II dalis. I-ą dalį galite skaityti čia.
Kad esu Vakaruose, supratau ne tik iš serviso brangumo, bet ir įvažiavęs į automagistralę. Paskui vakarietišką transporto pramonę nespėjau. Nuolat vilkausi uodegoje ir visiems trukdžiau, kol pagaliau pasiekiau Olandijos sieną. Neturėjau jokios instrukcijos kur eiti, ką daryti, todėl susiradau sunkiai vaikštantį tautietį, kuris toje vietoje, dėl kažkokių problemų gyveno jau penktą diena ir viską žinojo.
„Kokią vizą turi ir ką atvežei?“, – paklausė tvirtu balsu kaip pilnateisis aikštelės gyventojas.
„Viza vokiška, atvežiau medieną ir makaronų su konservais“, – atsakau.
„Viza netinka, medieną nukraus, nes bus viršsvoris, o makaronai ir konservai – pats tas. Užeik į svečius“, – paragino jis.
Sočios vakarienės metu, kaip tikras žinovas paaiškino situaciją smulkiau, – Šengeno sutartis mums dar neįsigaliojo, mums reikia olandiškos vizos. Tuos, kurie nuėjo į muitinę su lietuviška mediena, visus nuvarė į rentgeną, o nieko neradę tarp lentų – ant svarstyklių.
„Ką daryti“, – sušukau panikuodamas.
„Naktį sienų niekas nesaugo, ne Rusija, užsimerk ir šauk tiesiai pas klientą, tegu jis pats aiškinasi“, – atsakė jis.
Paklausiau ir, prasmukęs pro sieną, nulėkiau į nedidelį Olandijos miestelį. Dabar mes puikiai žinome kaip atrodo platus gulintis policininkas, o tada žinojom kaip atrodo tikras stovintis ar gulintis. Kaip atrodo gulintis olandiškas, sužinojau su ašaromis akyse, kai per jį perlėkęs į vairą atsimušiau kelius, o iš atsidariusios išorinės dėžės pabiro visas mano valgomas ir nevalgomas turtas. Draugiški olandai padėjo susirinkti ir palydėjo iki firmelės, kurioje ir direktorė ir darbininkė buvo viena ir ta pati moteris.
Ji labai ilgai žiūrėjo tai į jai nematytus muitinės popierius, tai į mane ir vis kažko klausė, bet pamačiusi, kad nemoku europinių kalbų, numojo ranka ir nuėjo kažkam skambinti. Grįžo pikta, bet su šypsena ir leido stovėti jos kieme, kol muitinės popieriai paštu nukeliaus į muitinę. Antros dienos popietę gavome iš muitinės leidimą išsikrauti ir puolėme dirbti. Tais laikais mūsų biznieriai neturėjo patikimų sutvirtinimo juostų, tai medienos pakus raišiojo kuo pakliuvo. Pakėlus pirmąjį jis pabiro. Direktorė vyriškai nusispjovė ir nuėjo gerti kavos, patikėjusi man krautuvą ir iškrovimo darbus.
Beveik kas antras pakas pabirdavo ir aš kantriai rankomis dėliojau lentas ant padėklų ir vežiojau į sandėlį. Nusiplūkęs, piktas ant visų Vakarų, gavęs iš direktorės litrinį mineralinio butelį, išvažiavau krautis į miestelį, esanti kalnuose Vokietijos pietvakarinėje dalyje prie pat sienos su Liuksemburgu. Mano MAZ‘as, privažiavęs tuos kalnus, dar būdamas be krovinio, pradėjo įtartinai kaisti ir stenėti, bet iš paskutiniųjų judėjo į priekį. Galvojau, kad tik mūsų gudruoliai kraudavo, nekreipdami dėmesio, bet vokiečiai neatsiliko. Labai paklausaus tais laikais gėrimo tiek prikrovė, kad MAZ‘as vos pajudėjo iš vietos.
Moteris įdavė popierius ir, sumojavusi rankomis, liepė važiuoti į muitinę šalia esančiame miestelyje. Nuo aukšto kalno mačiau apačioje labai mažus miestelio namus ir bažnyčią, bet nepagalvojau, kad man reiks nusileisti būtent į tą miestelį. Kelias platus, kol kas nevingiuotas. Mašina smagiai pasileidžia. Aplenkiu lėtai važiuojantį autobusą. Vairuotojas pažiūrėjęs pakraipė galvą. Greitai suprantu, kodėl jis ją kraipė. Kelias siaurėjo, posūkiai darėsi statesni, o MAZ‘as stoti nebenorėjo. Įjungiau rankinį stabdį, žemesnę pavarą, iki galo nuspaudžiau stabdžius, bet jis nebestojo. Iš stabdžių kaladžių rūko dūmai, o per juos jau nebemačiau kas dedasi už nugaros.
Kaip smūgis į nosį išniro ženklas stop, o už posūkio nematau kokia sankryža manęs laukia. Išnirau iš paskutinio posūkio ir paklaikau. Susikirtimas su pagrindiniu keliu ir trišalė sankryža. Tiesiai upė, sukti kairėn arba dešinėn. MAZ‘as paskendęs dūmuose dar riedėjo apie 20-30 km per valandą greičiu. Nuo miestelio pusės artėjo lengvoji. Įjungiau avarinį, šviesas ir pradėjau mojuoti per langą rankomis. Vokietis pamatė ir sustojo. Vos ne virsdamas ant šono, įsukau į miestelį ir sustojau. Apgaubtas dūmų sėdėjau ir drebėjau.
Žvilgtelėjau per langą. Autobuso vairuotojas privažiavęs stabtelėjo, pakraipė galvą ir nuvažiavo. Kai esi užaugęs ir važinėjęs daugiausiai lygumomis, kartais ir nepagalvoji, kad yra ir didelių nuokalnių. Porą kartų pervažiavau pirmyn atgal kurortinį Cohemo miestelį, bet taip ir neradau muitinės. Ko nepaklausi – visi turistai. Tik sukant trečią ratą atsirado vietinis. Palikome mašiną centrinėje gatvėje ir nuėjome į muitinę už kelių kvartalų senamiestyje. Viską susitvarkęs, pagaliau pasukau namų link. Kelias atgal visada lengvesnis, bent taip tikėjausi po tokių nuotykių, patirtų atvažiuojant. Nuo karščio ir perkrovos mašina kaukė, riaumojo, mėtė įvairių spalvų dūmus.
Lėtai kabarojausi į ilgą įkalnę ties Koblinzu. Kalno viršūnėje mačiau aikštelę, kurią pasiekęs planavau laukti nakties, kad nebūtų taip karšta važiuoti. Štai ji jau visai čia pat, artėju prie lėtėjimo juostos ir pasigirsta velniškas baladojimas po kabina. Iš nevilties surinku ir spaudžiu akceleratoriaus pedalą iki galo, tikėdamasis pasiekti aikštelę. Įsuku į lėtėjimo juostą, bildėjimas stiprėja, nesuprantu dar tiksliai ar dėžė ar variklis. Lieka kokie du šimtai metrų, pasigirsta skambus dzin, duslus buch, kabiną apgaubia dūmų debesis. MAZ‘as sustojo.
Iššokau kaip tankistas iš pamušto tanko. Dūmai prasisklaidė. Ant išpuoselėtos vokiškos automagistralės iš po kabinos pasipylė tepalai ir rudas verdantis vanduo. Čiupęs visas antklodes ir rūbus, puoliau šluostyti kelią. Nejaučiau nei ant galvos ir nugaros bėgančio karšto tepalo bei vandens, svarbu buvo viską sušluostyti, kad vokietis nenubaustų ar neareštuotų už teršimą. Viską sušluostęs pamačiau didžiulę skylę variklio šone. Visai kaip išmušta prieštankinio sviedinio. „Šitas motoras savo jau atvažinėjo“ tariau tyliai, susirinkau išbarstytas skeveldras ir murzinas nuo galvos iki kojų nuėjau į aikštelę. Pasisekė, buvo baras, o jame telefonas. Lankytojai ir barmenė labai išsigando pamatę tokį pabaisą, be papildomų aiškinimų padavė telefoną ir patys pagarbiai atsitraukė.
„Viskas aišku, lauk“, – tarstelėjo ataskaitą išgirdęs šefas.
Grįžęs radau stovintį prie mašinos policijos ekipažą. Nuo įtampos ir patirto streso, kuris persekiojo nuo pat namų, nebebijojau net sušaudymo. Jie labai draugiškai pasiūlė pavažiuoti iki aikštelės, o aš jiems pasiūliau pažiūrėti į mašiną iš apačios. To jie dar nebuvo matę. Abu policininkai, atsistoję ant keturių, apžiūrinėjo variklio vidurius ir kažką linksmai aptarinėjo. Išlindę tarė vienintelę man jau žinomą frazę „deutche mark“ ir patrynė pirštais. Išdidžiai pravėriau stipriai suplonėjusią piniginę, bet tūkstantinė kupiūra ir krūvelė smulkesnių juos nuramino.
Kažką pakalbėjo per savo racijas ir už valandos prisistatė galingas vilkikas. Daug negalvojęs ir nieko neklausęs, energingai prikabino kietą valkstį ir atsinešė žarną orui paduoti. Toks pasimetęs ir beviltiškai nuleidęs rankas vokietis tikriausiai buvo keturiasdešimt pirmais prie Maskvos. Europiniai prijungimai netinka tarybiniam MAZ‘ui, o be jų jis – nė iš vietos. Išgelbėjo dėžė su detalėmis. Ten radome ko reikia, kad būtų galima tempti. Įtempė į aikštelę ir paliko priešais baro langus. Pasiėmė paskutinius du šimtus markių smulkiomis kupiūromis ir nuvažiavo.
Tapau sugriuvusios Tarybų Sąjungos simboliu. Visi lankytojai prieš užeidami į barą, aplankydavo muziejinį eksponatą. Murzinas, apibėgęs tepalais, rudu vandeniu MAZ‘as labai traukė vokiečius, o kai išlipdavau aš, tai sulaukdavau ir ovacijų. Po kelių dienų pasibaigė dujos, konservai ir liko tik makaronai. Bufetininkė kategoriškai atsisakė imti tūkstantinę kupiūrą ir liepė eiti į banką pasismulkinti. Likusias dvidešimt markių padalinau po keturias dienai ir laukiau, kol atvyks kas iš kolegų. Kuo toliau, tuo labiau kilo laukinis pyktis ir vedantis į neviltį stresas, kad kada nors kas nors mane iš čia paims. Karštis - daugiau nei trisdešimt, murzinas, tualete, į kuri norint patekti, reikėjo kas kartą prašyti rakto pas bufetininkę, mažas praustuvas tik rankom pakišti, tuščias dujų balionas, bare už keturias markes gaunu bandelę su kavos puodeliu, ir nežinomybė kada kas atvažiuos, nes mobilių telefonų dar neturėjome, o iš baro daugiau skambinti į užsienį nebedavė. Naktimis norėjosi kaukti kaip vilkui, dienomis nuo karščio ir įkyraus turistų dėmesio – pasikarti.
Pagaliau dar po kelių dienų atvažiavo vilkikas, paėmė priekabą, paliko dujų ir maisto. Gyvenimas pasidarė malonesnis. Praslinkus dar keletui dienų, pasirodė ir mūsų mašina su tuščia priekaba. Užsakytą „kranistą“ pastačiau prieš nemalonų faktą. Kai jis pakrovė MAZ‘ą į priekabą ir išrašė 800 markių kvitą, aš išdidžiai padaviau jam tūkstantinę kupiūrą, o kolega, kuris truputį mokėjo vokiškai, griežtai paprašė grąžos.
„Kranistas“ labai ilgai kažką kalbėjo su bufetininke, bet pagaliau atnešė grąžą ir mes pajudėjome namo. Važiavau kamuojamas liūdnų minčių. Senosios mašinos nebeatgausiu, daugiau patvoryje stovinčių MAZ‘ų nebuvo, o kad šitą greitai kas sutvarkys, tikėtis buvo beviltiška.
Pirmoji ekspedicija į Vakarus nepavyko, bet giliai širdyje džiaugiausi, kad avarija buvo nerimta – niekas nežuvo, kad byrančios iškrovimo metu lentos neperskėlė pakaušio, kad leisdamasis nuo kalno nenulėkiau į upę, kad MAZ‘as neužsidegė kartu su manimi ir, kad laiku atvažiavęs kolega išgelbėjo nuo klaikios bado mirties sočiame, bet šaltame Vakarų pasaulyje. „Ir vis dėlto man sekėsi“ pagalvojau, kai parėjusį namo pasitiko žmona ir vaikai.
