Laimei, „dalijimosi ekonomikos“ programėlių trijulė leidžia bent retkarčiais pasidžiaugti rūpestingai prižiūrima klasika. „DriveShare“, „Turo Inc.“ ir „Vinty Inc.“ veikia panašiai kaip „Airbnb“, tačiau kiekviena iš jų turi unikalių savybių.
Savininkai pateikia savo transporto priemonių sąrašą, įkelia aprašymus ir nuotraukas, nustato nuomos kainą ir nurodo tam tikrus parametrus, pvz., ridą, pageidaujamą užstato dydį ir pristatymo instrukcijas. Užsakovai privalo atitikti minimalius amžiaus reikalavimus: „Turo“ ir „Vinty“ galima naudotis nuo 21-erių (su papildomu draudimu) arba 25-erių (be papildomo draudimo); „DriveShare“ – nuo 30-ties.
Jie turi įkelti savo vairuotojo pažymėjimą, o kai kuriais atvejais – ir socialinio draudimo numerį, o tada laukti saugumo patikrinimo ir verifikavimo, kuris gali užtrukti iki 72 valandų. Gavę patvirtinimą vartotojai gali ramiai naršyti, spragtelėti ant pasirinkto automobilio ir atlikti užsakymą.
Suderino abipusę naudą
„DriveShare“ yra Mičigano klasikinių automobilių draudimo bendrovės „Hagerty“ dukterinė įmonė, atstovaujanti šimtams tūkstančių vintažinių transporto priemonių savininkų, kurių dauguma savo automobiliais naudojasi tik retkarčiais.
„Daugelis klasikinių automobilių labai daug laiko praleidžia garažuose, nors savininkams galėtų atnešti neblogas pajamas, – teigia programėlės kūrėjas Peteris Zawadzkis. – Daugelis žmonių norėtų vairuoti klasikinius automobilius, ypač ypatingomis progomis, tačiau neturi pakankamai išteklių ar laiko, kad galėtų įsigyti ir išlaikyti nuosavą.“
Programėlė teikia abipusę naudą, juo labiau, kad seni automobiliai mėgsta reguliariai mankštintis. Tai leidžia cirkuliuoti jų gyvybiniams skysčiams, įkrauna baterijas ir apsaugo sudedamąsias dalis nuo perdžiūvimo.
„Turo“ – didžiausia iš trijulės, įkurta prieš dešimtmetį Harvardo verslo mokyklos studento, šiuo metu veikianti 5500 JAV miestų ir valdanti maždaug 350 000 automobilių. „Turo“ veikia kaip „Hertz Corp“ arba „Alamo Rent a Car“ P2P variantas, leidžiantis verslo keliautojams ar poilsiautojams išsinuomoti naujesnius automobilius, tačiau senovinių transporto priemonių pasiūla bendrovei suteikia išskirtinumo ir prestižo.
„Tai nėra pagrindinė mūsų verslo dalis, tačiau labiausiai įkvepianti“, – teigia generalinis direktorius Andre Haddadas.
„Vinty“ – maža nepriklausoma įmonė. Jei kitos dvi programėlės veikia visoje šalyje, yra remiamos nacionalinės draudimo bendrovės („Liberty Mutual Group“ priklauso dalis „Turo“ akcijų) ir turi didelę transporto priemonių bazę, „Vinty“ valdo maždaug 1250 klasikinių automobilių, kurių dauguma susitelkę Pietų Kalifornijoje, kur įsikūrusi ir įmonės būstinė. Tokia įmonės strategija.
Nors individualūs klientai irgi laukiami, „Vinty“ ir jos „šeimininkai“ didžiąją dalį pajamų gauna iš transporto priemonių nuomos kino, televizijos ir reklamų filmavimams, taip pat – ypatingoms progoms, tarkim, vestuvėms ar verslo renginiams.
„Savininkams pasakome, kad jie gali leisti vairuoti kam nors kitam arba patys nuvažiuoti į renginį, kad klientai galėtų nusifotografuoti, paversdami automobilį renginio rekvizitu“, – teigia įmonės įkūrėjas Pierre'as Lapointe'as.
Galėjimas būti numylėto automobilio prievaizdu ir jo per daug nevarinėti patrauklus daugeliui jautresnių senų transporto priemonių savininkų, kuriems jų automobiliai yra tarsi kūdikiai. („DriveShare“ taip pat leidžia išsinuomoti automobilį filmavimui ar renginiui.)
Pradėjo nuo „Jaguar“
Taigi, koks jausmas naudotis šiomis programėlėmis? Kaip ir visose situacijose, susijusiose su senais automobiliais, rezultatai buvo nenuspėjami.
Mano pirmasis išsinuomotas automobilis, 1990 m. „Jaguar XJ-S“ iš „DriveShare“, pasirodė nepriekaištingas. Išsinuomavau jį trims dienoms, 200 dolerių už dieną: savininkas susitiko su manimi šalikelėje prie Los Andželo oro uosto, pats atvairavęs baltą kupė su V-12 varikliu – automobilį, į kurį jau anksčiau varvinau seilę. Pasitraukėme į netoliese esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kad galėtume apžiūrėti visus trūkumus ir nufotografuoti, kaip atrodė „prieš“, o tada sėdau ir nuvažiavau.
Nepaisant nekokios reputacijos, „Jaguar“ pasirodė tvirtas ir patikimas. Automobilis kas kartą užsikurdavo, kondicionierius pūtė šaltą orą, o amortizacija sugėrė fizinį ir emocinį negailestingų Los Andželo gatvių poveikį. Pasivažinėjimas man sužadino norą ir pačiam pasiieškoti „XJ-S“. Nieko nuostabaus, nes tai vienas iš įprastų „Hagerty“ nuomos atvejų: prieš apsvarstydami įsigijimą, potencialūs pirkėjai pasiskolina vintažinį automobilį pasibandymui.
„Ford“ nustebino iš karto
Man neužteko laiko išmėginti „Vinty“, tačiau spėjau susipažinti su „Turo“, išsinuomavęs skaisčiai oranžinį 1969 m. „Ford Bronco“. Pristatymo paslauga buvo neteikiama, taigi automobilį pasiėmiau iš stovėjimo aikštelės šalia San Diego oro uosto. Ten susitikau su „Luso“, įmonės, kuriai priklauso šimtai automobilių ir kuri nuomoja juos per „Turo“ programėlę, atstovu. Dėl „Bronco“ negavau jokių instrukcijų. Susimokėjęs už penkias dienas, po 249 dolerius už dieną (įskaitant 350 mylių), gavau raktelius ir leidausi į kelią.
„Bronco“ buvo numatytas kelionei į San Džasinto kalnus su mano bičiuliu Lance'u. Kadangi jis niekada nebuvo vairavęs senovinio automobilio, iš pradžių daviau pavairuoti jam. Panašu, kad teritorijoje siautęs smarkus lietus paveikė automobilio elektros įrangą, nes vos mums pajudėjus garso signalas kone komiškai užsikirto ir neužtilo net sustojus. Nepavykus rasti jungiamojo laido, situacija tapo nevaldoma. Paskambinau savininkui ir nuvežiau kriokiantį fordą į netoliese esančią taisyklą.
Kadangi autoservisas pažadėjo gedimą išspręsti iki kito ryto, mudu su Lance'u nusprendėme ir toliau laikytis „Bronco“ (savininkas maloniai pasiūlė naują „Porsche“ kabrioletą, tačiau tai būtų buvęs sukčiavimas).
Automobilis mums sugedo dar tris kartus.
Važiuojant greitkeliu 120 km/val. išlėkė paskirstymo dėžė, atjungdama maitinimą ir priversdama mus išsukti į šalikelę. Vėliau, užsipylus degalų ir išvažiuojant iš greitojo maisto restorano kiemo, „Bronco“ užsispyrė ir gerą pusvalandį atsisakė pajudėti iš vietos. Paskui, porą dienų be jokių problemų ganęs mus po kalnus, išvykimo rytą automobilis vėl atsisakė užsivesti. Pamanę, kad galėtume nusileisti šlaitu iki netoliese esančios degalinės, nustūmėme „Bronco“ per kaimyno kiemą – laužtuvu stumdydami į šalis smulkesnius akmenis. Atsidūręs ant lygaus paviršiaus automobilis vėl užsivedė. Ramiai parvažiavome į San Diegą, o grąžinant „Bronco“ dalyvavo ir jo savininkas. Papasakojau jam apie mūsų nesėkmes.
„Buvote pasistatę ant kalvos?“, – paklausė jis. Aš linktelėjau.
„Taip. Kartais jis taip daro.“
Apie tokias detales, pasakiau, būtų galima įspėti iš anksto.
Vis dėlto „Bronco“ buvo neabejotinai smagus, neprilygstamas dėmesio ryjikas. O mūsų nutikimai – neišdildomi, bet niekada nesukėlę pavojaus gyvybei – jau virsta legenda. Seni automobiliai moko mėgautis juokingomis nesąmonėmis, kurios visada tyko kažkur netoliese.
Retkarčiais, bet ne kasdienai
Tiems, kas nėra linkę į nuotykius, kiekviena programėlė siūlo gedimų protokolą. „DriveShare“ teikia pagalbą kelyje, naudodama „Hagerty“ programą, ir grąžina pinigus už nuomą, kurios nepavyko sėkmingai užbaigti. „Turo“ mūsų „Bronco“ būtų nuvilkęs – per „Liberty Mutual“ kelių tarnybą – ir radęs kitą vietinę transporto priemonę arba kompensavęs mūsų „Uber“ kelionę iki artimiausio pasiekiamo automobilio (nors tai nebebūtų mūsų senasis „Bronco“). „Vinty“, kaip mažesnis žaidėjas, ypatingos pagalbos neteikia, skatindamas abi šalis susitarti dėl gelbėjimo plano prieš pasirašant nuomos sutartį.
Jeigu ketinate savo brangų kūdikį patikėti atsitiktiniams prašalaičiams iš interneto, turėkite omenyje, kad bet kokias atsiradusias mechanines gedimo problemas tenka spręsti savininkui, nebent būtų įrodyta, kad su automobiliu buvo netinkamai ar piktybiškai elgiamasi.
„Šiaip ar taip, iš „DriveShare“ gautos pajamos turėtų padėti automobilių savininkams kompensuoti neišvengiamas išlaikymo išlaidas, susijusias su kolekciniais automobiliais“, – teigia P. Zawadzkis.
Svarsčiau galimybę per šias programėles išnuomoti vieną ar kelis iš savo turimų vintažinių transporto priemonių, tačiau savo kailiu patyręs visą spektrą galimų rezultatų – ir žinodamas nesuskaitomus savo automobilių trūkumus ir keistenybes – perskaičiavau sąnaudas ir pelną. Visai kaip su mano numylėto, bet apšiurusio namelio ežero pakrantėje nuoma per „Airbnb“ – daugiau rūpesčių ir galvos skausmo, nei verta, ir svečiui apsimoka labiau nei šeimininkui.
Neseniai susidomėjęs klasikiniais automobiliais, taigi mažiau patyręs (ir dar jų „neatsikandęs“) Lance'as į programėles žvelgia kiek kitaip – pozityviau.
„Mielai išsinuomočiau dar vieną vintažinį automobilį – kartu su tavimi, – pareiškė jis. – Bet tikrai nemanau, kad norėčiau tokį trantą vairuoti kiekvieną dieną.“
