Pasakojime teigiama, jog tuo metu traktorių kūrėjas Ferruccio Lamborghini buvo įsigijęs „Ferrari“ automobilį, tačiau jam vis sugesdavo sankaba. Po vieno tokių kartų, jam truko kantrybė, Maranello mieste esančiose dirbtuvėse, kuriose buvo tvarkomas jo automobilis, F. Lamborghini reikalavo susitikimo su pačiu „Ferrari“ įkūrėju Enzo Ferrari.
Nėra tiksliai aišku, ar jam pavyko to išsireikalauti, ar jo žinutę sportinių automobilių gamintojui perdavė jo pavaldiniai. F. Lamborghini esą drėbė, kad E. Ferrari automobiliai yra šlamštas ir nieko verti. Viename iš savo paskutinių interviu prieš mirtį F. Lamborghini iš dalies patvirtino šios istorijos tikrumą.
Jo teigimu, tada E. Ferrari jam atsakė: „Lamborghini, galbūt ir mokate vairuoti traktorių, bet niekada nemokėsite tinkamai valdyti „Ferrari“. O tai buvo lūžio taškas, kai italas nusprendė, jog sukurs savo „tobulą automobilį“.
Taip 1963 m. gegužę gimė „Lamborghini“ automobilių markė. Kaip nurodo gamintojas, tuo metu įkūrėjas Sant’Agata Bolognese mieste, maždaug už 25 km nuo Bolonijos, pastatė didelę ir modernią gamyklą.
„350 GT“ buvo pirmasis pasaulį išvydęs „Lamborghini“ ne traktoriaus, o automobilio pavidalu. Teigiama, jog šis kūrinys buvo sukonstruotas vos per keturias mėnesius ir debiutavo tų pačių metų Turino automobilių parodoje.
Kaip nurodo gamintojas, buvo sukonstruota 120 šio modelio egzempliorių, kurių dauguma turėjo 3,5 l darbinio tūrio 12 cilindrų benzininį variklį, kurio galia siekė 280 arklių arba 206 kilovatų. Taip įsikūrusi įmonė su pakilimais ir nuopuoliais egzistuoja iki šiol.
Jeigu F. Lamborghini norėjo įgelti „Ferrari“ kokybės prasme, tai apie „Ford“ bandymą sutrypti „Ferrari“ lenktynių trasoje net kuriami filmai.
Pasakojama, kad tais pačiais 1963 m. amerikiečių „Ford“ buvo susitarę su „Ferrari“ dėl įmonės įsigijimo, tačiau jau derybų finiše iš susitarimo pasitraukė E. Ferrari, nes nenorėjo prarasti savo lenktynių komandos. Nepaisant to, italas pardavė savo akcijas „Fiat“, o tai esą labai įpykdė „Ford“.
Tai buvo įtempta gegužė italui iš Maranello, kaip rašo „Ford“, 1963 m. gegužės 22 d. buvo išplatintas trumpas ir sausas pranešimas spaudai: „Atsižvelgdamos į neseniai gautus pranešimus apie jų derybas dėl galimo bendradarbiavimo, „Ford Motor Company“ ir „Ferrari“ nori pranešti, kad šios derybos abipusiu susitarimu buvo sustabdytos.“
Tuo metu „Ferrari“ dominavo „Le Mano“ lenktynėse, todėl „Ford“ vadovas Henris Fordas II nusprendė, jog padarys viską, jog priverstų „Ferrari“ komandą pralaimėti šiose lenktynėse.
Kaip teigia pati „Ferrari“, su savo 250 ir 330 automobiliais ši komanda buvo beveik nenugalima ir 1960-1965 m. lenktynėse, o „Ford“ į Le Mano lenktynes pirmą kartą žengė 1965 m, o jų debiutas buvo visiškas fiasko.
Apie tai, kad pirmą kartą dalyvaujant patyrė keblumų, rašo ir pati „Ford“. Esą „Le Mano“ lenktynėse dėl didelio greičio ir perjungimų skaičiaus išsiderino ir pabiro greičių dėžė, todėl komanda turėjo pasitraukti po 12 valandų lenktynių, kai jos vyksta 24 val.
Žiemą amerikiečiai ėmėsi darbo. Buvo atkurti pirminiai pakabos nustatymai, sureguliuoti ortakiai, aliuminį ir plieną pakeitė stiklo pluoštas bei atlikta dar krūva pakeitimų. Kaip teigia „Ford“: „staiga GT40 pradėjo ne tik atrodyti kaip lenktyninis automobilis, bet ir veikti kaip lenktyninis automobilis.“
Esą likus keturioms savaitėms iki lenktynių, per treniruotes automobilis pasiekė rato įveikimo rekordą – 3:33 min. ir buvo beveik penkiomis sekundėmis greitesnis už „Ferrari“. Deja, lenktynėse to pakartoti nepavyko. „Ford“ nedaugžodžiauja, jas pavadino katastrofa.
Komanda nenuleido rankų ir toliau tobulino bei testavo kuriamus automobilius. Taip gimė „Ford GT40“, kuris 1966 m. pagaliau išpildė amerikiečių svajonę – triumfavo „Le Mano“ lenktynėse. Be to, tai buvo vienintelis automobilis, kuris laimėjo šias lenktynes du kartus iš eilės.
Šis sportinis mažylis turėjo 7 litrų darbinio tūrio, V8 formos benzininį variklį, kuris generavo 485 arklio galias, tai yra, apie 357 kilovatus. Pats automobilis buvo kiek aukštesnis nei vienas metras.
