Siekdami kuo taupiau sureguliuoti žalą, avariją patyrusio automobilio savininkui draudikai pasiūlo išmokėti 30–40 procentų mažesnę sumą nei žala, bet su sąlyga, kad šis remontuos mašiną savo nuožiūra ir nereikės jokių sąskaitų faktūrų.
Pinigus iš draudimo bendrovės gavęs mašinos savininkas kreipiasi į kokį nors pusiau legalų servisą, prašydamas automobilį suremontuoti už 1000 litų, ir džiaugiasi tais 400 litų, kurie iš draudimo bendrovės įkrito jam į kišenę.
Tuomet jau serviso meistrai imasi ieškoti reikalingų detalių, joms galėdami skirti maždaug 500 litų iš suderėto tūkstančio (dar 300 litų vertas pats darbas, 200 litų – meistrams į kišenę už sugaištą laiką ir pastangas).
Niekam ne paslaptis, kad tokios pigiausių detalių paieškos paprastai baigiasi arba automobilių laužyne, arba dar vienu užsakymu vagims – nugvelbti trūkstamas detales nuo kitos mašinos.
L. Karlavičius įsitikinęs, kad šią automobilių detalių vogimo sistemą labiausiai skatina ydinga draudimo bendrovių žalos reguliavimo sistema: „Draudikai nenori suprasti šio proceso. Tačiau būtent jie skatina ir paslaugų, ir prekių įsigijimą nelegaliu būdu – atsiskaitymuose cirkuliuoja jų išmokėti grynieji pinigai, nėra jokių sąskaitų.”
Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis aiškina, kad pagrindinis draudimo bendrovių uždavinys – atlyginti žalą: „Mes negalime priversti kliento rinktis automobilio remonto būdo ir vietos. Lygiai kaip negalime priversti savininko atstatyti sudegusio namo. Ką jis daro su išmoka, jo reikalas”.
