Neoklasikinė motociklo koncepcija puikiai atsispindi 1974 m. išleistoje Roberto M. Pirsigo knygoje „Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Vertybių tyrinėjimas“. Jos autorius, gyvenimo vėtytas ir mėtytas buvęs Korėjos karo veteranas, filosofas, retorikos dėstytojas ir psichiatrinės ligoninės pacientas su 170 siekiančiu intelekto koeficientu, bestseleriu tapusiame kūrinyje per klasikinės ir rytų filosofijos idėjas bei kasdienes, iš pirmo žvilgsnio buitiškas paraleles, sugebėjo ne tik tarsi iš ketvirtos dimensijos pažvelgti į nusistovėjusias aplinkos vertinimo formas, bet ir nuodugniai išanalizavo bei atskleidė motociklo pirmapradę esmę.
Pusiau autobiografiniame romane pagrindinis veikėjas su sūnumi senu BMW motociklu keliauja iš Minesotos į Kaliforniją, galvodamas apie aplinką ir savo atsiminimus bei analizuodamas Kokybės sąvoką filosofinės minties retrospektyvoje ir dabartyje. Kūrinyje priešpastatant romantiškąjį (neracionalų) požiūrį ir klasikinį, pagrįsta vidinių principų analize, motociklas tampa tarsi savotiška Kokybės grynąja forma – jame nėra nieko nereikalingo, tai tarsi tobulas mechanizmas, kuris neatriboja jo naudotojo nuo sąlyčio su aplinka. Skirtingai nei automobilis, motociklas neįrėmina jo valdovo uždaroje erdvėje, autonomiškas judėjimas pirmyn be fizinių pastangų – mažas dieviškos kilmės stebuklas, o fizikos dėsniai bei detalūs atskirų mechanizmų veikimo principai, kurie harmoningai suderinti, suteikia motociklui jo mobilumo dovaną, tik pagrindžia pačios koncepcijos genialumą.
Trumpai tariant, ši knyga – ne tik motomanams, bet pastariesiems bene lengviausia suprasti motociklo galią apvalyti sąmonę nuo žemiškų problemų. Vieni tai pasiekia lėtai kruizindami užmiesčio keliais, kiti − prispaudę šalmą prie bako lenkdami tachometro rodyklę į raudoną zoną, treti − greičiau už miško žvėris skuosdami miško takeliais (ar išvis be jų), ketvirti − sukdami transkontinentinius maršrutus aplink Žemės rutulį – vardinti būtų galima be galo. Natūralu, kad aistra motociklams, priklausomai nuo jų paskirties, kilmės, markės ar stiliaus, žmones kaip socialius bendruomeniškus individus, privertė burtis į bendruomenes, kurias vienija konkrečiai apibrėžtos interesų ribos. Keblu būtų išvardinti visas subkultūras ir bendruomenes, susijusias su motociklininkų judėjimais – didelė jų dalis nutolo nuo motociklo esmės: galios, greičio, paprastumo, mažo svorio ir minimalistinės koncepcijos. Tačiau kai kurie stiliai sugebėjo ją išsaugoti ir netgi išgryninti.
Bene labiausiai aistros motociklams inicijuotos subkultūros išpopuliarėjo JAV po II-ojo pasaulinio karo, kuomet grįžusių po karo jaunuolių finansinių galimybių ribojamas entuziazmas ir egzistencinės prasmės, adrenalino ir kelionių teikiamo atradimo džiaugsmo paieškos sėkmingai susiliejo su motociklo mobilumu ir suteikiamu laisvės pojūčiu ir taip sukūrė žmogaus ir mašinos simbiozę, kuriai net dabar negali prilygti jokia kita transporto priemonė.
Nūdieną mėgstamo motociklų individualizavimo ištakos prasidėjo tuomet, kai jų vairuotojai ėmė tobulinti sunkius, dažnai dar karo pramonės reikmėms sukurtus modelius, siekdami juos padaryti lengvesniais ir greitesniais. Nors neretai laikoma, jog pirmoji modifikuotų pagal šeimininko sumanymus motociklų srovė siejasi su šiandien populiariojoje kultūroje prigijusiu chopperio apibrėžimu, tačiau pastarieji yra kito stiliaus – bobberių – evoliucija. Bobberis – tai rankų darbo ir minimalistinio mąstymo rezultatas, kuriuo jų autoriai siekė pavyti technologiškai pranašesnius europietiškus motociklus. Dažniausiai būdavo pašalinamos (visos arba iš dalies) nebūtinos detalės, pjaustant ar nuimant sparnus, sėdynes bei apdailos detales.
Nors bobberius galima laikyti vienais iš šių dienų streetfighterių pirmtakų, kurie „ išlaikė „mažiau yra daugiau“ principą, panašiu metu, tačiau kiek kitu keliu pasuko europiečiai. 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje dėl vietos po saule pešėsi dvi ratuotos grupės – rockeriai ir modsai. Pats konfliktas ir britiška gatvės muštynių kultūra puikiai buvo atspindėta 1979 metų filme „Quadrophenia“. Modsai – itališkomis „Vespomis“ ir „Lambrettomis“ važinėję stilingi jaunuoliai – motorolerius vertino ne tik kaip transporto priemonę, bet kaip įvaizdžio detalę, kuri neužėmė esminės vietos jų kultūroje. Tuo tarpu rockeriai vadeliojo tuo metu sąlyginai galingus „Norton“, „Triumph“ ir BSA motociklus, kuriais varžydavosi atkarpose nuo vienos pakelės užeigos iki kitos neseniai nutiestuose magistraliniuose keliuose.
Įprastas rungtis buvo startuojant iš kavinės pasiekti šimto mylių per valandą vidutinį greitį (160 km/val.) maršrute su iš anksto numatytu tašku ir sugrįžti į starto vietą per tą laiką, kol muzikos automate sugros viena daina – tai ir prilipdė šiai neformaliai bendruomenei bei jos narių technikai café racer etiketę. Atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės landšafto specifiką ir vingiuotus kelius, tam buvo pritaikomi ir motociklai. Buvo stengiamasi kopijuoti to meto „Grand Prix“ lenktynių modelius – siaurinamas ir žeminamas vairas (kai kada naudojant dabar „Supersport“ klasės motocikluose įprastas clip-on tipo rankenas), pjaustomas rėmas sutrumpinant užpakalinę dalį ir tuo pačiu metu perkeliant sėdynę kuo toliau nuo vairo, naudojami ilgi ir siauri aliuminiai (dažnai netgi nedažyti) kuro bakai, kartais konstrukcija aprengiama aerodinaminiais aptakais, arčiau motociklo galo perkeliami pakojai, pritaikomos itin kuklios išmetimo sistemos bei maksimaliai galiai sustyguoti varikliai.
Vėliau inžinerinė saviraiška pasiekė naują lygmenį – buvo pradėta kryžminti skirtingų markių ir modelių technika, siekiant suderinti geriausias technines charakteristikas. Vienas harmoningiausių hibridų − „Triton“, t.y. „Triumph“ variklio ir „Norton“ rėmo santuoka, priartinusi garaže sukompiliuotą detalių rinkinį prie lenktynėms skirtų mašinų. Tačiau aštuntojo dešimtmečio viduryje japonų motopramonės invazija į Europą išstūmė britų techniką iš lyderių: vietiniai gamintojai negalėjo varžytis su technologiškai pranašesniais ir pigesniais Tolimųjų rytų gaminiais (dažniausiai „Honda“ ir „Kawasaki“). Keitėsi ir pats café racer stilius – aliuminius kuro bakus pakeitė lengvesni iš stiklo pluošto, dvicilindrės jėgainės užleido vietą trijų ar keturių cilindrų agregatams. Kai kurie gamintojai pradėjo leisti gamyklines café racer išvaizdą atkartojančius modelius. Vienas žymiausių tokių to laikmečio atstovų − 1977 pasirodęs „Harley-Davidson XLCR“. Tuo metu tai buvo pats galingiausias „Harley“ siūlomoje modelių gamoje ir radikaliai tiek dizainu, tiek techniniais sprendimais skyrėsi nuo kitų savo markės brolių. Jo 997cc variklis išvystė 53 AG – tai leido pasiekti 176 km/val. greitį. Tačiau nepaisant išskirtinio stiliaus, valdomumu ir galios charakteristikomis jis visa galva nusileido tarptautinėje rinkoje staiga pasirodžiusiems japoniškiems sportiniams motociklams.
Nors café racer stilius ir gimė Britanijos greitkeliuose britiškų motociklų pagrindu, spartus Tolimųjų Rytų konkurentų progresas keliems dešimtmečiams išspyrė vietos gamintojus iš sportinių motociklų rinkos lyderių, o café racer paliko Angliją ir evoliucionavo į streetfighter. Tiesa, ši evoliucija tam tikra prasme buvo žingsnis atgal – jei jei café raceriai buvo orientuoti į kuo didesnį maksimalų greitį, tam dažnai panaudojant negamyklinius aerodinaminius elementus, tai streetfighter atveju plastikai buvo nuimami (dažniausiai po rimtesnės avarijos pritrūkus lėšų įsigyti naujiems), pakeičiamas priekinis žibintas, užpakalinė šakė (populiari „Honda VFR“ vienpusė svirtis), dedamas platesnis vairas, trumpinama ir aukštinama užpakalinė dalis, taip motociklą pritaikant nesudėtingiems kaskadiniams triukams. Ilgainiui, kaip ir kadaise café racer, streetfighter tapo bemaž vien stiliumi grįsta subkultūra, kuri seka tam tikrais būdingais kanonais, neretai paaukojant funkcionalumą ir technines charakteristikas. Tai bene pirmieji pastebėjo „Triumph“, pradėję serijinę esminius streetfighterio bruožus atkartojančio „Speed Triple“ gamybą. Vėliau britais pasekė ir japonai („Honda X11“) bei italai („Ducati Streetfighter“).
Tradiciškai prakalbus apie motociklo suteikiamą laisvės pojūtį, prieš akis iškyla „Route 66“ į horizontą tolstantis chromuotas chopperis, tačiau akivaizdu, kad nereikėtų nuvertinti ir kitų gatvėje gimusių koncepcijų, kurios ne tik įnešė savo indėlį į motociklizmo istoriją, bet ir nurodė gamintojams kelią į tai, koks produktas iš tiesų reikalingas motociklų entuziastams. Šiandien, kai sumažėjo poreikis spausti iš motociklų paskutinius galios syvus, nes jų dinaminės charakteristikos beveik visada lenkia jų vairuotojų galimybes, kai antrinė detalių ir aksesuarų rinka turi ką pasiūlyti net išrankiausiems klientams, kadaise užgimusios motociklų tobulinimo srovės išgyvena renesansą ir evoliucionuoja ne tik technologiškai, bet ir estetiškai.
