Pradžioje buvo dujos

Daug kas pamiršo, o gal ir niekad nežinojo, jog daugybę metų pirmosios žmogaus sukurtos mechaninės transporto priemonės buvo varomos garu ir elektra, o pirmieji vidaus degimo varikliai – gamtinėmis dujomis. Benzinas – žibalo gamybos atliekos – automobilių pasaulyje atsirado gerokai vėliau, o dyzelinas pradėjo įsigalėti benzinui galutinai iš žaidimo išstūmus kietąjį kurą bei elektrą. Tačiau abiems šioms degalų rūšims pridirbinus daugybę ekologinių bei ekonominių problemų, žmonija dabar vis dažniau prisimena, nuo ko prasidėjo vidaus degimo variklio istorija. Todėl gamtinės dujos – tiek suslėgtos, žymimos abreviatūra CNG (Compressed Natural Gas), tiek ir suskystintos LNG (Liquefield Natural Gas) – pamažu, labai sunkiai, bet vis dėlto atkakliai grįžta į automobilių rinką. Ypač sunkus jų kelias LNG: žmonija daugel metų nemokėjo suskystintų dujų išsaugoti minusinėje temperatūroje.

Rudenėjant koncernas IVECO Lietuvai pristatė naują vilkiką „Stralis LNG“, dirbantį suskystintomis gamtinėmis dujomis. Pristatė kukliai, galima sakyti tyliai, nes objektas, kad ir labai įdomus technine prasme, vis dėlto gana prieštaringas ekonomine. Juk palyginus su dyzelinu, LNG dirbantis variklis išmeta gerokai mažiau kenksmingų medžiagų, ir, svarbiausia, šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų. Degimas vyksta beveik be suodžių. Teršalų, tokių kaip CO, HX, NOX išmetimas taip pat sumažėja ženkliai. Nieko nuostabaus, jog dujomis, tiek CNG, tiek ir LNG, dirbančių sunkvežimių variklius puolė kurti ir „Mercedes-Benz“, ir nedidelėmis serijomis „Volvo“ bei „Scania“, ir kai kurie kiti gamintojai. Vienu metu atrodė, kad visas pasaulis, ar bent tirščiausiai apgyvendintos jo vietos, strimgalviais puls perkaldinėti kalavijus į arklus (t. y. perdarinėti variklius, dirbančius dyzelinu į varomus alternatyviais degalais), nes, kaip tvirtina žinovai, JAV jau daugiau kaip 40 metų suskystintos dujos sunkvežimyje – senai įprastas reikalas.

Deja, nieko panašaus neatsitiko net ekologinės krizės akivaizdoje. Šis puikus kuras dėl įvairiausių techninių, technologinių, ekonominių ir netgi politinių priežasčių daugybę metų tūnojo milžiniškame benzino bei dyzelino šešėlyje. Tame šešėlyje jis tebėra ir šiandien, nors anksčiau inžinieriai, o dabar vis dažniau ir politikai bando tą šešėlį nuo jo nustumti.

IVECO pastangos šioje veikloje gana ryškios: ant XX ir XXI amžių slenksčio kas keletą metų buvo pristatoma kuri nors žinomo modelio modifikacija, varoma alternatyviais degalais. „Daily“ 1986 m - elektra, 1992 – hibridas, 2000 – CNG; „Stralis CNG“ - 2008; „EuroCargo CNG“ – 2010; „Stralis“ LNG - 2012 m... Tiek šio, tiek ir kitų gamintojų modeliai fantastiškai įdomūs, kai kuriuos jų pavyko išbandyti ir kelyje, tačiau...

...tačiau jie ir liko įdomūs parodų eksponatai, beveik (išskyrus vieną kitą) taip ir neišriedėję į gatves. Kodėl? Atsakymo, ko gero, reikėtų ieškoti pirmiausia techninėse bei technologinėse problemose, sąlygojančiose masinį sunkvežimių parko perėjimą nuo vienos kuro rūšies prie kitos. Ir, žinoma, ekonominėse: dujų masiniam naudojimui būtinos milžiniškos investicijos į naujų infrastruktūrų kūrimą bei jų plėtrą net ne vienos šalies, o kuo stambesnio regiono mastu. Tam reikalingos ne tik lėšos, bet ir tarpvalstybiniai susitarimai bei naujų technologijų diegimo koordinavimas. Taip ir prašosi analogija su vienu tarptautinio proletariato vadu, daugiau kaip prieš šimtą metų tvirtinusiu, jog komunizmo sukūrimas vienoje atskiroje valstybėje neįmanomas. Dujofikavimas, pasirodo, taip pat...

Argumentai iš skirtingų varpinių

Tad kam ir vardan ko reikėjo pristatinėti naująjį „Stralį LNG“? Vežėjams jis kol kas neįdomus: suskystintų dujų įsipilti Lietuvoje negali, panaši situacija ir kaimyninėse šalyse. Išskyrus, žinoma, Švediją, kuri pirmoji Geteborge 2010 metais atidarė pirmąją regione viešąją degalinę. Rida su vienu pilnu LNG dujų baku – 750 km, o su panašaus tūrio dyzelino – apie 2,5 tūkstančio. Taigi dujos nė iš tolo negali konkuruoti su dyzelinu!

Šioje vietoje reikėtų nedidelės pataisėlės: iš pirmo žvilgsnio - negalėtų konkuruoti, nes jei gamintojai tokį variantą siūlo, vadinasi jame yra kažkas, apie ką vertėtų pagalvoti. Vienas iš tų „kažkas“ - ekologija. Apie 30 proc. mažesnė tarša negu Euro 6 lygio variklių – faktas įspūdingas, ypač žinant, kaip ilgai ir sunkiai gamintojai lipo ekologiniais Euro 1 - Euro 6 laiptais. Antrasis iš tų „kažkas“ – variklio keliamas triukšmas sumažinimas beveik perpus. Juk dujomis dirbančio variklio suspaudimo laipsnis gerokai mažesnis, tad ir dirba jis švelniau ir tyliau. Pagaliau gerokai mažesnė dujų kaina!

Vis dėlto Lietuvos vežėjams tai - ne argumentai. Ekologija jie nori nenori priversti rūpintis kaskart pirkdami vis švaresnius, todėl ir vis brangesnius sunkvežimius. Dėl jų keliamo triukšmo nei miestų, nei juolab kaimų gyventojai nesiskundžia, tad 5-7 decibelai šen ar ten – koks skirtumas? O degalų kaina..? Tai, ko gero, pats nestabiliausias parametras vežėjų versle: kas gali garantuoti, jog tokių mašinų atsiradus daugiau, dujų kaina ryt poryt nesusilygins su dyzelino? Taigi suprantate, pasakys bemaž kiekvienas vežėjas, mums reikia visai ne to...

Tada visai natūraliai gali kilti klausimas, kodėl tie gamintojai tokie negudrūs, kad siūlo vežėjams visokius niekus, užuot sukūrę kokį amžinąjį variklį ir važiuoklę tarsi niekad nenusidėvinčias kurpaites, kaip toje pasakoje?

Matyt todėl, jog kiekvienas į pasaulį žiūrime iš savos varpinės. Štai jeigu mūsų vežėjams kaip jų kolegoms, pavyzdžiui, Belgijoje ar Olandijoje, būtų leista mieste vežioti krovinius naktį transporto priemonėmis, keliančiomis triukšmą tik iki tam tikro lygio, decibelai vežėjams pradėtų rūpėti. Ir ne mažiau negu tai, ką ir kiek išmeta jų mašinų varikliai. Naivu manyti, jog toks reikalavimas anksčiau ar vėliau neateis iki mūsų. Kas, pavyzdžiui, prieš dvi dešimtis metų galėjo pagalvoti, jog Vilniaus oro uoste nebus priimami lėktuvai, keliantys triukšmo daugiau negu nustatyta? Taigi tiek IVECO „Stralis LNG“, tiek ir kitų gamintojų sunkvežimiai, varomi tiek CNG, tiek LNG dujomis, tiek jų mišiniais su benzinu ar dyzelinu tik lauks savo dienos ir savo valandos. O kad ji neišvengiamai ateis, rodo itin sparti suskystintų dujų ūkio raida tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje.

LNG – pirmoji pažintis?

Daug kas nė neįtaria, jog pirmoji suskystintų gamtinių dujų gamykla pastatyta JAV dar visai neseniai – vos prieš 70 metų. Pirmasis tanklaivis su LNG iš JAV į Angliją išplaukė prieš 50 metų. Dar po dešimties prasidėjo reguliarus suskystintų dujų transportavimas eksportui. O prie Baltijos dujovežiai atsirado galima sakyti mūsų dienomis: pirmasis suskystintų gamtinių dujų importo terminalas čia įrengtas tik prieš porą metų, 2011 metais Švedijos rytinėje pakrantėje šiek tiek piečiau Stokholmo, Nynashamne. O dabar nesnaudžia ir mūsų kaimynai: Lenkijoje, Swinoujscije, dujų importo terminalas įsikurs beveik tuo pačiu metu, kaip ir mūsiškis Klaipėdoje. Rusai, turėdami milžiniškas gamtinių dujų atsargas, Sankt Peterburge pastatė jų perdirbimo į skystą būvį gamyklą ir jomis aprūpina rajonus, kurių nesiekia dujotiekiai. Kituose Europos regionuose šiuo metu yra statoma beveik trys dešimtys suskystintų dujų terminalų. Taigi galima sakyti, jog dujos dabar vėlei (tik šiek tiek kitokiu pavidalu) ateina į Europą. Tik šį kartą jų atėjimas, ko gero, bus kur kas agresyvesnis, negu anksčiau, nes jos turi du itin galingus sąjungininkus – ekologiją ir ekonomiką. Matydamas tokią situaciją, tik labai neapdairus gamintojas gali leisti sau neturėti sunkvežimių bei autobusų modifikacijų be dujomis varomų variklių.

IVECO „Stralis LNG“ – vienas iš jų. Vos paskelbus informaciją apie tai, jog šis modelis bus pristatytas ir Lietuvoje, iš komentatorių pasisakymų buvo aišku, jog daug kas nesuvokia, kuo skiriasi CNG nuo LNG ir kodėl tiems patiems sunkvežimių modeliams sukūrus specialius dujinius variklius vieni jų gali dirbti poroje su benzinu, kiti poroje su dyzelinu, o treti – vien tik dujomis. Štai IVECO „Daily CNG“ 3 l variklis dirba poroje su benzinu, „Volvo MethaneDyzel“ – poroje su dyzelinu, o pristatytasis „Stralis LNG“ gali turėti keletą variantų: dirbti vien tik suskystintomis dujomis arba poroje su gamtinėmis.
Kam to reikia?! - pasigirs nepatenkintųjų balsai. - Dujos vienokios, dujos kitokios, benzinas, dyzelinas – kažkokia makalynė.

Tačiau neskubėkime piktintis. Pirmiausia bet kokiomis dujomis dirbantis transportas nepretenduoja į tolimųjų vežimų rinką. Bent kol kas, nes kol nėra tinkamai įrengtos dujų tiekimo infrastruktūros, daugelis dujinių sunkvežimių nuo savo „maitinimosi taškų“ gali nutolti daugiausia apie 500 km. Kai kurie modeliai reikalui esant gali ir toliau, tačiau išsekus dujoms baigsis ir visa ekologija su ekonomika – priklausomai nuo variklio konstrukcijos teks važiuoti benzinu arba dyzelinu. Taigi dujomis varomų transporto priemonių stichija – miestas ir priemiesčiai, distribucija, keleivinis bei komunalinis transportas. Kadangi mašinų įvairovė šiame segmente – pati didžiausia, tad kiekvienas vežėjas gali pasirinkti transporto priemonę ir pagal atliekamą darbą, ir pagal turimas galimybes. Todėl kai kam labiausiai tiks dujiniai varikliai, dirbantys sykiu su benzinu, kitiems – su dyzelinu, o turintiems galimybę piltis skystas dujas netoli savo bazės, ieškos būtent tokių transporto priemonių.

Tad metas išsiaiškinti, ką moka ir gali IVECO siūlomas „Stralis LNG“.

Netoli, užtat švariai, tyliai ir pigiai

Pirmiausia reikia pasakyti, jog naujasis „Stralis LNG“ - 18-40 t kategorijos sunkvežimis, tarptautinio konkurso „Truck of the Year 2013“ laureatas. Tiksliau pasakius – jis yra donoras: jo važiuoklėje montuojamas darbui suskystintomis gamtinėmis dujomis pritaikytas 330 AG 1300 Nm 7,8 l variklis „Cursor 8“. Nuo vežėjams gerai pažįstamo dyzelinio variklio šis skiriasi keletu sistemų. Dujiniame variklyje yra „įskiepyta“ uždegimo sistema, analogiška benzininiams varikliams. Vietoje common rail įpurškimo sistemos - įranga, skirta skystų dujų grąžinimui į natūralų būvį bei jų transportavimui į darbo vietą (t. y. į cilindrus). Ir vienas iš svarbiausių elementų - daugiataškė (multipoint) įpurškimo sistema bei Millerio ciklu (Miller Zyklus) organizuotas vožtuvų darbas.

Belieka priprasti prie skystų gamtinių dujų. Iki šiol vairuotojai degalinėse galėjo ir dabar gali įsigyti suskystintų naftos kilmės dujų. Gamtines dujas, tačiau tik suslėgtas, pažinojome ir anksčiau, dar sovietiniais laikais, tik naikindami anų laikų palikimą sykiu su vandeniu išpylėme ir kūdikį. Dabar bandome jį susigrąžinti dviem vardais: CNG - suslėgtos gamtinės dujos, kurių 95 proc. sudaro metanas, LNG - tos pačios gamtinės dujos, tik per keletą etapų ne tik suslegiamos, bet ir atšaldomos iki -162° C. Tokioje temperatūroje metano dujos tampa skysčiu, jų tūris sumažėja 600 kartų.

Šiems degalams saugoti reikia specialių kriogeninių bakų, iš esmės – termosų, kurie apsaugotų skystas dujas nuo temperatūros poveikio. Ilgą laiką tokie bakai buvo didelė problema, gerokai stabdžiusi skystųjų gamtinių dujų transportavimą didesniu atstumu ir jų panaudojimą konkrečioje darbo vietoje. Naujos medžiagos ir naujos technologijos šią problemą išsprendė: Čekijoje pagal JAV licenciją gaminami kriogeniniai bakai ilgą laiką išlaiko darbinę -1250 C temperatūrą, o jų pripildymas iš esmės niekuo nesiskiria nuo tokios procedūros degalinėje: 150 l/min debeto greitis neprivers ilgai laukti pilno degalų bako.

Dabartinis pažinčiai į Lietuvą atkeliavęs „Stralis LNG“ dešinėje važiuoklės pusėje turi 560 l talpos baką suskystintoms dujoms, leidžiantį nuvažiuoti, priklausomai nuo aplinkybių, 500-600 km atstumą. Tačiau tai – ne viskas. Kairėje pusėje montuojamos dar keturios talpos po 70 l suslėgtoms gamtinėms dujoms. Kadangi jos užima kur kas didesnį tūrį, negu suskystintos, tad 280 litrų užtenka nuvažiuoti apie 150 km. Transportavimo reikmėms toks kiekis, žinoma, juokingas, tačiau grįžimui į bazę – pravers. Teoriškai vietoje suslėgtų dujų galėtų būti ir skystosios, jomis nuvažiuojamas atstumas padidėtų, tačiau kol jų infrastruktūra neparengta, racionaliau turėti atsarginį variantą, kuriuo pasinaudoti galimybių vis dėlto daugiau..

Kaip tik todėl gamintojai siūlo ir šiek tiek kuklesnį „Stralio“ variantą, dirbantį, kaip visi Lietuvoje važinėjantys autobusai, vien tik suslėgtomis gamtinėmis dujoms. Jame vietoje didelio LNG kriogeninio bako montuojamos 4 dujų talpos po 80 l dešinėje važiuoklės pusėje ir keturios po 70 – kairėje. Taip susidaro 600 l suslėgtų gamtinių dujų, kurių užtenka 300 km. Toks variantas vargu ar tenkintų krovinių vežėjus, o štai, pavyzdžiui, komunalininkams galimybė gerokai sumažinti išlaidas degalams galėtų būti visai įdomi.

Žinoma, neapeiti buvo ir saugumo klausimai. Žmonės į naujas technologijos visados žiūri su geroka doze nepasitikėjimo. Ir ne be pagrindo: patirtis parodė, jog naujovės, netgi iš pirmo žvilgsnio pačios nekalčiausios, gali tapti didelių nelaimių priežastimi, o ką bekalbėti apie tokias medžiagas kaip itin degūs skysčiai arba dujos. Juk vien itin degaus vandenilio dėka žmonija daugiau kaip pusei amžiaus atsisakė tokio perspektyvaus transporto kaip dirižablis.

Su skystomis dujomis situacija, pasirodo, kitokia. Jos 4 kartus lengvesnės už orą, tad atsiradus nuotėkiui žaibiškai išgaruoja be pėdsakų. Ši jų savybė neleidžia susidaryti sprogiajam oro-dujų mišiniui, nes reikia itin didelės dujų koncentracijos - apie 12 proc. tūrio. Kriogeninių balionų gamintojai savo gaminius mėtė ir iš didelio aukščio, ir degino lauže su visu automobiliu, tačiau nei milžiniškų liepsnų, nei sprogimų sukelti nepavyko. Pagaliau niekad nesame girdėję ir žinių apie tragiškas pasekmes suskystintų dujų gamyklose, nei jas milžiniškais kiekiais gabenančiuose tanklaiviuose. Gal vis dėlto žmonija šio to išmoko?

O skeptikas, be abejo, paklaus: jei slegiamos ir skystinamos tos pačios dujos – metanas, tad kodėl vienos labai pavojingos ir prikrečia daug eibių, o kitos, nors iš esmės tos pačios, turėtų būti saugios? Atsakymas - dujų balione. Suslėgtų dujų slėgis plieno balione normaliose sąlygose – iki 200 barų (priminsiu pamiršusiems - 200 kg į vieną kv. centimetrą), didėjant temperatūrai slėgis dar kyla ir plieninis balionas tampa mirtinai pavojingas ir dėl degančių dujų, ir dėl sprogimo suplėšyto baliono skeveldrų. Suskystintų dujų balione slėgis – vos 11 barų, taigi beveik dvi dešimtis kartų mažesnis. Temperatūrai kylant susikaupusios dujos be jokių pasekmių iškeliauja per specialius vožtuvus, tad sproginėti nėra kam.

Gamintojai, pristatydami šį savo kūrinį neturėjo didelių vilčių, jog transportininkai prie jo puls išskėstomis rankomis. Kol LNG europinė infrastruktūra dar tik ryškėja politikų bei projektuotojų brėžiniuose, toks pirkinys gamybininkams būtų pernelyg rizikingas. Kita vertus ypatingai griežti reikalavimai transporto ekologijai kol kas taikomi tik labiausiai išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Rytų Europa, kad ir dantimis grieždama, perka geriausius vilkikus magistraliniams vežimams, o štai distribucijai tenkinasi nuvažinėtais Vakarų Europos modeliais arba netgi NVS šalių kur kas pigesniais sunkvežimiais. Tačiau laikai keičiasi, netrukus pridygs naujų LNG terminalų, prie jų ims rikiuotis cisternos, vežiojančios suskystintas dujas (jos, beje, gali būti ir mobiliosios degalinės). Tada ir paaiškės, jog laimėjo tas, kas pasirengė toms permainoms. Kol kas, kaip tvirtino bendrovės „Transmitto“ vadovai, jomis domėjosi tik Susisiekimo ministerijos darbuotojai bei mokslininkai. O gal taip ir turėtų būti: ne už kalnų metas, kai vieni turės duoti rekomendacijas, o kiti priiminėti sprendimus.