Šios istorijos keliautojai – broliai Viktoras, Petras, Mykolas Navasaičiai ir Petro žmona Danutė – dar gerai prisimena kelionės įspūdžius. Dabar atrodo įdomu, kaip gi tada, Sovietų Sąjungos kaustomose šalyse, jiems pavyko šis drąsus sumanymas.
Į Pietus - šilumos ir kalnų
Viktoras atsimena, kad jų pirmoji kelionė motociklais buvo po Lietuvą, paskui šiauriau - Ryga, Talinas, Estijos įlanka iki tuometinio Leningrado (Sankt Peterburgo). „Kadangi ten pasitaikė labai prastas oras - lijo taip, kad pro akinius nieko nesimatė, nusprendėme, jog nebenorime į šiaurę, o į pietus, kur šilta, saulė, kalnai, serpantinai, vynuogės", - apie idėją pamatyti Karpatus pasakoja Viktoras. „Vasara atėjo, pasiryžom, suplanavom ir išvažiavom", - priduria vyriausiasis iš brolių Petras, kuriam tuomet buvo 27-eri.
Trys Jawos, penki žmonės ir atsarginė padanga
Į kelionę kartu su minėta kompanija taip pat išsiruošė ir brolių tėvas, kuris visuomet džiaugdavosi galimybe keliauti, ypač su savo vaikais. Petras su Danute - ant dviejų cilindrų Jawos, o tėvą imti reikėjo kažkuriam iš jaunesnių brolių. Viktoras jau buvo patyręs motociklistas, bet savo naująją vieno cilindro Jawą-250 įsigijo prieš pat kelionę ir dar negalėjo užsisodinti keleivio (motociklą reikėjo įvažinėti). Tad vežtis tėtę turėjo 17-metis Mykolas, kuris buvo tik ką išsilaikęs vairuotojo teises. Jiems teko Viktoro senesnioji dviejų cilindrų Jawa.
„Mes žinojom, kad Jawa - patikimi motociklai", - sako Viktoras. „Jawos tik buvo atsiradusios sovietuose. Palyginti su IŽ'ais, kavroviecais, jawos buvo pažangios - jau, galima sakyti, europietiško stiliaus. Kai tik jas pradėjo importuoti - džiaugėmės, pirkom", - papildo jį Petras. Savąją Jawą jis 1959 m. nusipirko iš pažįstamo, kuris Iževske prisipirko padėvėtų motociklų ir parsigabeno juos traukinio konteineryje. Sako, kad jei ten atlikdavo neišsiųstų motociklų, parduodavo juos vietiniams.
Viktoras savo naująjį motociklą Klaipėdoje nusipirko tik prieš kokias penkias dienas iki kelionės, bet jam grįžus namo į Tauragę, kaip tyčia, sugedo variklis. Viktorui būtinai reikėjo išvykti į Vilnių, tad jis Petrui paliko ardyti motociklą ir ieškoti gedimo. „Aš kokias tris dienas terliojaus su juo. Patirtis nedidelė su tuo motociklu, o meistrų nebūdavo. Bachūrai, nusipirkę motociklus, juos nagrinėdavo patys. Išardžiau, nuėmiau cilindrą, išvaliau karbiuratorius, viską surinkau - nesiveda ir viskas. Kibirkštis yra. Ir taip kelias dienas. Jau paskutinė diena artėjo. Staiga toptelėjo mintis, kad gal babina perdegus... Nusiėmiau babiną nuo savo motociklo - kaukšt ir užsiveda. Skambinau Viktorui, kad parsivežtų babiną iš Vilniaus. Tauragėj nebūdavo dalių krautuvės. Tik vienas kitas motociklas buvo - IŽ'ai, minskai, vienas pažįstamas turėjo NSU", - pasakoja Petras.
Maršrutas - tik „maždaug"
Sudarant maršrutą pasiklausti, pasitarti keliautojams nebuvo su kuo. „Pirmiausia - motociklų buvo nedaug, o jei kas ir turėdavo - ne tam, kad važiuotų kažkur iš Lietuvos, o tik į kaimą ar į namus", - pasakoja Viktoras. Kelionės maršrutą broliai suplanavo „tik maždaug", nes smulkių, tikrų žemėlapių neturėjo. Petras sako, kad būdavo tik kariški, bet civiliams jų niekas neduodavo. „Prieinami žemėlapiai buvo grubūs, 6 km tikslumu, su grubiom klaidom, specialiai, kad klaidintų. Kiek žinau, architektai tikslesnius pirkdavo juodoj rinkoj", - pamena Viktoras. Tad kur reikia važiuoti, keliauninkams teko tikslintis pačioje kelionėje.
Navasaičiai daiktų pasiėmė minimaliai - antklodę, pledą ir rūbų pasikeitimui. Šiek tiek maisto - lašinių, dešros, sviesto, kadangi tais laikais nebūdavo parduotuvių, o valgyklų retai. Prie vieno motociklo vyrai pritvirtino atsarginę padangą, kruopščiai įpakuotą, kad kelionėje dulkės ir žvyras nesugraužtų. „Atsarginės padangos anuomet tikrai reikėjo. Kameros vulkanizaciją kur ne kur rasi miestuose, o klijai užkaitę atsileidžia, atšąla - vėl prilimpa", - sako Viktoras. Motociklininkai važiavo be šalmų. „Jie buvo mums nežinomi, negirdėti dalykai", - pasakoja vyras.
Nakvynė - „kaip Dievas duos"
„Tamsoj nevažiuodavom, neturėjom palapinių. Nakvodavom kaip Dievas duodavo - šieno kupeta, žaginė, pas žmones. Pirmajai nakvynei Baltarusijoje pasiprašėm pas vieną žmogų - į kokį tvartelį ar sandėliuką, bet jis nenorėjo priimti. Išsiklausinėjo, kas mes ir kur važiuojam, po to paklausė „tai ko jūs ten važiuojat?" Sakė „eikit į kaimo tarybą, patikrins jūsų pasus..." Nesvetingai sutiko...", - pamena Viktoras. Bet toks nesvetingumas jiems pasitaikė vienintelis per kelionę. Pasak Petro, kituose namuose jau neatsisakė priimti.
Visiems keliautojams įsiminė laukuose rasta milžiniška kolūkinė šieno stirta, kurios pašonėje įsirengė nakvynės vietą. Nebuvo jokio namo, anei sargo, tad jie pasistatė šalia motociklus, pasiklojo sau šiaudų ir išmiegojo po atviru dangum. Bet ryte sulaukė pylos nuo vietinio brigadininko ar kokio kolūkio pirmininko: „Jūs galite padegti!" „Kad niekas iš mūsų nerūko!" - atsakė šie. „Kaip tai? Vyrai ir nerūko?" - netikėjo jis, tada ėmė priekaištauti, kad iš motociklo kibirkštis gali išlėkti. „Sakom jam, kad nusistumsim motociklus toliau, nevesim čia pat vietoje. Vis tiek nepatikom jam, teko skubiai susikrauti ir išvažiuoti. Bet mes iki šiol ant jo nepykstam - jis, kaip šeimininkas, turėjo bijoti nelaimių", - pabrėžia Petras.
Maudynės su žąsimis
Pravažiavę Baltarusijos miestus - Lydą, Ružany, Pružanus, Brestą, jie pasiekė Ukrainą - aplankė Lvovą, esantį jau visai netoli Karpatų priekalnės. Lvove jiems paliko įspūdį kalnas, nuo kurio žiemą buvo slidinėjama. „Panašiai kaip Gedimino kalnas Vilniuje. Tik pas mus tai šventa vieta, o jiem... Vėliau net ir keltuvą slidininkams įrengė", - sako Viktoras.
Keliautojai pamena, kad kelionėje buvo labai karšta. „Važiuodavom maždaug 60-70 km/val. greičiu, - pasakoja Viktoras. - Tais keliais negalėdavai lėkti, kadangi nežinodavai, kurioje vietoje bus tokia duobė, kad aplink ją motociklą reikės apsivesti. Sustodavome atsigaivinti ir išsimaudyti. Ukrainoje nebuvo galima turėti karvių, todėl gyventojai laikydavo žąsis. Tai kur tik koks vanduo - visada maudėmės kartu su žąsimis. Jų mėšlas - ir mes kartu! O vanduo stovintis, netekantis... Bet karštis toks, kad reikėjo maudytis. Su žąselėm kartu ir turškėmės", - juokiasi Viktoras.
„Važiuodami išsirengdavom, o Bykove tai pamatę pravažiuojantys milicininkai pagrūmojo pirštu, - priduria Petras. Pasak jo, ankščiau mašinos vairuotojui nebuvo galima vairuoti be jokių marškinių - tai buvo laikoma nusižengimu. Vairuotojas turėjo atrodyti tvarkingai.
Ukrainoje keliautojus priėmė žmogus pernakvoti palėpėje. „Kadangi jis slapta laikė ožką, visas palėpės grindis buvo padengęs džiovintais ąžuolo lapais jai šerti. Buvo minkšta miegoti. Užsikloti turėdavom kuo, po galva dėdavom kas papuola. Aš dėdavau megztinį, Viktoras - batus", - pamena Petras.
Pasitiko išsvajoti kalnai
Viktorui įsiminė priekarpatėje matyti gražūs namai. „Ne rusiškos trobelės, o maži nameliai, tvartukai, aplink juos labai mažai žemės. Žmonės būdavo suvaržyti, jiems neleisdavo turėti didelių kiemų. Jie pasilikdavo tik po kokį pusmetrį praėjimui, o visa kita skirdavo daržui, kad galėtų kaip nors prasimaitinti. Įstrigo šitas stalininis žmogaus engimas. Kolūkyje dirbti privalėjo, o prie savo namų negalėjo - kad „nepasidarytų per daug turtingas", - pasakoja Viktoras.
Pačiuose Karpatuose keliautojai nustebo pamatę, kad tokiuose šlaituose yra dirbami laukai. Kildami į kalną jie pirmą kartą gyvenime išvydo tikrą serpantiną. „Lietuvoj tokių nebuvo", - juokiasi Petras.
Mykolas tvirtina, kad jam, kaip visai „šviežiam" motociklininkui, važiavimas kalnuose nepasirodė ekstremalus. Jawos nekaito, į kalną traukė gerai, greičiai buvo nedideli, kitos mašinos nelenkė. „Dabar jei nedrąsiai važiuoji, tai tave spaudžia nepatenkinti. O tada, kai keliauninkų buvo nedaug, važiuoji sau atsipūtęs arba kaip išeina", - pasakoja jis. Kur kas ryškiau nei vairavimas jam įsiminė kalnų grožis.
Technika „papokštavo" tik kartą
Vis tik motociklininkams kelionėje pasitaikė vienas gedimas - Karpatuose leidžiantis nuokalne trūko Mykolo motociklo grandinė ir užstrigo šarve. Užsikirtus galiniam ratui jaunėlis su tėvu griuvo ant asfalto. „Greitis buvo paleistas, motociklas įsibėgėjo, o pamėgink ant kelio išsilaikyt slystančiu ratu. Panešiojo panešiojo ir parvertė. Gryna nesėkmė. Labiausiai gaila stiklo...", - su šypsena pamena Mykolas.
Pasak Petro, tėčio ranka patino, bet jis toliau kantriai važiavo ir nesiskundė. „Pas žmogų, kuris priėmė nakvynei, su plaktuku iškalėm vieną grandinės narelį ir surinkom atgal. Taip pat išdužo priekinė lempa, bet, kadangi tamsoj nekeliavom, jos ir neprireikė", - papildo Petras.
Vyriausias brolis šypsosi sakydamas, kad kelionėje jie buvo drąsūs kaip ereliai: „Iš detalių turėjom nebent kokią lemputę pasiėmę, gal kokį kontaktą, elektrinį vulkanizatorių gumai". Viktoras papildo, kad anuomet atsarginių dalių negalėdavo nusipirkti: „Jeigu akumuliatorius baigėsi - viskas, nebeturi motociklo. Tokiu atveju sujungdavom laidais dvi plokščias baterijas po 4,5 volto ir, kai reikėdavo užsivesti, pasukdavom rakčiuką, nykščiu prispausdavom laidus ir pamindavom. Laidai styrodavo iki kito užvedimo. Nebuvo galima gauti nei kameros ar padangos. Juk socializmas - „visiem pagal poreikius!", - dėsto Viktoras.
Įsigeidė pamatyti pasienį
Perlipę per Karpatus Navasaičiai išlindo į Užhorodą buvusioje Čekoslovakijoje. Tolimesnis taškas turėjo būti Mukačevė. Bet keliautojai įsigeidė pamatyti tuometinį pasienį su užsieniu - Rumunija. Nusukti tereikėjo apie 10 km.
Kaip pasakoja Petras, nuo Mukačevės per Čopą tuomet buvo vykstama į užsienį. Motociklininkai sugalvojo suvaidinti, kad pasiklydo. Privažiavo: užtvaras, kariškių namelis, vaikščioja pasieniečiai. Sustabdė juos, išsiklausinėjo, kas jie, kur važiuoja. Keliautojai rimtais veidais pasakė, kad važiuoja į Mukačevę: „O ką, ne ten?" „Ne, pasiklydot", - atsakė anie, paaiškino, kur važiuoti, ir pridūrė: „Kad jau atvažiavot iki čia, leidžiu įvažiuoti į pasienio teritoriją ir apsisukti." „Įvažiavome 50 metrų į pasienį, platesnėj vietoj apsisukom ir pamojavę išvažiavom. Mums buvo tikras nuotykis - pamatyti pasienį. Siena buvo palei upę, o tarp šalia esančio kelio ir upės - aukštas, kokių 2,5 m, tinklas, kad nepabėgtum iš Tarybų Sąjungos. Stebėjomės, kad taip arti leido privažiuoti", - sako Petras.
Pasiekę Mukačevę keliautojai sustojo pavalgyti ir pailsėti. Viktoras prisimena, kad sutikto praeivio bandė klausti rusiškai, o jis apsisuko ir nuėjo šalin. Šis jau buvo kiek paėjęs, kai tėvukas vokiškai paklausė „sprechen Sie deutsch?" Žmogelis sustojo, atsisuko - „Ja, spreche" ir grįžo. „Mūsų tėvukas gerai ir vokiškai, ir rusiškai mokėjo. Praeivis pasirodo buvo Franso Josifo kareivis, tarnavęs Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenėje. Su pasididžiavimu kalbėjo su mumis vokiškai. O rusų okupantų jie nemėgo", - pasakoja Viktoras.
Toliau motociklininkai aplankė taip pat netoli sienos esantį Rachivą. Iš Sovietų Sąjungos į Rumuniją čia sieną kirsdavo traukinys. Sutikti vietiniai keliautojams papasakojo nutikimą, kaip kartą vargšas vietinis darbininkas sugebėjo nepastebėtas atsidurti už sienos. „Žiemą darbininkai triūsdavo miške kalnuose, o grįžti sugalvodavo įlipdami į sustojusį prekinį vagoną atvira platforma. Kartą vienas jų išgėręs vagone užmigo ir nuvažiavo iki sienos. Pasieniečiai viską atidžiai išnaršė, bet netikrino iš pažiūros tuščios prekinės platformos. Žmogelis prabudo - o jis jau Rumunijoje... Bet jis žinojo, kad per sieną teka upė Tysa, šalia yra miestelis ir ten turi ištekėti kanalizacija. Per kanalizaciją vyras sugebėjo kirsti sieną ir grįžti. Po kiek laiko, kai vėl girtas bare pasipasakojo šią istoriją, sėdo į kalėjimą ir jis, ir pasienio tarnybos viršininkas, ir tuo metu budėję kareiviai", - atpasakoja Petras.
Keli nuvirtimai
Pabuvoję Rachive motociklininkai patraukė į Černivcius, esančius už 50 km nuo Moldovos, o iš ten jau turėjo suktis namo. Danutė pamena, kad Černivciuose po lietaus buvo slidu. „Gatvėse tokios slidžios plokštės. Įvažiavom į patį centrą - ten eismą reguliavo milicininkas. Mykolas su tėvu tiesiai priešais tą reguliuotoją ir nusivertė. Visi tik kartu pasijuokė, nieko rimto", - pasakoja ji.
Važiuodami iš Černivcių link Ternopolio motociklininkai pateko į remontuojamo kelio apvažiavimą. „Jame dumblas iki kelių! Žiūrėjom, kaip seksis Mykolui pravažiuoti - jis pats smulkus, motociklas pakrautas, o dar tėvuką veža. Sumėtė motociklo galą ir nuvirto abu į purvą", - sako Danutė.
Maisto ir kuro nepristigo
Nors Danutė buvo vienintelė moteris kompanijoje, maistą rokuodavo brolių tėvas. „Jis maisto duodavo normuotai. Ir nors pomidorai buvo labai pigūs, tėvukas vis tiek visiems tik po vieną skirdavo", - juokiasi Petro žmona. Apie pomidorus Viktoras prisiminė, kad išvažiuojant iš Lietuvos jie kainavę po rublį už kilogramą, Karpatuose - po 20 kapeikų, o Užkarpatėje - po 10. Vos spėjo nustebti, kaip pigu, vietiniai parodė, kad už kampo, kareivinių kioske esą ir po 4 kapeikas. „Kareivių reikmėm kitos kainos", - palinguoja galva Viktoras.
Navasaičiai laužo „paslaugomis" nesinaudojo, valgė iš namų pasiimtus produktus, iš vietinių pigiai nusipirkdavo vaisių, daržovių, duonos. Didesnėse gyvenvietėse užsukdavo į valgyklas. „Kiekvieną vakarą vyrai vis norėdavo pieno ir jo ieškodavo, bet nerasdavo. Ukrainoje viena karvė tekdavo visam kaimui. O kartais ir karvės neturėdavo - tik ožką", - pamena Danutė.
Kadangi degalinės buvo retai, motociklininkams reikėdavo tiksliai planuoti užsipylimus - jie klausdavo vairuotojų, kur bus artimiausia. Bet stumtis motociklų pasibaigus benzinui keliauninkams neteko. „Rezervas būdavo toks: baigėsi benzinas, paverti motociklą ant šono, benzinas iš kitos bako pusės perbėga ir dar turi jo", - pasakoja Viktoras. Mykolas papildo, kad jawų bakai buvo dideli, prisipylus kuro jo užtekdavo kokiems 300-400 kilometrų. O degalinės būdavo tokios: iš bačkos reikėdavo pasisemti į kibirą, įsimaišyti tepalo ir piltis į baką.
Navasaičiai namo grįžo per Ternopolį, Lucką ir per Pinsko pelkes Baltarusijoje. „Tėvukui paliko įspūdį tos šlapios lygumos. Kadangi nevairavo, galėjo dairytis, o jis buvo eigulio sūnus - jam paliko įspūdį", - sako Petras. Keliautojai skaičiuoja, kad nuvažiavo apie 3 tūkstčiai kilometrų, o visa kelionė truko porą savaičių.
Po šio pasakojimo susimąsčiau, kad keista ir įdomu, jog dabar laisvai, be sienų keliaujame visai į kitą pusę nei tais laikais. Dabar Karpatai mums atrodo egzotika su tokiu pat prieskoniu, kaip jiems anuomet Vakarai.
