiano kelias eina palei Armėnijos-Azerbaidžano sieną ir būna atvejų, kai automobilius, važiuojančius tuo keliu, apšaudo iš Azerbaidžano pusės. Todėl nuo Voskeparo padarėme nedidelį lankstą į kairę tam, kad mūsų „Saulės“ šonų nepapuoštų kulkų žymės.

Armėnijoje važinėjantys automobiliai labai ekonominės klasės. Be jau paskutinius metus gyvenančių rusiškų automobilių, šalyje nemažai vakarietiškų, tačiau pastarųjų amžius taip pat sunkiai nusakomas.

Naujų automobilių nedaug, dažniausiai tai visureigiai. Beje, nemaža dalis šių automobilių registruota rusiškais valstybiniais numeriais, nes tai palengvina keliones į šią šalį, kuri yra Armėnijos verslo traukos centras.

Armėnai važinėja pakankamai ramiai – kokį automobilį šioje šalyje bevairuotum, vis tiek gaila jį daužyti per duobes. Geriau jaučiasi tik džipų vairuotojai. Netvarkingiausiai vairuoja Jerevano maršrutinių mikroautobusų vairuotojai. Tačiau mums tai jokia naujiena – prieš 8-10 metų Vilniaus gatvėse dėjosi lygiai tas pats.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Lietuvos „Volvo“ entuziastai užsimojo iš peties: iš automobilių išdėliojo milžinišką logotipą (12)

Savaitgalį Alytaus rajone, Daugų saloje, susirinkę švediškų automobilių „Volvo“ gerbėjai...

Unikalų „Lotus“ kaunietis savo garaže konstravo šešerius metus (19)

„Užsieniečiai puristai smerkia, nes yra dingusi pakankamai reto automobilio autentika, o Lietuvoje...

Lenktynių trasoje „Nemuno žiedas“ vyks jaunimui skirta stovykla

Vienintelėje Lietuvos žiedinių lenktynių trasoje „Nemuno žiedas“ rugpjūčio 21–22...

Baltijos kelią pakartos daugiau nei 200 senovinių automobilių ir motociklų (10)

Vos tik išgirdus apie senovinės technikos žygį, skirtą Baltijos kelio 30-mečiui paminėti,...

Policininkas iš Lenkijos sukaupė įspūdingą policijos mašinų modeliukų kolekciją (8)

Kai buvo mažas, Arkadiuszas Sokolas iš pietinės Lenkijos svajojo vieną dieną tapti policijos...

Top naujienos

Darius Kuolys: jie jaučiasi taip, lyg Dievas jiems būtų padovanojęs Lietuvą (7)

Būsimos valdančiosios koalicijos sudėtis po 2020 m. Seimo rinkimų priklausys ir nuo prezidento...

Nuosavo būsto svajonė: po kiek pradiniam įnašui atsideda lietuviai (11)

Norint gauti paskolą būstui, reikia būti sukaupus pradinį įnašą , kuris padengtų bent 15...

Paveldėti milijardus Rusijoje – keblu: pokomunistinė turtuolių karta išbando Putino pažadus dėl privačios nuosavybės (2)

Vladimirui Putinui šiuo metu einant savo paskutinę prezidento kadenciją, pokomunistinės Rusijos...

Milijardierius Caudwellas su Modesta Vžesniauskaite įsirenginėja brangiausią Britanijoje namą: per jį tekės upė (3)

Londono apribotos rizikos fondo lopšys turi naują nekilnojamojo turto karalių. Milijardierius,...

Vilniuje surado ypatingą gatvę: taip, kaip žmonės ten gyvena turi pamatyti visa Lietuva (149)

Kaimynas kaimynui ne akmenį į langą meta, o komplimentą pasako. Kaimynas kaimynui ne skundą...

„Artėja paskutiniojo teismo diena“: gyventojus išgąsdino žaibiškai užtemęs miestas (60)

Dėl didžiausių atogrąžų miškų gaisrų Brazilijos istorijoje viename mieste sutemo 15 val., nes...

Verslo įtakingiausieji: politikų ciniškumas kartais pritrenkia (140)

Trečiadienį DELFI paskelbė įtakingiausių Lietuvos verslininkų ir ekonomistų sąrašą. Laidoje...

Puikus virškinimas, saldus miegas ir rami nervų sistema: išbandykite 3 ingredientų kokteilį (26)

Bananų ir cinamono kokteilis akimirksniu atgaivins organizmą ir pastatys ant kojų peršalus!

Lietaus debesys pasitrauks ir sugrįš šiluma (2)

Ketvirtadienio dieną įžūlūs lietaus debesys iš Lietuvos pasitrauks. Jau naktį žymesnio lietaus...

FIBA atnaujintame pasaulio čempionato pajėgumo reitinge – Lietuvos rinktinės šuolis aukštyn (87)

Prieš pasaulio krepšinio čempionatą FIBA skelbia jau antrą „FIBA 2019“ turnyro dalyvių...