aA
Indija. Ji, rodos, egzistuoja toli toli, tarsi už suvokiamų ribų. Tai lyg kita planeta, kuri su mūsų, Vakarų civilizacija, regis nesiriboja ir sąlyčio taškų neturi. Mūsų platumoje ji gyva tik nuotraukose, TV filmuose ir iš ten sugrįžtančių keistuolių pasakojimuose. Ten pabuvoję traktuojami kaip grįžę tarsi iš mėnulio. Nors iš tiesų Indija dažnai pakeičia žmones. Čia arba „užstringama“, arba ne. „Pamilsti arba nekenti“, – sako BIKER BALTICS LT herojai Jaras ir Gina, kurie šią šalį „išmaišė“ motociklu.
© „Biker Baltics LT“

Du suaugusieji ir vaikas ant vieno motociklo. Dar vienas „mėnulio“ vertas scenarijus. Bet viskas yra įmanoma ir tai tikrai nėra „kosmosas“!

- Kaip sugalvojote, kad norite motociklu keliauti būtent po Indiją?

Jaras: Tai atsitiko ne iškart. Aš dvejus metus gyvenau Bangalore, dirbau IT (informacinių technologijų) specialistu. Atvažiavus į Indiją susipažinau su Suzie - „Blazing Trails Tours" įkūrėja ir pagrindine turų operatore. Vėliau keičiau namus, darbą... Pasisiūliau: „Jei ieškai turams darbuotojų, galiu prisijungti, tuo pačiu sukurti kompanijos naują svetainę, juk esu „programeris"." Kažkaip taip ir užsisuko. Pradėjau važinėti turuose su klientais, dirbti vedliu.

- O keliavimas motociklu?

Jaras: Dirbant mototuruose baigi darbą išvargęs, tada imi motociklą ir važiuoji. Tai - geriausias poilsis. Mototuruose važiuodamas su klientais irgi dirbi. Buvo metai kai su savo motociklu pravažiavau 32 000 km., o metinis vidurkis, spėčiau, yra kokie 25 000 km.

- Indijos masteliais tai daug?

Jaras: Žinoma. Tai daug, bet Indijoje tai įmanoma. Bet, vėlgi, tai yra darbas, arba, galbūt, pusiau darbas, pusiau malonumas, nes sėdi, važiuoji, ieškai naujų kelių, naujų vietų, tariesi su viešbučiais, juos vertini... Lyg ir darbas, bet per 2-3 savaites taip ir prisivažinėji.

- O Indijos infrastruktūra dėkinga keliautojui?

Jaras: Indija apskritai yra sukurta keliavimui. Manau, tai keliavimui palankiausia šalis.

Gina: Nieko nebuvo paprasčiau - sėdi ir važiuoji. Tai, kad gali važiuoti trise ir tavęs nestabdo kiekvienam kampe policija - nerealu. Visi šypsosi, mojuoja...

- Sutikit, gyvenant Lietuvoje važiuoti trims ant vieno motociklo neatrodo gera mintis...

Jaras: Tuo tarpu Indijoje jokių problemų - ten trise gali susėsti ant mažesnio motociklo ir tai normalu. Na, jei susėstų šeši paaugliai gal ir būtų kiek ekstremalu, bet pamatyti keturių ar penkių asmenų šeima - įprastas vaizdelis: tėtis, mama su mažyliu rankose, priekyje vaikas ir dar vienas tarp jų.

- Kelių policija, akivaizdu, ten nelabai dėmesiu kamuoja, nes jei taip Lietuvoj trise su vaiku ant vieno motociklo...

Jaras: Policijai toks vaizdas būtų visiškai natūralus, tai nebūtų naujiena ir ko gero mums, kaip užsieniečiams su mažu vaiku, dar suteiktų kažkokią pirmenybę. Tikrai nedarytų iš to kažkokių rūpesčių.

- Šalmas bent privalomas?

Jaras: Bent jau Karnatakos valstijoje nuo 2008-ųjų šalmas yra privalomas ne tik greitkeliuose, bet ir mieste. Bet tik vairuotojui, tuo tarpu keleiviui - nebūtinai. Įvairiai kiekvienoje valstijoje, bet yra viena išimtis - sikhai. Kadangi jie nešioja turbanus, o ant jų negalima šalmo užmaut. Jei turi turbaną ir barzdą, gali pasakyt, kad esi „sardaras" (sikhas) ir ką tau jis įrodys.

- O su kelių policija teko susidurt?

Jaras: Šioje kelionėje ne. Tačiau kartais būna, jog kelias užvertas patikrinimams. Tikrinimo postai visada yra tarp valstijų. O šalmus turėjom, bet galiausiai važiuojant tokiu mažu keliu, nedideliu greičiu ir tokiose vietose... Norisi aplinką pajusti galva (juokiasi).

Gina: Mes juos užsidėdavome kai įvažiuodavome į pagrindinius kelius, o Tara tada, aišku, sėsdavo tarp mūsų, ne priekyje. Ji išmoko miegoti priekyje - „nulūždavo" ant pritaisytos priekyje kuprinės ir tiesiog miegodavo. Važiuojant lėčiau, per gyvenvietes, ji pradėdavo visiems mojuoti - labai džiaugėsi kelione, ir nesudarė jokių rūpesčių.

- Vis tiek, paaiškinkite - vienas motociklas, du suaugę žmonės su vaiku, visais daiktais, manta..

Jaras: Mūsų daiktai buvo du kelioniniai krepšiai ir nedidukė kuprinė. Vėlgi, Indija tokia šalis, kur už kelias rupijas nusiperki mažą gabalėlį muilo, vienam kartui šampūno, mažytį saulės kremo buteliuką arba vienam skalbimui skalbimo miltelių pakelį - viso kito tiesiog nereikia. Nereikia vežiotis su savim kalno daiktų, viską galima rasti pakeliui.

Gina: Mes miegodavom viešbutėliuose, kažkokių miegmaišių nereikėjo. Minimalus „ūkis", keli šiltesni drabužėliai... Taros šlapias kelnes pakabindavom ant veidrodėlių ir jie greit išdžiūdavo pakeliui. (juokiasi).

- Nebūna, kad važiuoji nepasidomėjęs nakvyne, palapinės ir miegmaišio neturi ir iki vakaro lieki neradęs kur pernakvoti ?

Jaras: Netgi pati mažiausia gyvenvietė ar kaimelis turės svečiui apsistoti bent kambarėlį. Indijoje nėra tokios problemos, kad važiuodamas keliu, staiga atsidurtum „viduryje niekur". Visų pirma, atsidurti tokioje vietoje, kur nebūtų žmonių aplink, Indijoje ganėtinai sunku, nes kur besustotum, labai tikėtina, jog per kelias minutes tave apsups tuzinas smalsuolių, ar mažų mažiausiai kas nors priėjęs paklaus: „Neturite kokių problemų?"

- Kaip reikalai su kuru, degalinėmis?

Jaras: Jokių problemų. Juk mes kalbame apie Indiją, kur „no problem" apskritai yra skambi frazė. Degalinių tinklas - ne problema. Nebent važiuojant per aukštutinius Himalajus, tuomet, jei motociklas mažesniu baku, gera idėja su savim turėti apie penkis litrus benzino. Paprastai žmonėms, kurie keliauja į Aukštutinius Himalajus, tiesiog siūlo 13-14 litrų talpos baką pakeisti į didesnį - 21 litro. Tada problemos nėra. Tiesa, gali būti toks atvejis, kad dykumos degalinėje, Himalajuose, benzino tiesiog nėra. Tada reikia palaukti dieną ar dvi, kol atveš. Kartais taip atsitinka dėl įvairių priežasčių, bet dažniausia taip nutinka jei palyja daugiau negu tris dienas - kelio dalis gali buti užversta didžiule nuošliauža, bet blogiau, kai pats kelias nušliuožia, tarkim, sraunios upės dugnan...

- O kelių būklė? Asfaltas, žvyrkelis, bekelė..

Jaras: Kelių būklė labai įvairi - nuo kelio, kuris yra skalda, iki asfalto. Bet skaldos kelių sutikau tik Aukštutiniuose Himalajuose.

Gina: Aš daug atsimenu bekelių, nes sėdėdavau su Tara ant kelių... Visus atsimenu, nes man labai būdavo „popa".

Jaras: Lietuvoje yra daugiau žvyrkelių negu Indijoje. Netgi pačiuose atokiausiuose kaimeliuose mažiausi keleliai yra asfaltuoti. Yra, aišku, išimčių.

Gina: Pagrindiniai keliai, jie yra geri. Bet kadangi mes važiuodavome šalutiniais keliais, niekada negalėdavom ilgam įsibėgėti, nes dažnai gero kelio atkarpa netikėtai pasibaigdavo ir virsdavo bekelė, o paskui prasidėdavo naujai kloto kelio atkarpa. Pirmąsias dienas vežėme Tarą nešioklėje. Užsidėdavau ją ant savęs ir ji sėdėdavo man ant kelių, šitaip greit pavargdavau. Vėliau ji „persikraustė" sėdėti į priekį. Buvo kur kas lengviau. Reikia pasakyti, kad buvo ir labai gerų kelių, bet buvo ir tokių vietų (kaip „Jalori pass"), kur dėl labai stačios bekelės man teko nulipti nuo motociklo ir leisti sudėtinga atkarpą įveikti Jarui su Tara be manęs.

- Kaip dėl saugumo? Juk yra tokia nuomonė, jog Indijos keliuose tikras chaosas.

Jaras: Tai ne chaosas. Įsivaizduokite skruzdėlyno šimtus skruzdėlių, kurios iš pirmos pažiūros juda kiekviena sau, nors iš tiesų tai yra tikslingai kryptingas judėjimas. Eismas iš tikrųjų yra kitoks - apie jį galėčiau pasakoti ilgai, tuo tarpu eismas kalnuose, jis yra labiau... nežinau, ar tinkamas žodis - sąmoningas, nes jeigu kalnuose atsitinka kažkoks eismo įvykis, jis gali būti paskutinis. Todėl Himalajų vairuotojai yra labiau atidūs, ko negalima pasakyti apie Pundžabo „eržilus" atvykusius atvėsinti savo galvas į aukštumas ir dažnai pervertinančius savo gabumus.

- Vidutinis greitis turbūt irgi nedidelis?

Jaras: Tiesa, nedidelis greitis, tai irgi suteikia saugumo, nes nėra kur įsibėgėti. Himalajuose nepalėksi, kadangi dažniausiai tai yra mažas ir labai sukriai vingiuotas kelias.

- Ypatingo eismo čia irgi turbūt nėra?

Jaras: Labai priklauso nuo kelio ir ką jis jungia - yra kelių kur tiesiog vienas po kito važiuoja sunkvežimis po sunkvežimio, o alternatyvų nėra. Tada sunku būna važiuot, nes nuolat reikia lenkti, daug triukšmo, dūmų ir degančių sankabos diskų kvapo.

Eismo taisyklės 95 proc. tiesiog „bendražmogiškos", nes jei matai, kad kažkas išvažiuoja iš šalutinio kelio į pagrindinio kelio kairios dalies pusę (eismas Indijoje yra kairės pusės), turi daryti prielaidą, kad į dešinę net nepasižiūrės. Pasiklausys, galbūt, ar niekas nesignalizuoja garsiai ir labai aršiai - visa kita yra vietos specifikos žinojimas arba intuityvus situacijos pajautimas (juokiasi). Bet jokio streso - niekas nieko nenori skriausti kelyje ir tikrai niekas nebando lenktyniauti, viskas tvarkoj. Visada yra išimčių, bet tai pavieniai atvejai.

- Užsiminėte apie vietinių dėmesį sustojus. Ar jis visuomet malonus?

Gina: Vietiniai labai mieli, visada besišypsantys. Reikėtų pasakyti, kad visgi mes važiavome per Himačialą ir, kiek aš esu šnekėjusi su kitais žmonėmis, vietiniai ten yra draugiškiausi ir maloniausi kiek man teko sutikti.

Jaras: Nes ten kalnai. Skiriasi ir mentalitetas. Jie nebando apgauti, o ypač, jei prašneki indi.

- Ar buvote pagal žemėlapį susidėlioję kelionės maršrutą?

Jaras: Indijoje neveikia tokie dalykai. Visų pirma, Indijoje neveikia žemėlapis. Geriausia ką mačiau - visagalis „Google" - tiksliausias ir nuolat atnaujinamas žemėlapis. Logika ten tokia - žinai iki kur arba pro kur važiuoji, tuomet klausi krypties žmonių, o geriausiai - sunkvežimio arba autobuso vairuotojų. Kelio ženklų ieškot ar, juolab, pasitikėti valstijos žemėlapiu, kurio paskutinioji redakcija, galimai, dar buvo valdant anglams - beviltiškas užsiėmimas. Aš turėjau kažkurį laiką navigatorių, bet į jį tik įrašinėjau važiuojamą maršrutą.

Gina: Buvo tokių dienų, kai mes nuklydom ir navigatorius iš tikrųjų padėjo. Be jo tai velnias žino kur būtumėme nuvažiavę.

Jaras: Būtumėm į labai gražias vietas užtaikę! (juokiasi). Man atrodo, nesvarbu - ar tai būtų Indija, ar kita šalis - važiuoti galima greitkeliu arba rinktis kitą, įdomesnį kelią. Kad ir Lietuvoje galima važiuoti iki Alytaus per „A4", arba iš Trakų per „220" (rekomenduoju!). Nuostabus kelias iš tikrųjų. Atstumas tas pats. Lygiai taip pat ir čia - mažesnės vietos, mažiau eismo. Tos vietos yra gražesnės, kadangi viskas yra labiau kompaktiška. Ypač Himalajuose tai juntama.

- Koks vidutinis dienos kilometražas turint galvoje visas išvardintas sąlygas?

Jaras: Dienos atstumą Indijoje labai paprasta skaičiuot: ar tai būtų traukinys, ar tai būtų motociklas - 50 km/val. yra vidurkis, turint omeny, keliavimą, o ne skubėjimą iš vienos vietos į kitą. 150 km Himalajuose yra pakankamai daug. Tai dienos maršrutas. Reikėtų pradėti važiuoti anksti ryte ir niekur pakeliui ilgiau neužsibūti, nes nuostabių ir gražių vietų yra visur ir daug. Norisi sustoti ir vienur, ir kitur, ir nufotografuoti įstabias akimirkas ar snūstelėti po mango medžiu. Apskritai, Indijoje geriau neplanuoti. Žinoma, jeigu tai yra tikslinga kelionė nuo taško A iki taško B, kai taške B reikėtų surasti vietą ir apsistoti, tai daugmaž galima skaičiuoti, kaip 50 km/val. arba mažiau, bet tikrai ne daugiau. Lėta kelione visada yra kupina įspūdžiu. Na... nebent lyja.

- O kai lyja?

Jaras: Kai lyja tai jau lyja... ir kai lyja, dažniausiai važiuoti reikia, nes „in the middle of nowhere" (liet. niekur) keliasdešimčiai kilometrų, tai celofano maišelį prisispaudi šalmantveidžiu - kad į apykaklę neprilytų, o ir krūtinė sausesnė, dar viena vieta - tarp sėdynės ir klyno, nes tai greičiausiai ir labiausiai šlampama vieta dėl to, kad ir nuo bako nuteka vanduo ir nuo krūtinės čiurkšliais (juokiasi). O kompaktiškiausias ir geriausias tokioje kelionėje būdas apsisaugoti nuo lietaus - užsegamas ir ilgas celofaninis lietpaltis su kapišonu. Tokį lietpaltį reikėtų užsidėti nugara ant priekio, sėdint užsidengti kelius, o kapišoną pasilaikyti dantyse. Teko dirbant turams dėvėti įvairių lietui atsparių motociklininko rūbų - dauguma yra sunkūs ir vietą atimantys arba juose karšta. Nieko geriau už celofaninį lietpaltį šioje situacijoje neradau. Taigi, kaip čigonai - palendi po celofanu ir varai. Indijoje apskritai celofanas populiaru (juokiasi).

- Minėjote motociklų nuomą. Kaip reikalai su ja ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Jaras: Nepamirškite, Indija - stebuklų šalis. Ir jei jūs Indijoje ne dviem savaitėms, dėl kurių reikėtų skubėti, o įspūdžius suvirškinti tik grįžus namo, o dviem mėnesiams - galbūt ieškoti nereikia todėl, kad dauguma dalykų išsisprendžia savaime. Indijoje šitie dalykai veikai taip. Gerai yra, žinoma, pasirūpinti, pasidomėti šiek tiek iš anksto. Ko gero, tiek kainomis, tiek nuomos sąlygomis, bet išsinuomoti yra paprasta - turėkit tikslą ir busit atvesdintas ten, kur reikia. Išsinuomoti galima tiesiai iš Delio, 500 cm³ „bulletą" ir iš Delio atvažiuoti arba iki Manalio, arba iki Šimlos. Priklausomai nuo to kur žmonės nori važiuot ir ką pamatyt. Mūsų atveju, neturėjome tikslo aplankyti turistines vietas, bet pats važiavimas jau yra tikslas. Be to, mane visad domina neatrastų kelių žavesys, arba pasibaisėjimas - irgi nebloga praktika. Bet aštuoni iš dešimties kartų - įspūdžiai malonūs ir tais pačiais keliais norisi važiuoti vėl.

- Kiek laiko truko Jūsų kelionė?

Gina: Mes tris savaites važinėjome.

Jaras: Ir, ko gero, ilgiausiai mes buvome apsistoję vienoje vietoje trims dienoms, nors dienomis važinėjome po apylinkę ar užsukdavom paspoksoti šventviečių. Visa kita - važiavimas.

- Važiavote nuo ryto iki vakaro, nuo šviesos iki tamsos ar, kaip sakei, „be sistemos" - kaip pavyksta tą dieną?

Jaras: Kaip pavyksta tą dieną - man atrodo mes kažkokio plano išvis neturėjome.

Gina: Aš, kaip keleivis, aišku, norėdavau dažniau sustoti, dažniau pailsėti ir t.t. Bet Jaras vis sakydavo - važiuojam, važiuojam. Jis turbūt žinojo, kad čia negalima ilgiau sėdėt. Bet mes dažnai sustodavom dienai ar kelioms gražiose vietose.

Jaras: Bet kuriuo atveju, kelionę visada yra geriausia pradėti kuo anksčiau ryte. Tam, kad paskui nebūtų streso, kad nereikėtų lėkti iki kažkur kur galima apsistoti nakčiai. Indijoje temsta anksti.

- Kiek nepatogumų ar situacijų kelyje sukelia Indijos „šventoji" karvė?

Jaras: Ko gero reikia pripažint, kad tikrai nepatogu, kai guli kokios keturios karvės ant greitkelio už posūkio. Vairuotojui tai nepatogumas, bet tik ne karvėm. Reikia visada turėt omenyje, kad niekada neaišku kas bus už posūkio - tai nebūtinai gali būti karvės, tai gali būti bet kas: ožkos, vaikai, šunys, ar sėdinčios ant kelio beždžionės, rakinėjančios kokius trupinius nuo asfalto. Kiekvienas vairuotojas turi tą omenyje. Dažnai tokie „karviagūliai" gali sudaryti eismo spūstį, bet tik nepakantumo apimtas koks vairuotojas eis mandagiai varyti karvių nuo kelio. Musulmonas tai padarytų greičiau - jiems karvė yra gyvulys, o ne močiutės inkarnacija (juokiasi).

- Kaip sprendėte nakvynių klausimą? Su vaiku po baobabu juk nepernakvosi.

Jaras: Taip, bet... Ta bėda yra ne bėda, nes visada ir visur rasi kambarį, kuriame galima apsistoti. Bet koks mažesnis miestelis, turintis bent autobusu stotį, aplink ją turės vieną kitą „guesthous'ą" (liet. svečių namelį) ar dar vadinamą LODGE ar net MOTEL. O štai HOTEL jau būtų ne viešbutis, o greito aptarnavimo restoranas. Aklavietėje, jei net kaimo nėr šalia - net arbatinėje galima apsistoti.

Gina: Kiekvienas šiek tiek didesnis kaimas turi kažkokią vietą, kur galima apsistoti. Galbūt tai nebus labai komfortiška vieta, bet kažką tikrai visada rasi ir stogą virš galvos turėsi. Jei apsistoji pas žmones Aukštesniuose Himalajuose, jiems sumoki - jie tau ir valgyt padaro, ir šeimoje pabūni. Tai nuostabus būdas pažinti kultūrą. Labai man patiko. Kitose vietose viešbutėliuose apsistodavome. Jeigu tai galima pavadint viešbutėliu.

- Nakvynės kainos, spėju, nesikandžioja?

Jaras: Jeigu galvot apie neprabangų ir patogesnį, ne super išpuoselėtą, bet patogų ir priimtiną apsistojimo būdą, tai manyčiau, kad reikėtų apie 500 rupijų. Dabar 100 rupijų - 5 Lt. Tai nakvynės kaina apie 30 Lt. Tačiau, dėl visa ko, gerai būtų turėt 50 Lt nakvynei. Galima susirasti vietą ir už 20 Lt, bet tai jau tokia paprastesnė vieta. Mes nakvodavom ir už 15-20 Lt. Na už 30 Lt galbūt jau bus ir karštas vanduo, nors ne visada jo reikia. O už 50 litų tai jau ir balta patalynė, televizorius ir kondicionierius..

- Jei jau prakalbom apie pinigus, pakabėkime apie biudžetą. Kokie tokios kelionės kaštai?

Jaras: Gerai, paskaičiuokime. Benzinas, maistas, nakvynė. Maistas yra paprasčiausia, nes jau maisto, nuo arbatos ir užkandžių iki pavalgyti ir persivalgyti galima visada ir visur. Maistas, nakvynė, benzinas, aš manau, apie 60 litų. Tai būtų toks, šiek tiek riebesnis, negu „bazinis" dienos biudžeto variantas. Turint omeny, kad važiavome nuosavu motociklu.

- Degalų kainos?

Jaras: Kaip ir visame pasaulyje - brangu. Dabar, spėju, benzinas turėtų būti tikrai daugiau nei 4 litai. Indai kelionės kaina matuoja kuro litrais ir jie matuoja išeigą - kiek kilometrų su litru benzino nuvažiuoja transporto priemonė. Taip greit galima „primesti" kelio kaštus. Vidutiniškai, 350 cm3 „bulletas" su litru benzino pravažiuoja apie 30 km. 500 cm3 apie 25 km.

- Jeigu kelyje kažkas sugenda taip, kad atsuktuvo ir raktų nebepakanka?

Jaras: Pagalba kelyje visada galima surasti. Padangas ten pataiso net neišimdami rato, tiesiog ištraukia kamerą, užklijuoja ir sukiša atgal. Suvirintojų galima rasti. Jeigu reikėtų kažkokios dalies motociklui - sunku pasakyti, kas tai galėtų būti, jeigu motociklas techniškai tvarkingas, su juo niekas neturėtų atsitikti. Atsarginį sankabos ir akseleratoriaus trosą visada turiu. Gera mintis turėti bent sankabos atsargine rankenėlę - iš patirties su turais žinau, jog tai labai pažeidžiama ir svarbi detalė. O jeigu atsitiktų nelabasis „trakšt", tai, manau, kad pagauti kokį pakeleivinį sunkvežimiuką, kuris įkrautų ir nuvežtų ten, kur reikia - nebūtų problema. Indija tikrai nėra tokia laukinė ir necivilizuota kaip daugelis įsivaizduoja. Antrą vertus, jeigu motociklas yra nuomotas iš užsirekomendavusios kompanijos - jie atvažiuoja dviese ant vieno motociklo, atiduoda savo motociklą važiuojantį klientui, o sugedusį pasiima. Todėl ir verta išsinuomoti motociklą rimtoje kompanijoje, už kurį galimai reikės sumokėt kažkiek daugiau. Jei gerai pamenu, dviems savaitėms gali kainuoti apie 1 500 - 2 000 Lt.

- Tai nėra taip jau kukliai...

Jaras: Bet tai yra 100 proc. garantija jūsų suplanuotų dviejų ar trijų savaičių atostogoms, kurių nepraleisite taisydami kažkieno motociklo, jog jis yra techniškai paruoštas ir gali važiuoti į Aukštutinius Himalajus. Rimti meistrai, po atitinkamai pravažiuoto kilometražo - nuomojamus motociklus išrenka, renovuoja ir sudeda atgal. Net ir jo variklį, jei prafiltravus tepalus randa „įtarumo" dalelių.

- Klausdamas kodėl pasirinkai R.E. motociklą, atsakymą greičiausiai žinau..

Jaras: Tai tikrų tikriausias Indijos motociklas, nors ir anglų sukurtas. Nuo pokario laikų tas dizainas nelabai pakito, kažkurias dalis tik atnaujino. „Bullet" yra priskiriamas prie klasikinio dizaino, o koks nors „Thunderbird" atrodo labiau kaip choperis, su didesniu vairu, labiau išreiškia sėdynę ir „uodega". „Electra" skiriasi tik tuo, jog tai - modelis, kuris paskirsto žvakės degimą ne mechaniškai, o elektroniniu būdu - mažiau dantračiu sistemoje, variklis dirba tyliau. O štai kad „bulletą" užkurti be akumuliatoriaus - geri mechanikai žino, kaip jį užkurti - tam reikia įjungti šviesas - taip galite patikrinti gero mechaniko žinias. Tada jau galima bandyt užkurti. Be šviesos niekaip. Kodėl „bulletas"? Todėl, kad tai yra indiškas, vienintelis motociklas, kuris turi galios ir turi praeinamumo. Jo svorio centras labai žemai ir juo malonu, paprasta ir stabilu manevruoti. Ko ne vienintelis iš patogiausių motociklų keliauti. Anglai, jie labai dažnai atsiliepia, ypač po kelionių po Aukštuosius Himalajus - „Tough bike. Takes you everywhere" (liet.„Kietas' motociklas. Nuveš bet kur"). Mūsų atveju taip ir buvo „It took us everywhere" - Jis mus nuvežė visur.

- Motociklas liko Indijoje?

Jaras: Kol kas taip. Lietuvoje turiu kitą, bet planuoju parduoti ir parsivežti savąjį iš Indijos. Daug ten dūšios į jį įdėta ir palikta, daug „nukirpta" nuo jo. Jis nėra drastiškai perdarytas ir išliko klasikinio dizaino, bet kiekviena detalė yra labiau ištobulinta. Netgi laidai, kurie įprastai eina šalia vairo, mano motocikle pravesti per vidų.

- Ar Jūsų mažoji turėjo „motociklinės patirties" ar tai buvo jos pirmoji kelionė?

Jaras: Turėjo, bet jai buvo pusė metų. Nežinau, ar tai gali vadintis „praktika". Buvome čia, Lietuvoje, važinėję, bet labai nedaug - iš viso pravažiavome gal 150-200 km.

Gina: Ji be galo džiaugėsi ir buvo labai laiminga.

Jaras: Dabar jos nuo motociklo nenukrapštysi. Po kelionės aš negaliu išvažiuot su motociklu vienas jeigu ji mato. Tai jau problema (juokiasi).

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Iš „Lego“ kaladėlių surinktas „Formulės-1” bolidas pranoko aukciono rengėjų lūkesčius

Sekmadienį, vasario 10-ąją, Paryžiaus aukcionų namuose „Artcurial“ už 95,300 eurų parduotas...

Geriausiu mechaniku išrinktas vaikinas galvos dėl darbo nesuka – pasiūlymą gavo dar konkurse (6)

„Ne vieną norėtume pakviesti dirbti jau dabar“, – neslėpė konkursą „ Geriausias jaunasis...

Kilo ginčas dėl 1,5 mln. dolerių kainavusio „Porsche“ – pirkėjas pasijuto apgautas (3)

Prieš trejus metus, kovą, per Amilijos saloje (JAV) vykusį „Gooding & Co.“ aukcioną,...

Šaligatviai prie didelės gimnazijos pėstiesiems neįveikiami, bet barstyti jų nenori niekas (53)

Greta Vilniaus esančios Riešės gyventojai pakraupę: šaligatviai prie vienos didžiausių...

Sovietiniai automobiliai Lietuvoje: kodėl naudoti kainavo brangiau nei nauji? (174)

Vairuoti ar turėti nuosavą automobilį šiandien yra tiesiog būtinybė. Tačiau sovietmečiu...

Top naujienos

Armonaitė: nauja partija skirsis nuo visų kitų – nedalyvausime visų kare su visais (318)

Vasario 16-ąją įvyko pirmasis Seimo narės Aušrinės Armonaitės ir Vilniaus mero Remigijaus...

Šie vaistai – išsigelbėjimas, bet pražūtinga riba labai trapi: vaikinas papasakojo, ką dėl to jam tenka patirti lietuviai vartoja 20 kartų ilgiau nei reikia (127)

Marius (tikrasis vardas redakcijai žinomas) raminamuosius ir antidepresantus pradėjo vartoti prieš...

Orai: pavasaris baigėsi, grįžta žiema (15)

Šiauriau Lietuvos besisukantis žemo slėgio sūkurys trečiadienio naktį į šalį gins tankius...

Stringanti sistema nesutrukdė: Šimonytė reikalingą kiekį parašų surinko per pirmą dieną sistema stringa (1878)

Prasidėjo pretendentų į kandidatus į prezidentus lenktynės dėl parašų surinkimo. Visos šios...

Vakarienė dviem už 3 eurus: lengvas ir sotus derinys, kurį norėsite pakartoti (186)

DELFI Maistas tęsia originalių fotoreportažų ciklą „Vakarienė už 3 eurus”. Šį kartą...

Po skandalingo pasakojimo traukiasi Lukiškių kalinių prižiūrėtoja: turbūt jie nori sužinoti, su kuo aš miegu (563)

Apie patirtą spaudimą, kai atsisakė užmegzti neformalius santykius su nuteistaisiais, viešai...

Gatvė prestižiniame rajone, kuri atgraso pirkėjus: viskas dėl šiurpą keliančių įstaigų (80)

Prestižiniu sostinės rajonu tituluojamas Antakalnis yra viena iš miesto dalių, kur būstą gali...

Susižadėjo Mantas Katleris ir jo mylimoji Aistė: šiemet jų laukia ne tik šis rimtas žingsnis (105)

Kol Lietuvoje spaudžia šaltukas, komikas ir laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ vedėjas Mantas...

Naujos dirbtinio intelekto sistemos kūrėjai patys išsigando savo kūrinio: tai kelia šiurpą (48)

Pamenate, kai Elonas Muskas sakė, kad dirbtinis intelektas yra didžiausia grėsmė žmonijai? Ką...

Ar spiralė gali sugadinti seksualinio gyvenimo kokybę? (19)

Ar galima turėti priekaištų gimdos spiralei? Juk įterpta į gimdą ši nuo nėštumo apsauganti...