Istorija, kur ir kaip Vilniuje atsirado pirmosios benzino kolonėlės

Daugelis Vilniaus vairuotojų tikriausia nors kartą per savaitę užsuka į degalinę įsipilti degalų, išgerti kavos ar užkąsti. Turbūt retam kyla mintis apie pirmą Vilniaus degalinę - kada ji pradėjo veikti, kurioje miesto vietoje ji buvo ir kaip atrodė. Pabandžiau tuo pasidomėti ir atsakymo niekur neradau. Tada nusprendžiau apsilankyti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Siūlau ir jums susipažinti su mano tyrinėjimų rezultatais.

Pirmas pasaulinis karas, kovos su bolševikų ir Lenkijos kariuomenėmis dėl Vilniaus baigėsi 1920 metais. Miestas buvo nualintas okupacijos ir karo, pramonės įmonės uždarytos, gyventojų skaičius mieste sumažėjo beveik pusiau, gatvės ir skersgatviai duobėti, šaligatviai suirę. 1921 metais Vilniuje buvo tik 12 automobilių. Iki 1925 metų sausio 1 d. Vilniuje užregistruoti 65 privatūs automobiliai, 88 sunkvežimiai (manau šiame skaičiuje buvo ir keli autobusai) ir 7 motociklai. Benziną vairuotojai galėjo įsigyti žibalo ir naftos produktų parduotuvėse ar sandėliuose nedidelėse uždarose talpose (kanistruose). 1924 metų pabaigoje miesto gatvėmis pradėjo važinėti maršrutiniai autobusai, kurie tapo pagrindiniu benzino vartotoju mieste. Todėl Lenkijos įmonės, prekiaujančios naftos produktais, jau 1925 metų pavasarį Vilniaus magistratui pradėjo siųsti prašymus leisti statyti mieste benzino kolonėles.

Viename 1925 m. rugsėjo 23 d. magistrato žemės skyriaus rašte, aukštesnei instancijai, magistratui ir magistrato technikos skyriui yra nurodoma, kad 1925 metais benzino kolonėlių statybai Vilniuje yra sudarytos keturios žemės sklypų nuomos sutartys:

1. Su bendrove „Nobel" - Ožeškienės aikštėje (dab. V.Kudirkos a.).

2. Su bendrove „Oleum" - Katedros aikštėje.

3. Su bendrove „Karpaty" - prie Geležinkelio stoties.

4. Su bendrove „Mazut" - prie Rotušės.

Tačiau iki to laiko dar nebuvo pastatyta nei viena benzino kolonėlė, nes tvarkant dokumentus be žemės skyriaus dar reikėjo gauti magistrato technikos ir statybos skyrių sutikimus, o galutinį sprendimą priimdavo Vilniaus vaivadijos taryba.

Bendrovė „Oleum", viena pirmųjų, po išankstinio susirašinėjimo su magistratu ir privačių pokalbių su miesto tarybos nariais, 1925 m. birželio 17 d. magistrato žemės skyriui įteikė prašymą išsinuomoti žemės sklypą benzino kolonėlės statybai Katedros aikštėje, tiksliau A.Mickevičiaus gatvės (dab. Gadimino pr.) ir Katedros aikštės sankirtoje. Magistrato technikos ir statybos skyriai šiai vietai nepritarė ir pasiūlė kolonėlę statyti prie tramvajaus ir autobusų, važiuojančių į Antakalnį, sustojimo vietos. Bendrovei „Olejum" ši vieta netiko, tad po kelių mėnesių diskusijų buvo pasirinkta vieta Katedros aikštės ir Marijos Magdelenos g. sankirtoje (dabartinėje Šventaragio g.). Vilniaus miesto magistratas 1925 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Varšuvos miesto magistratą klausdamas kokiomis sąlygomis buvo leista statyti benzino kolonėles Varšuvoje. Gana greitai gautas atsakymas iš Varšuvos, kuriame pridėta Varšuvos magistrato sutarties su bendrove „Oleum" kopija. Pakoregavęs gautą iš Varšuvos sutarties kopiją 1925 m. spalio 7 d. magistratas su bendrove „Olejum" pasirašė žemės sklypo nuomos sutartį, benzino kolonėlės statybai. Išnuomotas vieniems metams 6 kv. m. žemės paviršiuje ir 5 kv. m. po žeme sklypas, mokant 300 zlotų metinį mokestį. Sutartyje gana smulkiai aptartos benzino rezervuaro įrengimo po žeme sąlygos. Rezervuarą buvo galima pildyti nuo 5 iki 7 valandos ryte arba nuo 22 iki 24 valandos vakare tik žarnomis, o pildant iš statinių buvo draudžiama jas nuimti nuo platformos (vežimo ar sunkvežimio kėbulo). Kolonėlė turėjo buti visą naktį apšviesta elektrine lempa.

1925 m. lapkričio 10 d. speciali magistrato komisija, patikrinusi benzino rezervuarą ir pompą Katedros aikštėje, lapkričio 16 d. išdavė leidimą bendrovei „Olejum" naudoti (eksploatuoti) benzino kolonėlę.

Vietiniai laikraščiai su pasididžiavimu rašė: „Mūsų mieste didėjančio automobilių judėjimo akivaizdoje, viena iš Varšuvos firmų gavo atitinkamų valdžios instancijų leidimą statyti benzino rezervuarą aprūpintą pompa ir skaitikliu. Pirmas toks rezervuaras jau sumontuotas Katedros aikštėje iš Universiteto gatvės pusės ir pasižymi estetiška išvaizda".

Taigi, pirmoji benzino kolonėlė Vilniuje pradėjo veikti 1925 metų lapkričio 16 dieną.

Įdomu, kaip atrodė pirmos benzino kolonėlės ne tik Vilniuje, bet ir kituose Europos miestuose. Jos stovėdavo tiesiog gatvės važiuojamoje dalyje, greta šaligatvio, nebuvo jokių specialių atitvarų ar kolonėlei skirtos aplinkos. Kolonėlės aukštis buvo 2 - 2,5 m. Klijentus aptarnaudavo darbuotojas visą laiką esantis šalia kolonėlės, neturintis kur pasislėpti nuo vėjo, lietaus ir sniego. Dažniausia darbininkai stengdavosi susidraugauti su artimiausių parduotuvių ar kavinių šeimininkais. Kolonėlė veikė pakankamai paprastai. Viršutinėje jos dalyje buvo stiklinis rezervuaras į kurį rankine pompa pripumpuodavo iš po žeme esančio rezervuaro benzino. Stiklinis indas turėjo tūrio vienetų atžymas. Pripumpavus reikiamą kiekį degalų, kolonėlę aptarnaujantis darbininkas, atidarydavo sklendę ir per storą žarną iš aukštai stovinčio indo išleisdavo benziną tiesiai į automobilio kuro baką.

Naftos verslo atstovai nesnaudė ir, nors tuo metu Vilnius buvo Lenkijos užkampis, stengėsi užimti net ir šią nedidelę rinką. 1925 metų rugpjūčio 29 d., Lenkijos - Olandijos naftos verslo ir prekybos akcinė bendrovė „Mazut" magistratui įteikė prašymą leisti statyti benzino kolonėles net trijose miesto vietose:

1. Didžiojoje g.

1. prie Rotušės aikštės skvero;

2. prie Piatnickos cekrvės iš Bokšto g. pusės;

2. Katedros aikštėje:

1. T.Vrublevskio ir Arsenalo gatvių sankirtoje;

2. priešais „Strzelnica" (ši vieta nenustatyta);

3. priešais B.Radvilaitės g.;

3. Kudirkos a. ir Gedimino pr. sankirtoje.

Kaip liudija archyvo dokumentai bendrovė „Mazut" iki 1926 metų pabaigos kolonėlės Rotušės aikštėje nepastatė, prie Katedros aikštės statyti kolonėlę neleido magistratas, nes firma „Oleum" jau buvo vieną kolonėlę ten pastačiusi. Bendrovė „Mazut" 1926 metais atsisakė pretenzijų į sklypą Rotušės aikštėje, bet rugsėjo 10 d. vis tiek pratęsė sutartį su miesto magistratu dėl sklypo benzino kolonėlei nuomos net penkiems metams, mokant 500 zlotų metinį mokestį už sklypo nuomą ir vis dar ieškojo vietos.

Benzino kolonėlės statybos Rotušės aikštėje istorija baigėsi labai įdomiai. Bendrovei „Mazut" atsisakius ten statyti kolonėlę Vilniaus miesto magistratas vietą pasiūlė bendrovei „Fanto", kuri aktyviai ieškojo vietos kolonėlės statybai. Bendrovė „Fanto" gavusi Varšuvos leidimą sutiko statyti kolonėlę Rotušės aikštėje. Tačiau. Paskutinė instancija, tvirtinanti visus sandorius, Viniaus vaivadijos taryba, 1927 m. vasario 17 dienos rašte magistratui rašė: ..."atsižvelgiant į Dekretą dėl meno ir kultūros vertybių apsaugos leidimas statyti benzino kolonėlę Rotušės aikštėje negali būti duotas, nes kolonėlė pastatyta beveik ant Rotušės aikštės ašies gadintų vaizdą į šį senovės paminklą. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad toje vietoje yra planuojama statyti A. Mickevičiaus paminklą." Reikėtų atkreipti dėmesį, kad jau tuo metu Vilniaus paveldosaugininkai turėjo didelę įtaką.

Vilniaus magistratas remdamasis Varšuvos pavyzdžiu iš naftos produktų prekybos bendrovių už kelių kvadratinių metrų žemės sklypo nuomą benzino kolonėlei 1925 metais ėmė 300 zlotų metinį mokestį, nuo 1926 metų, pratęsiant sutartis 5 metams, jau 500 zlotų metinį mokestį ir galiausia apie 1930 metus jau virš 800 zlotų mokestį.

Bendrovė „Nobel", prekiavusi naftos produktais Vilniuje dar prieš Pirmą Pasaulinį karą, 1926 metų pabaigoje pastatė net dvi benzino kolonėles: Ožeškienės g. (dab. V.Kudirkos a.) ir Gedimino pr. sankirtoje; Tilto g. sankirtoje su T.Vrublevskio g., visai šalia autobusų, važiuojančių į Antakalnį, sustojimo vietos - šiuolaikiškai žiedo. Kolonėlių statyba neapsiėjo be problemų. Pradėjus benzino kolonėlės statybą Ožeškienės gatvėje, jos gyventojai kreipėsi į Vilniaus vaivadijos tarybą dėl jiems galimai kylančio pavojaus. Vaivadijos tarybos sudaryta komisija patikrinusi jau veikiančias ir statomą benzino kolonėlę nusprendė, kad kolonėlės nekelia jokios grėsmės aplinkiniams ir yra saugios.

1927 metų pradžioje iškilo da viena problema. Kai kuriems valdininkams kilo klausimas dėl benzino kolonėlių darbo laiko. Tuo metu visų prekybos įstaigų darbo laikas buvo griežtai reglamentuotas. Magistratas problemą išsprendė labai paprastai - remiantis Karališkosios sostinės Varšuvos pavyzdžiu, kur benzino kolonėlės dirba visą parą, net sutartyse neįtraukė punkto apie kolonėlių darbo laiką. Prieštarauti sostinės pavyzdžiui niekas nedrįso. 

Atsiradus pirmosioms degalinėms, nors iš tikrųjų tai buvo tik rankiniu būdu valdomos benzino išpilstymo kolonėlės, į šį verslą bandė įsitraukti ir vietiniai Vilniaus verslininkai. 1928 metais vilnietis Šmuelis Galperinas gavo magistrato leidimą statyti benzino kolonėlę Geležinkelio ir Sodų gatvių sankryžoje. Pradėjus kolonėlės statybą Geležinkelių valdyba ją sustabdė teigdama, kad kolonėlės statybos vieta ir visa aikštė priešais geležinkelio stotį priklauso Geležinkelių valdybai ir tik ji gali išduoti leidimą kolonėlės statybai, o magistratas davė leidimą be geležinkelių valdybos žinios. Administracinis ginčas dėl teritorijų priklausomybės užsitesė iki 1929 metų. Š.Galperinas negalėdamas statyti kolonėlės prie geležinkelio stoties prašė magistratą leisti statyti kolonėlę Pospieškoje, autobusų galinėje stotelėje Antakalnyje. Šis prašymas taip pat įstrigo valdininkų kabinetuose ir galiausiai verslininkas atsiėmęs magistratui sumokėtus žemės nuomos mokesčius atsisakė idėjos statyti benzino kolonėlę. Šioje archyvo byloje yra vienas įdomus 1928 metų, aikštės priešais geležinkelio stotį planas, kuriame pažymėtos ten jau veikiančios benzino kolonėlės. Sodų ir Geležinkelio gatvių sankryžoje, žiūrint nuo Sodų gatvės į geležinkelio stoties pastatą, kairėje buvo bendrovės „Galicja", o dešinėje bendrovės „Prodnaft" kolonėlės. Šioms kolonėlėms statyti leidimus tikriausia buvo išdavusi geležinkelių valdyba, nes magistrato dokumentuose apie jas nėra jokių žinių.

1929 metais dar vienas Vilniaus gyventojas pabandė įsijungti į naują verslą. Hirša Kryviskis, gyvenantis Kwaszelan g. 11/6 (Raugyklos g.), pasirašė žemės sklypo, benzino kolonėlės statybai Antakalnyje ties Tramvajų gatve, nuomos sutartį, kuri galiojo iki 1930 m. gruodžio 31 dienos. Kaip teigė H.Kryviskis kolonėlės pastatyti jam nepavyko, nes negalėjo gauti pompos. Todėl 1930 m. liepos mėnesį, leidus magistratui, jis sklypo nuomos sutartį perleido bendrovei „Karpaty". Ši bendrovė 1930 m. birželio 14 d. gavo leidimą statyti benzino kolonėlę Žvėryne, Sėlių ir Sakalų gatvių sankryžoje, autobusų maršruto Nr. 1 galinėje stotelėje. Kaip jau minėjau, autobusai buvo pagrindiniai benzino vartotojai, todėl bendrovės ir verslininkai kolonėles stengėsi statyti autobusų maršrutų galinėse stotelėse: prie Geležinkelio stoties, Žvėryne ir Antakalnyje, Katedros aikštėje.

Didėjant Vilniaus mieste ir vaivadijoje automobilių skaičiui, autobusų skaičius 1930 metais išaugo virš 200, o taksi automobilių virš 150, kolonėlės pradėtos statyti ir kai kuriose judresnėse automobilių eismo vietose mieste: Pylimo gatvėje prie „Halės" turgaus, Vilniaus ir J.Lelevelio gatvių sankirtoje (abi kolonėlės bendrovės „Gazoline"). Situacija keičiasi nuo 1932 metų, kai miesto maršrutais pradėjo važinėti tik nauji, modernūs dyzeliniai autobusai „Saurer". Jau sausio 22 d. bendrovė „Karpaty" prašo magistrato atleisti ją nuo žemės mokesčių už sklypus benzino kolonėlėms Žvėryne ir Antakalnyje nes „jos buvo skirtos pagrinde autobusams, o dabar mieste važinėja tik dyzeliniai autobusai", todėl kolonėles reikia išmontuoti. Įsibėgėjusi Pasaulio ekonominė krizė, pirmais ketvirto dešimtmečio metais, pasiekė ir Vilnių. Registruojamų automobilių skaičius ne tik nustojo didėti, bet pradėjo net mažėti. Bendrovė „Gazoline" 1935 m. balandžio 12 d. išmontavo benzino kolonėlę Vilniaus gatvėje. Naujų kolonėlių statyba sustojo. Tokia buvo Vilniaus degalinių pradžia.

Ričardas Žičkus yra Energetikos ir technikos muziejaus Transporto ekspozicijos kuratorius