„Rodos, viskas išbandyta: fechtavimas, futbolas, boksas, irklavimas, naktiniai žygiai „vitaminų“ į aplinkinius daržus, Rimkų sodus. Tai mūsų, pokarinių „vaiknamiečių“, siekis užsikabinti gyvenime, išlikti ant bangos ir išsiveržti į priekį. Gauti ženkliuką ant krūtinės, o dar geriau – sportinį medalį, buvo kiekvieno iš mūsų svajonė. Tad nenuostabu, kad prilipome prie gamyklinio mokymo meistro Jono Palioko, nešiojusio kvadratinį ženkliuką – motociklą su pakeltu priekiniu ratu ir skaičiumi 1“, – sako Lietuvos motokroso patriarchu vadinamas Algirdas Šerkšnas.
© „Biker Baltics LT“

13 metų – suaugusiųjų 250–500 cm3 klasių čempiono titulas iki atsisveikinimo su aktyviu sportu 1980 m. Tada paskirtas Lietuvos motokroso rinktinės vyriausiuoju treneriu (1980–1987). Jis buvo nepralenkiamas motokroso trasose visoje Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje, laimėjęs visus įmanomus prizus. Tai žmogus, padėjęs pamatus šiuolaikiniam Lietuvos motokrosui, savomis rankomis ir iniciatyva įrengęs ne vieną trasą, užauginęs ne vieną sportininkų kartą. A. Šerkšnas, visą savo gyvenimą ir jėgas atidavęs motokroso vystymui, dar ir šiandien sėda ant motociklo. „Kai įauga į kraują, sunku kitaip gyventi. Užkrečia.“

- Koks buvo jūsų kelias į motociklizmą?

- Tai prasidėjo Dzūkijoje, Veisiejų internate, kur mokiausi. Grįžo dėdės iš Sibiro, parsivežė mechanizatoriaus specialybę, parsivežė pinigų ir nusipirko motociklą -56. Tuo motociklu aš ir pradėjau sportuoti. Buvo 1958 metai.

- Spėju, tai buvo dar ne sportas?

- Tada buvau kaip pasiuntinukas: ten nuvažiuok, tą parvežk... Vis nugriūdavau, kojas nusibalnodavau, o vaikas būdamas ir pakelti to motociklo nepajėgdavau. 1960 metais atvažiavau mokytis į Klaipėdą - anksčiau vadinosi amatų mokykla, po to pervadinta profesine technikos mokykla, paskui - politechnikumu, įstojau paskui pusbrolį, nes ten buvo graži uniforma. Ten šalia buvo motoklubas, jam vadovavo Jonas Paliokas ir mūsų tekinimo meistrai. Pirmiausiai sugalvojome pasidaryti kartingus, trys grupės darėme po vieną. Mes dviese su draugu padarėm vieną iki galo, ir mus nusiuntė į parodą. Ten laimėjom prizą, net per televiziją parodė. Tokia buvo pradžia. Bet keturi ratai ir yra keturi, ant dviejų įdomiau. Turėjome bandomąjį „Minsk", mokėmės važiuoti ant vieno rato - nuo to viskas ir prasidėjo. Treneris J. Paliokas pamatė, kad mes užsispyrę, davė krūvą geležies ir pasakė: „Susirinkite gerą, kelioninis jau nieko nereiškia." Pradėjome rinkti. Kadangi esu tekintojas, patys ir alkūninį veleną palengvinome, suspaudėme karterį, ir nušlifuotą cilindrą surinkom. Gal ne pirmas krosas, bet pirmas laimėjimas buvo Klaipėdos-Kaliningrado motokrose. Tos motokroso lenktynės vyko nuo 1957 metų, 1963-iaisiais dalyvavau ir aš. Užėmiau trečią vietą ir buvau patenkintas, kad rezultatas jau yra. Patobulinome motociklą, kad galėtume dalyvauti Dariaus ir Girėno žiemos krose Kaune. Krosas vykdavo prie Sporto halės, Ąžuolyne. Ten nusileisdavom nuo didžiausio kalno, tada kildavom į viršų, būdavo keli zigzagai. Tuo metu buvau pasidaręs labai gerą padangą. Žiemą ant ledo laimėjau pirmą vietą tarp latvių, estų, baltarusių. Nuo to ir prasidėjo. 1966-aisiais buvau pirmas, 1967-1968 m. tarptautiniame krose Šeškinėje - pirmas, nuvažiavome į atsakomąsias varžybas Krokuvoje - ten irgi pirmas. Tada jau man pradėjo duoti gerus motociklus, 1968-1970 m. metais gavau 500 kubinių centimetrų motociklą. Dviejose klasėse aš penkiolika metų buvau čempionas.

- Kas buvo tie „geri motociklai"?

- Čekiški buvo geri. Rusiški, kaip kad „Ural", buvo prastesni, viską reikėdavo perdaryti. O čekiški - jau standartas, iš karto gali važiuoti. Iš pradžių latviai visada būdavo vienu žingsniu priekyje - tuoj pat amortizaciją perdarydavo, kad aukščiau būtų, šakės pailgintos, kad būtų didesnė jėga. Važiavom, kol gavom KTM motociklą. Pirmą kartą į Tbilisį atvežė. Aš visą laiką važiuodavau, kadangi imdavo du geriausius sportininkus į treniruotes su Sovietų Sąjungos rinktine. Važiuodavom visada savo transportu, iš čia išvažiuodavom vasario gale iš karto po kroso, iki Tbilisio 2500 km. Bet įsimintiniausia vieta - ties Sočiu. Dvylika metų važinėjau pro Sočį. Čia važiuoji - žiema, Krasnodaro krašte jau šilčiau. Ten 200 kilometrų važiuodavom keturias valandas. Važiuodavom „Kamaz'ais", į juos būdavo motociklai sukrauti, o mes kabinoje su vairuotoju. Kiti sportininkai važiuodavo su lengvaisiais automobiliais. Visas kelias zigzagais - Kaukazas, žinote. Nusileidi į Sočį, o ten - pasaka, palmės...

Dar esame važiavę enduro varžybose „Karpatai-Kaukazas". Gruzinų karo keliu važiuodamas vos nenugarmėjau žemyn. Gerai, kad borteliai buvo. Užsisvajoji, užsižiopsai į kalnus - sniegas, rudi akmenys ir žali laukai - egzotika! Karpatuose su savo pasidarytuoju „Minsk" 1968 metais irgi esu aštuntą vietą užėmęs iš 40-ties dalyvių. Atlaikė visas šešias dienas. Po to man jau davė specialiai paruoštą „Jawą", „Bananą", - variklis kabo, užvedimas į priekį paspaudus. Specialiai daugiadienėms varžyboms padarytas motociklas.

- Kuo ypatingos daugiadienės varžybos?

- Na, panašiai kaip Dakaras, tik čia greičio ruožai, o ten buvo ir plento, ir kroso gabalas. Ir granatą mėtyti, ir važiavimas - panašu į daugiakovę. Per daugiadienes šešias dienas važiuoji, nuo ryto iki vakaro. Kitą dieną tuo pačiu maršrutu važiuoji į kitą pusę, o tada vėl pakeičia. Pasitraukiau, kol buvau dar čempionas, nes pamačiau, kad mano išauklėtas jaunimas, dešimt metų už mane jaunesni, jau pradėjo mane lenkti. Sakau, kol čempionas, pasitrauksiu. Vėliau rinktinę treniravau 12 metų.

Geriausias rezultatas buvo 1986-aisiais, po Černobylio katastrofos. Turėjome stovyklą Kėdainiuose. Valdžia sako: „Vyrai, kaip norit, važiuokit arba nevažiuokit." Iš Ukrainos paskambino, pagąsdino. Vienas mūsų sportininkas, Arūnas Ramanauskas, Kijeve tarnavo. Sako, baikit, nevažiuokit, pridedi monetą prie kaktos, o jinai nekrinta. Tokius dalykus šnekėdavo. Bet vyrai nusprendė, kad reikia važiuoti. Susikrovėm motociklus, išvažiavom į Kijevą. Buvo dideli karščiai, niekas negalvojo rengti varžybų, bet sportininkai suvažiavo, tad teko surengti. Pamatėm, kad mes visus lenkiame.

- Dabar, tame pačiame Dakare, labai svarbu ne vien technika, bet ir personalas. Kaip buvo tuomet?

- Būdavo ir techninis personalas. Pagal taisykles remontuoti daug neleisdavo - neleisdavo keisti akumuliatoriaus, stabdžių kaladžių. Padangas leisdavo. Ryte būdavo pusė valandos tokiems pasiruošimams. Technika turėjo būti taip paruošta, kad atlaikytų šešias dienas.

- O koks buvo finansavimas?

- Šiek tiek finansavimo būdavo. Mokėdavo maisto talonėliais, technikai duodavo kai kurias detales. Tais laikais rėmėjų nebūdavo, na, bent jau tokio žodžio nebuvo. Būdavo „prijaučiančios sportui" valstybinės įmonės. Trys rusai laimėjo žiemos ralį, nes juos rėmė mėsos kombinatas. Duodavo techniką, dirbtuves...

- Pasakojot, kaip šalmus gaminote. Kaip juos gerindavote?

- Darydavom iš statybininkų šalmo, bet todėl, kad tokių daug būdavo. Apipjaudavom, iš aliuminio padarydavom apsaugas, nudažydavom - ir būdavo šalmas. Įdėdavom izoliacinės medžiagos tarp galvos ir šalmo - štai ir viskas.

- Ar gerai jis apsaugodavo?

- Saugodavo, kol gerai nesitrenksi, į ką nors nepataikysi (juokiasi).

- Teko išbandyti stiprumą?

- Tiesiogiai neteko. Posūkiuose slysdavom ant šono, bet per varžybas stipriai griūti neteko. Kartą verčiausi gelbėdamas kitą lenktynininką, bet tada jau buvo latviai pradėję gaminti šalmus.

- Tai specialių lenktyninių šalmų nebuvo?

- Būdavo, bet ten labai daug gipso buvo pridėta, odinės ausinės, o pats šalmas apvalus ir sunkus.

- O kokių nors apsaugų? Dabar yra specialūs batai, apsaugoti keliai, rankos, stuburas...

- Tais laikais būdavo odinės kelnės, priekyje pasidarydavom kelių apsaugas, apsiūdavom ir pastorindavom batus. Specialių apsaugų nebuvo. Pirštinės, šalmas, akiniai - viskas namų darbo, iki pat 1966-ųjų. Po to latviai pradėjo gaminti.

- O pačiam teko patirti rimtų traumų ar pavyko jų išvengti?

- Pavyko, tik kartą teko susitrupinti rankos kaulą tiek, kad neužteko ligoninėje varžtų jam atstatyti. Kartą buvo smegenų sutrenkimas, bet čia buvo mano klaida - užkliuvo stabdžių trosas už pailgintų amortizatorių. Ilgindavom amortizatorius, kad eiga būtų didesnė.

- Kokios savybės reikalingos naujam jaunam motokrosininkui? Į ką kreipdavot dėmesį?

- Klaipėdai mokyklos nedavė - Vilnius, Kaunas, Panevėžys, net Anykščiai turėjo, o mūsų valdžia nesirūpino. Kai gavau filialą (o davė už gerus rezultatus saviveikloje), jaunimą priimdavau pats. Mes kraustėmės iš vienos vietos į kitą, prie manęs pasikeitė 4 trasos. Savo jėgomis jas įsirengdavome. Pirmiausiai priimdavom iki 60-80 žmonių. Būtinai reikia atranką padaryti, nustatyti temperamentą, patikrinti reakciją, fizinį pasirengimą, ištvermę. Viską lemdavo žmogaus darbštumas. Rudenį priimti naujokai turėdavo per žiemą susirinkti techniką, prižiūrėti kiemą, bandyti važiuoti. Stebėdavom bandomuosius važiavimus, matydavom, kaip kas važiuoja. Pirmieji mano mokiniai buvo 1948-1949-ųjų gimimo, vėliau atsirado toks jaunuolis, gimęs 1958 metais. Kai išmokau geriau važiuoti, mokiau visus, kurie ateidavo ir domėdavosi. 1971-aisiais surinkau specialiai grupę Melnragėje, prie švyturio. Visi motociklai buvo mano, pavažinėti. Kai gaudavau naujus, senuosius atiduodavau naujokams. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau lieka klube motociklų. Jauniai, jeigu rodydavo gerus rezultatus, gaudavo po 125cm³ motociklą.

Treneris turi „išmušinėti" rezultatą, o motociklas - prizas, jį reikia užsitarnauti. Prisimenu, pievelėje darydavom pratimus, kaip nukristi nuo motociklo, nušokti, ant sėdynės atsistoti - daug akrobatikos, bet kol neišeini į trasą, neišmoksi nieko.

- Sakoma: to išmokti neįmanoma - arba turi, arba neturi.

- Esu turėjęs auklėtinių, kuriuos galima iki trečios vietos Lietuvoje „užkelti", o toliau jis jau nepasieks, susitraumuos ar panašiai. Taip buvo neseniai. Žmogaus savybės išryškėja per metus. Jie dirba, krapštosi, mes bendraujame, žaidžiame sporto salėse, stebime reakciją, judesius, jėgą - motokrosą sudaro daug komponentų. Jį galima palyginti su greituoju nusileidimu slidinėjime - turi dirbti galvelė, reikia strategiškai mąstyti. Visi važiuoja, o reikia pralenkti, ir niekas tau nepadės, tu esi vienas prieš visus. Kas nebijo šuolių, tas greičiau važiuoja. Kas moka greičiau važiuoti ant vieno rato, tas greičiau važiuoja.

- Kiek dabar turite auklėtinių?

- Dabar daugiausiai ne auklėtiniai, o enduristai susirenka, nusipirkę motociklus. Komanda yra penki žmonės. Šiais metais jau nesurinksiu pilnos komandos, nes daugiau pradedančiųjų. Vieną naujai pradėjusį per dvejus metus padariau čempionu - šiemet jis nugalėtojas. Darydavau Kvėdarnos poligone savo čempionatą, jis atvažiavo pasižiūrėti ir įsikabino. Tėvas irgi prašė. Išėjo čempionas. Kitais metais aštuntas važiavo, šeštas, bet - koją susilaužė. Pradėjau galvoti, kad jis gali vienas važiuoti, be manęs, bet - pradėjo kaulus laužytis. Sako, tėvas mane ištreniruos, važiuosiu pats, bet va kaip gavosi. Per teismą jau nesibylinėsi, kad grąžintų, ką investavai, sveikata neleidžia, bet labai skaudu, kai taip iš komandos išeina.

- O kurios varžybos jūsų sportininko karjeroje buvo labiausiai įsimintinos?

- Labiausiai įsiminė per bandymus pamatytas austrų KTM. Pirmiausia davė tokiam Vladimirui Kavenovui važiuoti. Treneris pasakojo: duoda startą, visi nulėkė, o po to girdisi iš už miško tik vieno motociklo atlekiančio garsas - Kavenovas pirmas. Man šitai įstrigo visam laikui. Po to jis tris kartus tapo čempionu. Dar veikė čekų motociklų firma, ir jį spaudė, kad nevažiuotų su kapitalistinės šalies motociklu. Sakė: tu tapk čempionu su socialistiniu motociklu. Jis net negalėjo patekti į lenktynes! Atrankinėse varžybose į startą iš 150 dalyvių patenka tik 40. Niekaip nebepatekdavo, ir metė sportą. Tai taip išėjo, kad KTM jam pagamino motociklą, atvežė iki sienos - tai buvo gal 1978-1980-ais metais. Abu kartu sportavom, po to kartu metėm tą sportą. Jis man atidavė savo motociklą, sako - kad senatvėje nevargtum.

- Ar nebūna apmaudu, gal per anksti gimėte? Važiuotumėte, pavyzdžiui, Dakare, ir su kitokia technika?

- Na, ne, kadangi esu „metalistas", man labiausiai patiko tvarkyti, restauruoti, surinkti, patobulinti. Dar dabar kartais pavažiuoju, dar 2012 metais trečią vietą Kaliningrade užimdavau tarp veteranų. Bet kai pradėjo į veteranų varžybas priimti keliom dešimtim metų jaunesnius, o man šešiasdešimt, tai žinai, koks skirtumas. Turiu ir medalių, ir taurių.

- Koks jūsų svajonių motociklas?

- KTM. Buvo svajonė gauti pavažiuoti, bet neteko. Pabaigiau su ČZ. Dabar, aišku, važinėju ir su „Kawasaki", ir su „Honda".

- Kas pasikeitė važiuojant motociklu mieste šiandien?

- Anksčiau būdavo daugiau disciplinos. Reikėdavo baigti kursus, vaikinai turėdavo dar varžybose sudalyvauti, geras normas įvykdyti. Aš buvau vyr. metodininkas. O dabar nusiperka „britvas", laksto ir užsimuša - ką daugiau gali pasakyti.

- O anksčiau buvo tokių tragiškų įvykių gatvėse?

- Neprisimenu. Žinau, būdavo, kad išvažiuoja su krosiniu motociklu į kelią ir pakliūva į avariją. Bet anksčiau buvo griežčiau, o dabar motociklininkai visai nesilaiko taisyklių.

- O kuo jus „užkabino" krosas kaip sporto šaka?

- „Užkabino" išskirtiniai motociklai. Ne kelioninis. Ir garsas kitoks, ir greitis kitoks, ir padangos kitokios. Atvažiuodavo klubas į mano politechnikumą, lakstydavo stadione - taip ir užsikabinau. Gražu: ir garsas, ir lenkia vienas kitą, ir sniegas lekia į visas puses. Žiemą ypač būna gražu. Šiaip tai akmenys laksto, reikia apsaugų ant šakių, ant ratų... Anksčiau jie dūgzdavo labai smarkiai, oru aušinamas variklis skambėdavo, o dabar varikliai tyliai veikia, ir duslintuvai. Didelis skirtumas tarp anksčiau ir dabar - ir greičiai, ir šuoliai didesni.

- Kaip jūs vertinate, kai jus vadina Lietuvos motociklizmo patriarchu?

- Koks iš manęs patriarchas...

- Bet jūs buvote pirmasis?

- Tais laikais - pirmasis. Tada mane labai gerbė.

- Reikėjo išminti visus takus, kad atsirastų sąlygos motokrosui. Jūs buvote tas „buldozeris", kuris atvėrė visus kelius.

- Klaipėdos zonoje - taip.

- Kas jums yra motociklas - transporto priemonė, emocija? Ko jis suteikia?

- Motociklas tokiems žmonėms, kaip aš, jau yra gyvenimo būdas. Tuo jau įsitikinau. Atvažiuoja vyras į treniruotę, žmoną ir vaikus atsiveža - visi treniruojasi. Pavalgo pietus - ir vėl važiuoja. Kai jau įauga į kraują, sunku kitaip gyventi. Užkrečia.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nematytą japonišką automobilį prikėlė iš daržinėje rastos apleistos griuvenos (10)

Visame pasaulyje mėgiamos legendos apie daržinėse dešimtmečiams pamirštus, o vėliau netikėtai...

„Audi Sport“ ambasadoriai pristatė ekstremalaus vairavimo laboratoriją

Daugiau kaip ketvirtį amžiaus automobilių versle ir sporte skaičiuojanti Kauno bendrovė „...

Pasigrožėkite brangiausiu pasaulyje automobiliu: „Ferrari 250 GTO“ planuojama parduoti už 39 mln. eurų (2)

Brangiausias pasaulyje automobilis rengiamas aukcionui. Manoma, kad rugpjūtį vyksiančiame aukcione...

Turizmas Lietuvos pasieniu – arčiau nei įmanoma įsivaizduoti

Lietuvoje populiarūs pažintiniai takai, įvairūs maršrutai po lankytinas vietas važiuojant nuo...

Paranoja ar sabotažas? Nutekintas „Teslos“ vadovo laiškas pribloškė (128)

Nepatenkintas įmonės „ Tesla “ darbuotojas įsilaužė į kompanijos gamybos operacinę sistemą...

Top naujienos

Galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje pažadino skambutis, šis sureagavo ne iškart: pasekmės buvo tragiškos (138)

Ankstyvą 1986 m. balandžio 26-osios rytą įvyko viena didžiausių atominių katastrofų...

Palangos bare gavusi sąskaitą nustėro (301)

„Jei nebūčiau pastebėjusi, būčiau tiesiog sumokėjusi daugiau nei reikia, nes padavėjas nei...

Naktinės linksmybės Palangoje: Jonines nurungė priešvestuvinis šėlsmas (6)

Joninių išvakarėse J. Basanavičiaus gatvę užliejusioje minioje buvo galima pastebėti ne vieną...

Kraupiais nusikaltimais pažymėta Vilniaus vieta, kur siautė mokytoju troškęs tapti maniakas (78)

Sostinėje esančio Pasakų parko pavadinimą žino net ir kitoje Lietuvos pusėje gyvenantys...

Kritikus apraminę vokiečiai tikisi lemtingo lūžio, švedus įsiutino nepagarba: būta „tam tikrų“ gestų (18)

Vokietija vaikščiojo labai plonu ledu ir pasaulio čempionus nuo kuklaus taško su Švedija skyrė...

Joninių laužai Kernavėje skelbia: dienos ima trumpėti (13)

Kur švęsti Jonines? Į šį klausimą vienintelį atsakymą žinantys kasmet traukia į Senąją...

Išvardijo, kokios ligos tyko vakarėlių užkandžiuose (5)

Koks vakarėlis, jei ant stalo nėra padėto didžiulio dubens traškučių ir užtepėlių jiems?...

Dramatiška vokiečių pergalė išsaugo pasaulio čempionų kailį incidentas po rungtynių (436)

Šeštadienio vakarą futbolo sirgalių dėmesį kaustė žūtbūtinė titulą ginančių vokiečių...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (303)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...

Septyni Europos nykštukai, kuriuos aplankysite per septynias dienas (15)

Nejaugi nenorėtumėte pasigirti kokią nors valstybę išmaišę skersai ir išilgai? Misija...