Ekskursija po apčiuopiamus kontūrus pamažu įgaunančio Trakų autotransporto muziejaus restauravimo dirbtuves ir milžinišką angarą, kuriame saugomi būsimieji eksponatai, užtruko beveik trejetą valandų. Dar pusdienio po to prireikė bandant atgauti amą. Tarsi po Davido Copperfieldo šou, kuriame iš skrybėlės traukiami geležinkelio lokomotyvai su krovininių vagonų girliandomis, veikiantys naikintuvai ir tarnybą Afganistane neseniai baigę šarvuočiai. Kaip duris pravėrusiam Alfredui Eitučiui pavyko užburti mus, – visko ragavusius „TopGear“ cinikus, – remiantis tradiciniais logikos, fizikos ir finansų disciplinų postulatais, paaiškinti neįmanoma. Štai kodėl.
Visų pirma beviltiškai surūdijusioms kokio nors 1938-ųjų BMW kabrioleto liekanoms paversti tviskančiu ir taip pat sėkmingai, kaip kad pirmaisiais eksploatacijos metais, važiuojančiu automobiliu, reikia laiko. Net jei viskas susiklosto beprotiškai sėkmingai ir reikiamos detalės pagaminamos ar nuperkamos greičiausiu įmanomu būdu, vieno oldtaimerio reinkarnacija užtrunka beveik metus. Kartais – dvejus ar trejus. Labiausiai komplikuotais atvejais, kai trūksta tikslios informacijos apie kurį nors agregatą, procesas išsitempia tiek, kad restauracijos darbus tenka baigti juos pradėjusio įpėdiniui. Neatsitiktinai įdomiausias ir vertingiausias oldtaimerių kolekcijas pavyksta sukurti, kai ta pačia liga serga ir muziejaus pradininkas, ir bent trys kartos jo palikuonių. Jei kam nors toks užsiėmimas atrodo beprasmis – specializuotuose aukcionuose atsiranda aikčioti verčiančių pasiūlymų.
Šiuo atžvilgiu A. Eitučiui pasisekė, nes jo sūnus bendraklasiams apie automobilizmo istoriją jau dabar žibančiomis akimis gali pasakoti iki užkimimo. Tačiau tai neatsako į esminį klausimą – kaip būsimasis muziejus turi TOKIĄ ekspoziciją? Juk restauravimo dirbtuvėse pluša viso labo trys ar keturi žmonės, todėl net dirbant po 20 valandų per parą be laisvadienių gyvenimui prikeltos mašinos turėtų būti suskaičiuojamos ant pirštų. Padaryti daugiau neįmanoma fiziškai. O pono Alfredo valdose ganosi per 100 senovinių automobilių. Kai kurie jų unikalūs ir reti tarsi jaučių pošeimio dykaraginių porakanopių būrio žinduoliai.
Žinoma, dalį jau restauruotų automobilių galima įsigyti mainant su kitais kolekcininkais ar nupirkti. Tačiau tam, tikėtina, reikia tiek pinigų, kad, net visą A. Eitučio sklype esančio tvenkinio turinį pavertus nafta, vis vien pritrūktų.
Galbūt šį energija trykštantį džentelmeną įsivaikino Billas Gatesas? Gal jis tapo turtingiausio arabų emyrato šeicho paveldėtoju? Pamatęs Trakų autotransporto muziejaus eskizus ir šio projekto sumanytojo per gerus 15 metų nuveiktus darbus, esu pasiryžęs tikėti viskuo. Net tuo, kad Alfredas gali vaikščioti vandens paviršiumi.
Bet grįžkime į realybę. Liaukimės spėlioti ir tiesiog pasidžiaukime keliais gerais dalykėliais. Pirmiausia tuo, kad šio muziejaus eksponatai daugeliu atvejų yra geriausios įmanomos mūsų šalies automobilizmo kronikos iliustracijos. Pradedant automobiliais, kuriais važinėjo tarpukario Lietuvos verslo magnatai broliai Vailokaičiai, ar motociklais, tarnavusiais pirmuosiuose savos armijos motorizuotuose daliniuose. Ir baigiant vos diplomatinės krizės tarp Lietuvos ir Estijos neišprovokavusiu „Oakland“ limuzinu (jis priklausė tarpukario Estijos užsienio reikalų ministro šeimai ir buvo traktuojamas kaip nacionalinis paveldas).
Matydamas iš nuostabos išsprogusias mūsų akis Alfredas pats pradeda pasakoti apie automobilių restauravimo specifiką.
„Restauravimu iš pagrindų profesionalai vadina projektą, kai nuo supuvusio rėmo automobilis atkuriamas iki tokios kondicijos, kokios jis buvo išriedėdamas pro fabriko vartus. Tarkim, jei mašina turėjo iš buko pagamintą ir metalu aptrauktą karkasą, tai naują rėmą taip pat privalu pagaminti ne iš uosio ar ąžuolo, o būtent iš buko. Tokius daiktus reanimuojant netgi varžtai, kuriais pritvirtinamos skardos, parenkami tiksliai kokie buvę. Panaudojus „geresnius“, prisukamus su žvaigždutėmis, kiltų skandalas, nes tokių dalykų prieš 80 ar 90 metų paprasčiausiai nebuvo, todėl atkuriamas automobilis prarastų vertę. Tiksliau, taptų replika, kaip kad „XVI amžiaus“ Valdovų rūmai, nudrėbti iš gelžbetonio konstrukcijų. Tikrieji restauratoriai viską atkuria preciziškai laikydamiesi tokių pat technologijų, kokios buvo naudojamos mašiną gaminant. Šio principo paisoma net ir tvarkant tuos automobilio užkaborius, kurių plika akimi niekada nesimato“, – akcentuoja A. Eitutis.
Įdomu, kad kai kurių detalių, skirtų praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje sukonstruotiems automobiliams, galima be didesnio vargo nusipirkti. Tarkim, padangų gamintojai siūlo kone visą „antikvarinį“ mašinų apavą. Tačiau dažniausiai, norint surinkti kurio nors modelio agregatus, tenka apkeliauti pusę pasaulio. Antai vienam anapus Uralo atrastam „Mercedes-Benz“ kėbului tinkamas variklis pasirodė esąs Latvijoje, sparnai – Vokietijoje, priekinis stiklas – Kaune. Turint galvoje, kad šio automobilio tiražas buvo viso labo 36 vienetai, tokie susitikimai atrodo neįtikimi.
Beje, Trakų autotransporto muziejus taip pat galėtų būti donoras daugybei pačios įvairiausios technikos.
„Man visada atrodė, kad grynakraujė senovinių limuzinų ekspozicija yra pernelyg monotoniška ir nuobodi. Todėl pasitaikius progai bandome meniu išplėsti ir įsigyti įvairios karo technikos, sunkvežimių, šarvuočių, tankų, lėktuvų ir panašių dalykų“, – aiškina A. Eitutis.
Antai vienas egzotiškiausių būsimų muziejaus eksponatų – žvalgybinis lėktuvas „Polikarpov R5“. Šis biplanas 1937-aisiais dirbo Pamyro kalnuose ir aptarnavo į Lenino vardu pakrikštytą viršukalnę kopiančią alpinistų ekspediciją. Kilus pūgai lėktuvas buvo prispaustas prie šlaito, įšalo ir liko ten visiems laikams. Tiksliau, iki 1986-ųjų, kai buvo išskaptuotas iš ledyno ir nugabentas į Rygoje tuo metu veikusį aviacijos institutą. Čia jį ketinta atkurti, tačiau, subyrėjus SSRS, pusiau reanimuotas unikalus laineris tapo niekam neįdomus ir lėktuvas buvo išsinešiotas po gabaliuką... Vienas iš mažųjų A. Eitučio sukurtų stebuklų – įtikinti visus buvusius instituto darbuotojus leisti biplaną restauruoti Lietuvoje. Beje, iš buvusių 6000 tokio tipo skraidymo aparatų išlikę tik du.
Dar vienas Alfredo siekis – surinkti kuo daugiau technikos, iliustruojančios automobilizmo raidą Lietuvoje ir visose trijose Baltijos šalyse. Tarkim, čia tvarkomi limuzinai, su kokiais per abi kadencijas važinėjo prezidentas Antanas Smetona. Taip pat daugybė kitų mašinų, leidžiančių prisiliesti prie istorijos ir kur kas geriau ją suvokti. Juk viena yra vartyti knygas su tankų paveiksliukais ir visai kas kita sėdėti jų kabinoje ar netgi žiūrėti, kaip tokie monstrai važiuoja.
Kadangi beveik visi Trakų autotransporto muziejaus įnamiai gali važiuoti savais ratais, artimiausioje ateityje „TopGear“ surengs akistatas su pačiais įdomiausiais egzemplioriais.
Ratuotų kolekcijų ypatumai
Manija kaupti kokius nors blizgučius tam tikru brendimo laikotarpiu apsėda kone kiekvieną paauglį. Vėliau vieni viską baigia susikrovę tuziną albumų su pašto ženklais ar keletą lentynų užgriozdinę spalvingomis alaus skardinėmis. Maža dalis atkakliausių ilgainiui tampa rimtais meno kūrinių kolekcininkais. Tačiau bemaž visais atvejais tokia transformacija reiškia, kad vertingiausi eksponatai paslepiami kitapus neperšaunamų stiklų ir banko saugyklas tvirtumu nukonkuruojančių durų. Patys dailės šedevrų savininkai neretai tampa neurotiškais atsiskyrėliais.
Kodėl? Priežastis labai proziška: meno dirbinių vagystės laikomos vienu pelningiausių verslų. Jungtinių Tautų ekspertų duomenimis, kasmet pavagiama iki 2000 tapybos, skulptūros, numizmatikos, bibliofilijos ir pan. šedevrų, kurių vertė siekia 4,5 milijardo dolerių. Didesnį pelną duoda tik pinigų plovimas, prekyba narkotikais ar... spekuliacija tais pačiais meno dirbiniais.
Dėl to kolekcininkai – ypač gyvenantys mūsų kraštuose – dažnai tūnojo ir tebetūno pogrindyje. Pašaliečių paprastai saugomasi būgštaujant dėl saugumo, o nekristi į akis valdžios žmonėms stengiamasi todėl, kad deklaruoti pajamas, už kurias įgyjami pasakiškos vertės kūriniai, ne visiems ir ne visada pavyksta.
Pašaliečiui viena sunkiausiai suvokiamų kolekcininkų pasaulio mįslių yra pasitenkinimas, kurį teikia milijonais vertinami paveikslai ar kitokie daiktai. Juo labiau kad būgštaudami dėl savo saugumo daugelis kolekcininkų vertingiausius kūrinius laiko muziejų ar bankų saugyklose, todėl mato tik keletą kartų per metus...
Ačiū Dievui, istorinių automobilių mylėtojai dažniausiai yra klasikinių kolekcininkų antipodai. Prieškario inžinerinės minties perlus iš senų daržinių į dienos šviesą traukiantys ir naujam gyvenimui prikeliantys žmonės nesislapsto. Restauruotas mašinas jie išvairuoja į gatves ir priverčia aikčioti tiek eilinius automobilininkus, tiek rafinuotus technikos žinovus. Garsaus tapytojo drobė įrėminta kabo ant sienos, o oldtaimeris suteikia galimybę pasinerti į visavertį gyvenimą. Europoje kone kas savaitę vyksta tokių automobilių lenktynės, nuo iš tiesų kvapą gniaužiančio lakstymo profesionalų trasose iki pasivažinėjimo po viduramžių pilis. Kaip įprasta, čia susirenka itin įdomios asmenybės, galinčios pasigirti įspūdingais pasiekimais pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse.
Šios srities specialistai taip pat tvirtina, kad antikvarinių automobilių reanimavimas bemaž visada yra gera investicija. Kalbinti žinovai pateikė tokį pavyzdį: nedideliu tiražu 1939-aisiais pagamintų limuzinų egzempliorių iki restauracijos, bet visiškai sukomplektuotą, galima įsigyti už maždaug 100 000 eurų. Jį atkurti gerose dirbtuvėse gali kainuoti dar apie 100 000, bet galiausiai jo kaina bus 400 000 eurų.
Paprastai patys atkakliausi kolekcininkai restauruoti imasi automobilius, kurie gaminti nedidelėmis serijomis pagal individualius užsakymus, buvo elegantišku ir labai gražiu kėbulu, turėjo įdomios konstrukcijos 8–16 cilindrų variklį. Tokie automobiliai elitiniais laikyti dar savo gamybos metais, todėl po keleto dešimtmečių jų kaina siekia kvapą gniaužiančias aukštumas.
