Vokietis Joachimas Schauppas su „Delfi“ redakcija susisiekė nusprendęs papasakoti apie penkerius metus trunkantį jo bandymą susigrąžinti į Lietuvą tariamai restauracijai atgabentus automobilius. Jis – ne vienintelis užsienio pilietis, nukentėjęs nuo tariamo restauratoriaus ir leidęsis į teismus, siekdamas susigrąžinti savo turtą.
Dėl šiame tekste pasakojamos istorijos Lietuvoje pradėta, vėliau nutraukta ir dar kartą atnaujinta baudžiamoji byla. Su asmeniu, kuriam byloje pareikšti įtarimai, „Delfi“ susisiekti nepavyko.
Ieškojo geresnės kainos
Dar 2015-aisiais Vokietijos pilietis J. Schauppas į Lietuvą atvežė 1979 m. laidos „Renault Alpine“, kuris jo bičiuliui priklausė maždaug 20 metų.
„Nusipirkęs automobilį pradėjau ieškoti, kas galėtų jį restauruoti. Pasiklausinėjau Vokietijos įmonių ir išgirdau, kad tam, kad „Renault Alpine“ grįžti į kelius, reikės apie 30 tūkst. eurų. Maždaug tiek galėčiau uždirbti, jei idealios būklės tokį modelį parduočiau. O tada mano žmona, kuri yra lietuvė, pasiūlė patikrinti restauravimo darbų kainas Lietuvoje“, – pasakojo J. Schauppas.
Vyras išsiuntė ne vieną užklausą Lietuvos automobilių restauratoriams, o vienas iš atsiliepusių į vokiečio laišką buvo K. V., tuomet veikusios įmonės „Lords restorations“, atstovas. Kaip pasakojo J. Schaupas, lietuvis laiškuose tikino, kad yra stiklo pluošto kėbulų, kokį turėjo „Renault Alpine“, specialistas ir turi daug patirties. Jiedu sutarė, kad vokietis keliaudamas į Lietuvą pats atgabens savo automobilį į lietuvio dirbtuves. J. Schaupas pasakojo, kad buvo skaičiuojama, jog visiems darbams prireiks maždaug 6,5 tūkst. eurų.
„Aš puikiai supratau, kad galiausiai ši suma gali išaugti iki 10 ar 15 tūkst. eurų, nes restauruojant automobilius visuomet gali nutikti staigmenų. Tačiau dėl to buvau ganėtinai ramus, nes žinojau, kad automobilio vertė bus didesnė“, – aiškino J. Schauppas.
Pašnekovas pasakojo, kad per ateinančius kelis mėnesius sulaukė išrenkamo automobilio nuotraukų, esą pradėtų darbų, o tuomet buvo paprašyta pirmosios įmokos – 3000 eurų. Vokietis neslėpė, kad akimirką pasijuto sutrikęs, kai sumokėti įmoką buvo paprašyta į estišką sąskaitą, tačiau, sakė J. Schauppas, savo kalbomis K. V. jį užliūliavo.
„Tik vėliau, kai ėmėme bylinėtis, paaiškėjo, kad tuo momentu jo atstovaujama „Lords restorations“ jau buvo bankrutavusi, tad jei būčiau pervedęs pinigų į šios įmonės sąskaitą, jis nebūtų galėjęs išsiimti nė cento“, – pasakojo pašnekovas.
Nusipirko ir tris „Porsche“
Kiek vėliau, kol „Renault Alpine“ buvo esą restauruojamas, K. V. pasiūlė J. Schauppui įsigyti tris „Porsche“, priklausiusius norvegui, taip pat lietuvio klientui. Automobiliai buvo JAV, o lietuvis vokiečiui pasiūlė juos nupirkti, leisti jam restauruoti, o vėliau, pardavus „Porsche“, pasidalinti gautą pelną. J. Schauppas sutiko, sumokėjo 11 tūkst. eurų, ir tapo 928S bei dviejų 944 modelių savininku. Tiesa, sutartyse vokiečio vardas neegzistuoja, mat J. Schauppas sutiko mokėti „Vorfreude Services“ vardu: taip, esą, turėjo būti lengviau atsivežti „Porsche“ modelius į Lietuvą per Klaipėdos uostą.„Porsche“ kelionė į Lietuvą truko vienerius metus.
Kol buvo laukiama „Porsche“, lietuvis papasakojo vokiečiui, kad turi galimybę iš įmonės „Best Classic Cars“ įsigyti du nedidelius klasikinius automobilius „Zundapp Janus“. K. V. papasakojo, kad gali šiuos automobilius nusipirkti iš pardavėjo Lenkijoje, tačiau J. Schauppas turėtų pervesti jam reikalingą sumą tiesiai į jo asmeninę arba įmonės sąskaitą.
Susidomėjęs pasiūlymu vokietis pervedė paprašytą sumą – 4 tūkst. eurų, tačiau šiandien įtaria, kad minėti du automobiliai niekuomet nė neegzistavo.
„Pradžioje jis man parodė tų dviejų automobilių nuotraukas iš, esą, tos vietos, kurioje jie saugomi. Netgi su kėbulo numeriu (VIN kodu). Tačiau kai pradėjau klausinėti, kada transporto priemonės atkeliaus į Lietuvą, jis pradėjo pasakoti vis neįtikimesnes istorijas“, – sakė pašnekovas.
Kadangi K. V. su vokiečiu sutarė, jog šis galįs pirkti Vokietijoje automobilius, šiuos vežti į Lietuvą, kuriuos čia restauruos lietuvis, o po pardavimo abu dalysis pelną, pats J. Schauppas už 9 tūkst. eurų nupirko 1958 m. laidos „Zundapp Janus“, o K. V. suorganizavo jo atvežimą į Lietuvą ir apmokėjo transportavimo išlaidas.
Visa ši istorija vystėsi dvejus metus, iki 2017-ųjų. Galiausiai 2017-ųjų vasarą patiklaus kliento kantrybė ir pasitikėjimas išseko. J. Schauppas pateikė pretenziją „Vorfreude Services“, kurios atstovu prisistatė K. V., mat iki tų metų liepos 15 dienos turėjo būti užbaigti pirmojo į Lietuvą atgabento „Renault Alpine“ restauracijos darbai.
Kaip nurodoma pretenzijoje, kadangi J. Schauppas planavo parduoti restauruotą automobilį, dėl lietuvio neatliktų darbų, prarado klientą ir neteko apie 10,6 tūkst. eurų pelno. Ir tai – ne vienintelė netektis. Vėliau J. Schauppas prarado ir dar vieną klientą, Alainą Ebertą, kuris buvo pasiryžęs nusipirkti „Renault“ ir netgi padengė dalį tariamų restauracijos išlaidų. Kaip aiškina J. Schauppas, automobilį pasiryžęs pirkti klientas į K. V. atstovaujamos „Vorfreude Services“ sąskaitą pervedė 3040 eurų. Tad iš viso už restauravimo darbus lietuviui buvo sumokėta kiek daugiau nei 6 tūkst. eurų.
Dalys skirtingose dirbtuvėse
Pradėjęs ieškoti siūlo galo, J. Schauppas sužinojo, kad dalis automobilių, kurie buvo atvežti restauravimo darbams į Lietuvą, buvo išardyti dalimis ir dalys nebuvo sugrąžintos. Pavyzdžiui, pasakojo „Delfi“ vokietis, „Renault Alpine“ dalių trūksta tiek, kad norint jas nusipirkti, reikėtų sumokėti maždaug 6 tūkst. eurų.
„Be to, per tuos metus aš K. V. patikėjau smulkių darbų, atvežiau vairų, kad šie būtų pertraukti nauja oda, ratlankių, kad šie būtų atnaujinti ir pan.“, – akcentavo pašnekovas.
2018-aisiais J. Schauppas pareikalavo K. V. grąžinti jam dalį sumokėtų pinigų. Be to, sakė vokietis, drauge su savo žmona jis nusprendė savarankiškai sugrįžti į automobilių dirbtuves, į kurias anksčiau keliavo su K. V., kad esą pamatytų, kaip vykdomi restauravimo darbai.
„Nebuvo sunku išsiaiškinti, kad K. V. sukūrė ištisą sistemą: anglų kalba užsienio klientams iš Vokietijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Olandijos ir kitų šalių siūlo automobilių restauravimo darbus. Klientas atsiunčia automobilį, o K. V. pradeda automobilį ardyti – išsiunčia dalis dirbtuvėms. Kokioms? Tą žino tik jis pats. Tuo metu jis daro nuotraukas ir prašo klientų sumokėti dalį sutartos sumos. Vėliau pakartoja tą patį“, – pasakojo J. Schauppas.
Pasak jo, K. V. apgaudinėjo ne tik užsieniečius, bet tautiečius, mat įvairių automobilių mazgų remontą jis patikėdavo kitoms dirbtuvėms. Tačiau šioms už darbus nemokėjo, todėl ir detalės nebuvo grąžintos.
Pasiūlė „Maserati“ variklį
Pradėjęs reikalauti grąžinti automobilius ir sumokėtus pinigus, J. Schauppas sulaukė K. V. pasiūlymo vietoje pinigų pasiimti lietuvio turimą „Maserati Quattroporte“ variklį ir dar keletą dalių. K. V. pasakojo, kad automobilis iki jo atkeliavo iš Vokietijos, tačiau, esą, jo savininkas miręs ir per 7-8 metus niekas automobilio nepareikalavo grąžinti. Tad, esą vadovaujantis įstatymais, variklis dabar yra K. V. nuosavybė.
J. Schauppas pasakojo sutikęs, mat troško atgauti bent dalį pinigų. Tačiau netrukus vyras visiškai netikėtai susipažino su tautiečiu vokiečiu, kuris papasakojo, kad tam pačiam K. V. buvo atidavęs restauruoti savo „Maserati“ ir jo nebeatgavo. Paklausęs, koks buvo itališko automobilio variklio numeris, J. Schauppas išgirdo, kad 172.
„Man perduoto variklio numeris buvo 472. Supratęs, kad tai gali būti tas pats variklis, ištryniau visus skelbimus ir kreipiausi į Vokietijos kriminalinę policiją. Paaiškėjo, kad išties variklio numeris buvo suklastotas ir tai yra tas pats variklis, kuris buvo ieškomas. Ir ne tik tai, paaiškėjo, kad „Maserati“ savininkas patraukė K. V. į teismą prieš daugiau nei 6 metus, tačiau byla buvo nutraukta neįžvelgus sukčiavimo požymių“, – stebėjosi pašnekovas.
Atgavo po reido
2019-aisiais J. Schauppas kreipėsi į teismą prašydamas nubausi K. V. dėl sukčiavimo. Tų pačių metų pavasarį Lietuvos policijos pareigūnai surengė reidą ir patikrino sandėlius, kuriuose K. V. laikė svetimą techniką.
Vokietis atgavo dalimis išrinktą „Renault Alpine“, vieną iš trijų „Porsche“, vieną „Zundapp Janus“, kurį nupirko Vokietijoje pats, taip pat buvo sugrąžintas vienas ratlankių komplektas ir vienas „Porsche“ variklis.
„928S modelis dingęs. Tamsiai raudonas 944 modelis taip pat buvo dingęs, tačiau policija jį atrado 2019 m. rudenį Gariūnų turgavietėje, stovintį prie tvoros. K. V. aiškino, kad pardavė šį automobilį latviui už 30 proc. sumos, kurią aš sumokėjau įsigydamas šį „Porsche“. Juodą 944 modelį taip pat surado policija toje pačioje turgavietėje“, – pasakojo vyras.
Prokurorai nusikaltimo neįžvelgė
Po kratos, per kurią J. Schauppas atgavo dalį jam priklausančių automobilių ir jų dalių, stojo tyla, o vėliau, 2020 m. vasario viduryje, buvo pranešta, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, mat, prokuroro nutarimu, K. V. neatliko jokios nusikalstamos veikos, o santykiai tarp Vokietijos piliečio ir lietuvio – civiliniai, todėl ginčai turi būti sprendžiami ne baudžiamąja, o civiline tvarka teikiant ieškinius teismui.
Dovilė Murauskienė, „GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai“ vyresnioji teisininkė, advokatė, „Delfi“ pasakojo, kad su byla prieš K. V. susiduria ne pirmą kartą, mat dar 2015 m. į advokatų kontorą kreipėsi Švedijos pilietis, siekdamas susigrąžinti K. V. perduotą automobilį. Tuomet dalį automobilio dalių pavyko susigrąžinti civiline tvarka.
Anot ekspertės, teisėsaugos institucijų praktikoje situacijos, kai tenka spręsti, ar susiklostę teisiniai santykiai priskiriami civilinės, ar baudžiamosios teisės sritims, yra ganėtinai dažni. Taip yra todėl, kad įrodinėjimo našta baudžiamajame procese nuo nukentėjusio asmens yra perkeliama prokuratūrai ir tai, neabejotinai, palengvina nukentėjusiojo galimybes rinkti svarbius duomenis. Todėl ikiteisminį tyrimą vykdantys pareigūnai, prokurorai, visais atvejais siekia įsitikinti, ar tokie pareiškimai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo yra pagrįsti ir ar tai yra jų kompetencijos dalykas.
„Visgi ikiteisminį tyrimą vykdantiems pareigūnams, prokurorams tenka įvertinti visas aplinkybes, kurios leistų nustatyti, ar asmens, kuris prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus ir jų neįvykdė padarydamas žalą nukentėjusiems, veiksmai buvo be išankstinio nusikalstamo ketinimo pasisavinti jam patikėtą turtą. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad kaltininko pažadai buvo grįsti melu nuo pat pradžių, siekiant pasisavinti jam patikėtą turtą, jie turi būti vertinami kaip nusikaltimas. Priešingu atveju nukentėję asmenys turi galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka“, – aiškino D. Murauskienė.
Tad iš procesinės pusės, akcentavo advokatė, nukentėjusiems sunkiausia pateikti duomenis, kad kaltininkas jau priimdamas iš jų turtą sąmoningai apgaudinėjo ir neketino vykdyti įsipareigojimų. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės, sunku paaiškinti užsienio piliečiams, kodėl Lietuvos teisinė sistema atsisako jiems padėti.
Anot jos, tokio masto atvejis, kai nuo vieno asmens vykdytos tokio pobūdžio veiklos nukentėjo daugiau nei 12 užsieniečių, advokatų kontorai nėra žinomas. D. Murauskienė neslėpė, kad tokio tipo baudžiamosios bylos neretai nagrinėjamos net kelerius metus, tad greito sprendimo čia tikėtis negalima.
„Mūsų atstovaujami užsienio šalių gyventojai yra beviltiškoje situacijoje. Rasti dingusius ir išardytus automobilius, kurių dalys, tikėtina, yra paslėptos ar parduotos, be ikiteisminio tyrimo pareigūnų pagalbos yra neįmanoma. Bandyti ginti savo teises reiškiant civilinius ieškinius perspektyvų dar mažiau – K. V. ir jo įmonė likvidaus turto neturi, todėl teismams priėmus sprendimus civilinėse bylose, jie automatiškai taptų neįvykdomais“, – kalbėjo pašnekovė.
Tyrimą atnaujins
Balandžio pabaigoje apskundus sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad teismas įpareigojo jį atnaujinti. Kaip nurodoma teismo nutartyje, K. V. daugiau nei trejus metus sudarinėjo sutartis dėl restauravimo darbų atlikimo, prašė avansinių mokėjimų, tačiau nei vykdė sutarties sąlygų, nei atliko restauravimo darbus.
„Pakankamai ilgas ir sistemiškas sutarties sąlygų nevykdymas, neįvykdytų sutarčių kiekis, daugumos sutarčių žodinė forma ir gautų avansinių mokėjimų dydis duoda pakankamą pagrindą manyti, kad K. V., sudarydamas automobilių restauravimo darbų sutartis, suvokė ir numatė, jog negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir atrestauruoti užsakovų automobilių, tačiau vis tiek sudarinėjo naujas sutartis ir reikalavo iš užsakovų avanso, suvokdamas, kad dėl jo veikimo gali atsirasti žala teisėtiems automobilių savininkams“, – nurodoma teismo nutartyje.
Iš nutarties paaiškėjo ir tai, kad „Vorfreude Services“ vadovavo K. V. brolis, kuris tikino, kad buvo įkalbėtas užimti tą poziciją ir direktoriumi buvo „ant popieriaus“. Be to, dalis avansinių mokėjimų buvo pervedama į K. V. sugyventinės asmeninę sąskaitą.
„Tai duoda pakankamą pagrindą manyti, kad K. V., sudarydamas automobilių restauravimo darbų sutartis ir prašydamas sumokėti avansą už būsimus darbus ir remontui reikalingas detales, turėjo tikslą pasisavinti svetimą turtą“, – akcentuojama nutartyje.
Nukentėjo ne vienintelis
Bylinėtis ir šitaip mėginti atgauti jiems priklausantį turtą ryžosi dar keli K. V. automobilius restauruoti patikėję užsieniečiai. Remiantis bylos medžiaga aiškėja, kad lietuvis pažadėjo ir nerestauravo daugybės kitų automobilių.
Pavyzdžiui, Lietuvoje pradingo 1983 m. laidos „Porsche 911“ modelis, kurio vertė ikiteisminio tyrimo duomenimis yra apie 14 tūkst. eurų, taip pat – klasikinis „Volvo 121“, kuris, nurodoma, vertas 17 tūkst. eurų.
K. V. perdavus restauruoti, pranyko ir „Jaguar Daimer Double“ ir BMW M5 automobiliai, savininkams nesugrįžo ir „Volkswagen 1600TL“ modelis, kurio vertė – apie 10 tūkst. eurų.
Lietuvoje pradingo ir „Opel GT“ modelis, kurio vertė apie 4000 eurų, nesugrąžintas sąvininkams ir „Sunbeam Tiger 1965“ modelis. Net 18 tūkst. eurų žala padaryta vienam asmeniui, patikėjusiam lietuviui restaruoti tris BMW ir praradusiam šių automobilių dalis.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, Lietuvoje išnyko ir „1250 Austin Healey BJ8“ modelis, kurio savininkas patyrė 20 tūkst. eurų žalą.
Žinomas tarp restauratorių
„Delfi“ rengiant publikaciją pasikalbėjo su keliais Lietuvoje dirbančiais restauratoriais, kurie patikino, kad ne vienerius metus girdi įvairiausių Europos šalių gyventojų skundus dėl K. V. veiklos.
Kaip teigia „Delfi“ šaltiniai, restauratoriumi prisistatydavęs K. V. pasiimdavo potencialių klientų automobilius, išardydavo, detales išparduodavo, o iš automobilių savininkų reikalaudavo avansinių mokėjimų už esą vykdomus darbus.
Ne vienas K. V. atvežtas automobilis šiuo metu yra įvairiausiose Lietuvos dirbtuvėse, ten likęs dėl to, kad lietuvis nesugebėjo susimokėti už suteiktas paslaugas, keli automobiliai yra išgabenti į Latviją ir restauruojami ten.
„Tokius dalykus būtina viešinti ir kelti į dienos šviesą, nes čia dėmė visai Lietuvai“, – karštai kalbėjo „Delfi“ vienas iš kalbintų restauratorių.
