Pavyzdžiui, neseniai buvo diskutuojama, ar tokie automobiliai turėtų būti užprogramuoti taip, kad paaukotų savo keleivį, jei tai padėtų išgelbėti daugelio kitų žmonių gyvybes (pavyzdžiui, vaikų, vežamų mokyklos autobusu).
Programuotojai taip pat laužo galvas, kaip priversti automobilį laikytis visų taisyklių ir tuo pačiu atsižvelgti į didžiausią grėsmę keliuose – klystančius vairuotojus žmones, rašo techdirt.com.
Tačiau svarstant, kaip atrodys toks drąsus savarankiško automobilių važinėjimo pasaulis, pastaruoju metu iškilo dar vienas esminis klausimas. Kiek galios turės teisėsauga savarankiškai važiuojančio automobilio atžvilgiu? Ar policijos pareigūnas galės sustabdyti tokį automobilį, jeigu jis nesustos?
Būtent toks klausimas slypėjo iš pirmo žvilgsnio eilinėje RAND ataskaitoje, kurioje aprašomos kelios teorinės situacijos, peršančios mintį, kad policijos pareigūnams gali prireikti „avarinio išjungimo mygtuko“:
„Sankryžoje eismo srautą reguliuojantis policininkas pastebėjo automobilį, kuris lėkė jo link. Automobilio keleivis buvo įbedęs akis į savo išmanųjį telefoną. Pareigūnas Rodriguezas mostu parodė automobiliui sustoti ir savarankiškai važiuojanti transporto priemonė sustojo už pėsčiųjų perėjos“.
Šioje RAND ataskaitoje, kurią užsakė JAV Nacionalinis teisingumo institutas, yra ir daugiau panašių teorinių situacijų. Nors joje aptariamos kai kurios akivaizdžios problemos, kurios iškiltų tuomet, jei teisėsauga (ir žvalgybos agentūros) turėtų tokių galių prieš automobilio sistemas ir jo duomenis, pačių sprendimų pasiūloma mažai.
Kai kurios ataskaitos dalys liudija, kad galimybė skubiai užmegzti kontaktą su vairuotoju ir prieiti prie automobilio istorijos bei duomenų teisėsaugai būtų neįtikėtinai patraukli idėja:
„Įsivaizduokite policijos pareigūną, kuris kontaktuoja su automobiliu, turinčiu prie interneto prijungtus jutiklius. Turėdamas atitinkamas juridines galias, pareigūnas gali paprašyti automobilio identifikuoti savo keleivius ir atskleisti savo geografinės padėties istoriją.
Arba, jei automobilis yra žmogaus nevairuojamas, bet gali judėti savarankiškai, ir yra atsidūręs nepageidaujamoje vietoje (pavyzdžiui, neteisėtai pastatytas ar atsidūręs arti pavojingos vietos), pareigūnas galėtų nukreipti automobilį į naują vietą (automobilio išmaniosios sistemos atpažintų „pareigūną“ ir „nurodymus judėti“) ir automatiškai įspėti jo savininką bei keleivius“.
Jei žvalgybos ir teisėsaugos istoriją galime laikyti kokia nors indikacija, „atitinkamos juridinės galios“ įgauna itin didelę svarbą. Dėl to, kas neišvengiamai skatins nesąžiningą tokių duomenų panaudojimą, sukursime visiškai naują ir skanų kąsnelį įsilaužėliams, kurie jau dabar naudojasi „kartoninių“ apsaugų, „saugančių“ dabartinių automobilių elektroniką, skylėmis.
Ataskaita iš dalies pripažįsta šį „pavojų visuomenės pilietinėms teisėms, nuosavybės teisėms ir saugumui“, bet kaip jau ne kartą matėme, šie būgštavimai tėra pastabos priežiūros institucijų ekspansijos paraštėse.
Mes jau gyvename tais laikais, kai savininkas neturi galimybių kontroliuoti ar keisti savo paties automobilio kompiuterio ar autoriaus teisių apsaugotos elektronikos, ir savarankiškai važinėjantys automobiliai daugeliui žmonių gali atrodyti nepriimtinas pirkinys iš laisvių ir asmeninės laisvės perspektyvos.
Turint galvoje, kad policijos pareigūnas galės ne tik šniukštinėti automobilio duomenis, bet ir perimti tiesioginę jūsų automobilio kontrolę, tokią diskusiją geriau pradėti anksčiau negu vėliau.
