Praėjus sudėtingam laikotarpiui po pasaulinės ekonomikos krizės 1929 m., automobilių rinka Europoje pradėjo atsigauti. Daug kompanijų bandė kurti lengvai įperkamus modelius vidutinės klasės atstovams. Daugelyje Europos šalių buvo įsigalėję finansinę laisvę ribojantys mokesčių tarifai. Šios priemonės buvo ypač nepalankios automobilių su didelio darbinio tūrio varikliais vairuotojams. Prancūzijoje dėl tokio apmokestinimo populiariausi buvo iki 6 CV kategorijos automobiliai. Tokiose transporto priemonėse variklio darbinis tūris sudarė maždaug 1100 kubinių centimetrų, o galia neviršijo 25 AG. Po „NN“ modelio gamybos nutraukimo 1929 m., Bijankūre įsikūrusi kompanija neturėjo nė vieno automobilio, kuris tilptų į 6 CV segmento ribas. 1934-1938 metais pats populiariausias modelis buvo „Renault Celtaquatre“, kurio darbinis tūris siekė 1,5 litro, o galia – 30 AG. Jis Prancūzijoje buvo apmokestinamas kaip 8 CV segmento automobilis.
1935 m. Louisas Renault pradėjo kurti automobilį 6 CV segmentui, kurio kaina būtų įkandama plačiosioms masėms. Buvo sukurtas modelis su 1003 cm3 darbinio tūrio, keturių vienoje linijoje išdėstytų cilindrų varikliu. Skysčiu aušinamas „Type 488“ motoras išvystydavo 23 AG. Dviduris modelis buvo keturių sėdimų vietų, 3,72 m ilgio bei pasižymėjo elegantišku dizainu, kuris seniau buvo išskirtinė aukštesnės klasės automobilių savybė. Priekinių žibintų forma buvo suderinta su aerodinamišku variklio dangčiu. Tarp novatoriškų sprendimų buvo pirmą kartą „Renault“ automobilyje sukonstruotas vientisas kėbulas ir važiuoklė bei nepriklausoma priekinė pakaba su skersai montuojamomis lingėmis. Tuo tarpu gale buvo naudojama nelanksti ašis su lingėmis. Variklio galia buvo perduodama į galinius ratus per trijų pavarų greičių dėžę ir sausą sankabą. Pradžioje automobilis buvo gaminamas su mechanine (trosine) stabdžių sistema. Bendras svoris siekė 750 kg, o maksimalus greitis – 100 km/h. Pasak tuometinių žurnalų apie automobilius, vidutiniškai automobilis naudojo 7 litrus degalų 100 kilometrų.
Iš pradžių buvo siūloma naująjį modelį vadinti „Junior“, kadangi automobilį buvo planuojama siūlyti iki 40 metų amžiaus pirkėjams. Galiausiai „Renault AEB1“ buvo pristatytas kaip „Juvaquatre“ – „juva“ kilo iš lotyniško žodžio „juventus“ (jaunimas), o „quatre“ prancūziškai reiškia keturis (pagal keturis variklio cilindrus). Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje analogiška sistema buvo pritaikyta kitiems „Renault“ lengviesiems automobiliams – „Primaquatre“, „Nervaquatre“, „Celtaquatre“ ir kt.
1937-ųjų vasario 18 d. automobilis buvo patvirtintas kaip tinkamas naudojimui. Tų pačių metų birželio 9 d. Bijankūro gamykloje buvo surinkti pirmieji 12 priešprodukcinių modelių, o rugsėjį „Renault“ pradėjo masinę „Juvaquatre“ gamybą. Oficialus automobilio pristatymas įvyko Paryžiaus automobilių parodoje 1937-ųjų spalio 7 d. Kitais metais, kovo 29-31 dienomis Linas-Montlhéry lenktynių trasoje su „Juvaquatre“ nuvažiavo 5391 kilometrą vidutiniu 107,8 km/val. greičiu.
1938 m. pavasarį buvo pristatytas „Juvaquatre AEB2“. Spaudoje reklamuojamas kaip automobilis jauniems žmonėms. Šis „Renault“ kūrinys kainavo 20900 frankų bei buvo puikiai įvertintas Prancūzijoje ir visoje Europoje. Tuo metu Harene, Belgijoje, buvo atidaryta CKD surinkimo linija. Londono rajone Aktone esančioje CKD gamykloje buvo surinkta 1253 „Juvaquatre“ automobiliai su vairu dešinėje pusėje. Jungtinėje Karalystėje automobilis buvo parduodamas kaip „Renault Eight“ ir skyrėsi nuo originalaus prancūziško varianto dar keliomis detalėmis.
1938 m. viduryje pirmieji „Juvaquatre“ modeliai buvo atgabenti ir į Lenkiją. Čia paprasčiausia versija kainavo 4900 zlotų ir tai buvo vienas iš pigiausių automobilių tuometinėje rinkoje. Didžiausias „Renault“ automobilių salonas „Wojciech Krzeczkowski and Co” buvo įsikūręs Dąbrowskiego aikštėje 8. Czerniakowska gatvėje 199 buvo atidarytos remonto dirbtuvės bei detalių parduotuvė. Bendras Lenkijoje parduotų „Juvaquatre“ skaičius siekė ne mažiau kaip kelis tuzinus. Tarp Chšanuve veikusios „Fablok S.A.“ įmonės bei „Renault“ atstovų pasirašyta sutartis numatė, kad „Renault“ automobiliai ir sunkvežimiai bus surenkami Lenkijoje. „Juvaquatre“ buvo vienas iš modelių, dėl kurių buvo sutarta, ir turėjo tapti labai sėkmingai parduodamu modeliu rinkoje. Gamyba prasidėjo 1939-ųjų vasarą, tačiau daug žadėjusią partnerystę nutraukė staiga prasidėjęs karas.
„Renault Juvaquatre“ buvo siūlomas kelių skirtingų kėbulo variantų. 1938-ųjų pavasarį Prancūzijos Pašto ir telegrafo ministerija užsisakė 80 „Juvaquatre“ minivenų, kurių krova siekė 250 – 300 kg. Tų pačių metų rugsėjo 15 d. buvo paskelbta apie „Fourgonette“ (AGZ1) versijos gamybos pradžią. Modelio, kuris siejamas su AHG pavadinimu, gamyba buvo pratęsta po 1945-ųjų. 1938 m. gruodį Paryžiuje veikęs gamintojas „S.A.P.R.A.R.“ surinko pirmus kabrioleto pavyzdžius („Decapotable“). Klientams ši kebulo modifikacija atsiėjo papildomus 3500 frankų ir reikalavo 10 papildomų dienų gamybai. Iš viso buvo pagaminti 662 „Juvaquatre Decapotable“ vienetai su trimis skirtingais sulankstomo ar suvyniojamo medžiaginio stogo tipais.
1939 m. balandžio 6 d. prie „Juvaquatre“ serijos prisijungė keturių durų „Berline“ sedanas (AEB3). Ši sedano versija buvo naudota gaminti dešimčiai atviro stogo modelių. Po karo Belgijos, Šveicarijos bei Jungtinės Karalystės pirkėjams buvo parengti 21 kabrioletai. 1939-ųjų pavasarį buvo atnaujinta automobilio kabina. Tuo pačiu metu į seriją įsiliejo ir dviejų sėdimųjų vietų kupė modelis. Tokių automobilių iki 1939 m. pabaigos buvo pagaminta apie 30. 1941-ųjų balandį Bijankūro gamykloje buvo parengti bent du „Juvastella“ kupė (BFK3) pavyzdžiai. Čia buvo tokie prabangos atributai kaip odos apdaila. Pavieniai modeliai buvo renkami iki 1947-ųjų, iš kurių dalis – Hareno surinkimo linijoje Belgijoje. Tokius modelius buvo galima atpažinti iš ant buferio pritvirtinto ovalo formos ženklo su raide B. „Renault Juvaquatre“ kupė yra viena iš pačių rečiausių versijų – jų buvo pagaminti vos 82 vienetai. Be to, 1939 m. „Renault“ į rinką paleido „Break“ (universalo) versiją, į kurią buvo galima pakrauti iki 300 kg svorio krovinį.
Antrasis pasaulinis karas pertraukė automobilių gamybą „Renault“ fabrikuose. 1939 m. gruodžio 4 d. buvo pristatyta dar viena svarbi inovacija – hidraulinė stabdžių sistema iš „Lockheed“. Paskutinis iš 22628 dvidurių AEB2 automobilių Bijankūre nuriedėjo nuo konvejerio 1940-ųjų vasario 16 d. „Juvaquatre Berline“ (BFK4), „Fourgonette“ (AHG2), „Break“ universalo bei „Commerciale“ 300 kg miniveno gamyba buvo pratęsta 1945 m. gruodžio 14 d. Nuo 1946 iki 1948 m., „Aerazur“ ir „Driguet“ automobilių kėbulų gamintojai parengė 299 „Renault 212 E1 LCV“ vienetus, pagamintus pagal „Juvaquatre“. Tuo pačiu metu „Garage Escoffier“ kompanija pagamino „Type 205E“ (dar žinomą kaip „rytojaus taksi“) su aerodinamiškai patobulintu kebulu. 1948-ųjų lapkričio 5 d. keturių durų „Juvaquatre“ gamyba oficialiai buvo nutraukta, tačiau 1951 m. liepos 10 d. ji buvo atkurta keliems mėnesiams. Iš viso buvo pagamintas 42661 „Juvaquatre Berline“ automobilis.
Be jau aptartos istorijos yra ir dar vienas epizodas susijęs su „Juvaquatre“ Lenkijoje. Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuota „Renault“ kompanija mėgino įsteigti pardavimų atstovybes keliose komunistinio bloko šalyse. 1948-ųjų birželį vykusioje Poznanės tarptautinėje parodoje „Renault“ supažindino lankytojus su visa eile transporto priemonių – pradedant „Juvaquatre Berline“ bei „Commerciale“ 300 kg versijomis, baigiant sunkvežimiais ir autobusais. Po vienerių metų Boleslavo Bieruto režimas, paklusdavęs įsakymams iš Kremliaus, uždraudė bet kokius verslo santykius su kapitalistinėmis šalimis. Šeštojo dešimtmečio viduryje Lenkijos Komunikacijos ministerija užsisakė kelis tuzinus „Renault Fourgonette AHG2“, kuriuos planavo naudoti pašto skyriuose bei valstybei priklausančioje spaudos platinimo kompanijoje „Ruch“. Dėl užsienio valiutos trūkumo šis pardavimas buvo atliktas kaip natūriniai mainai – už automobilius sumokėta akmens anglimi bei kitais resursais iš Lenkijos kasyklų. 1946-1948 m. keletas „Juvaquatre“ modelių buvo užsakyti kitų komunistinių šalių – Čekoslovakijos bei Vengrijos.
Daug komercinės paskirties „Juvaquatre“ automobilių buvo eksportuota į Afriką, Australiją bei Aziją. Apie 100 vienetų buvo išsiųsti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tropiniam ar dykumų klimatui pritaikytos versijos turėjo tepalu pripildytus oro filtrus, sustiprintą pakabą, specialias padangas bei orui pralaidžią apdailą, pagamintą iš lengvų medžiagų. Nepaisant archajiškos išvaizdos bei nedidelių pakrovimo galimybių (300 kg), šios specialiai parengtos versijos buvo labai populiarios. Parduotuvių savininkai, ūkininkai ir amatininkai iš dešimčių šalių vertino automobilio paprastumą, patikimumą bei erdvų bagažinės skyrių. „Juvaquatre“ taip pat buvo naudojamas prancūzų policijos, žandarmerijos bei kitų valdžios institucijų. Penktojo dešimtmečio pabaigoje buvo parengta keletas smulkių modifikacijų, tarp kurių ir „Renault 4 CV“ naudotas prietaisų rodmenų skydelis.
Praėjus tuzinui metų po automobilio debiuto, pardavimai vis kilo. 1951 m. buvo parduoti 15217 „Juvaquatre“. Tuo metu kėbulo gamyba buvo perkelta į „Chausson“ bendrovę, Genviljė priemiesčiuose Paryžiuje. Specializuotos „Juvaquatre“ versijos taip pat buvo gaminamos naujoje gamykloje Flinse, Harene (Belgijoje) bei Aktone (Jungtinėje Karalystėje). 1945-1953 metais buvo pagaminta 98597 „Juvaquatre Type AHG2“ ir „R 2100“ vienetai. Tarp keleto skirtingų variantų pats populiariausias buvo „Fourgonette“ (300 kg), o po jo sekė kuklią įrangą turėjęs „Fourgonette Service“. „Juvaquatre R 2100“ debiutas įvyko 1953 m. vasario 26 d. Viena iš naujovių buvo keturių cilindrų „Type 662-3“ variklis su 21 AG, naudotas „Renault CV4“. Maksimalus greitis buvo padidintas nuo 81 km/h iki 95 km/h. Semaforiniai posūkių signalai buvo pakeisti mirksinčiais posūkių žibintais. Iš viso buvo pagaminta daugiau nei 32000 šių automobilių. Paskutinė šio istorinio modelio karta, pravardžiuojama „Juva“, turėjo „Type R 2101“ kodinį pavadinimą, tačiau buvo geriau žinoma kaip „Renault Dauphinoise“. Jos gamyba 1956-ųjų vasario 27 d. buvo pradėta Flinse esančiame fabrike. „670-7 Ventoux“ 845 cm3 darbinio tūrio variklis, išvystantis 26 AG, buvo pasiskolintas iš naujojo „Dauphine modelio“. „R 2100“ buvo surenkamas ne tik „Renault“ gamyklose Prancūzijoje ir Belgijoje, tačiau ir „Ilin Industries Ltd.“ kompanijos Haifoje, Izraelyje. Šis automobilis nedidelėmis apimtimis taip pat buvo gaminamas Indijoje bei Indonezijoje.
1960-ųjų vasario 24 d. buvo sustabdyta „Break“ universalo gamyba, o tų pačių metų spalio 12 d. iš gamyklos išriedėjo paskutinis iš 55 Prancūzijos pašto užsakytų modelių. „Renault Juvaquatre“ buvo gaminamas 23 metus. Iš viso gatvėse važinėjo 251010 skirtingų modifikacijų „Juvaquatre“ automobilių.
„Renault Juvaquatre“ chronologija (1937-1960)
1937 m. – pristatyta dvidurė AEB1 versija.
1938 m. – pradedama LCV versijos ir „Decapotable“ kabrioleto nedidelės apimties gamyba.
1939 m. – pristatomos keturių durų „Berline“ bei kupė versijos.
1940 m. – nutraukiama dvidurės AEB2 versijos gamyba.
1945 m. – atnaujinama gamyba po karo.
1948 m. – „Berline“ surinkimas nutraukiamas.
1953 m. – „Juvaquatre R 2100“ modelis.
1956 m. – „Renault Dauphinoise“ pakeičia R 2100.
1960 m. – „Renault R 2101 Dauphinoise“ gamyba sustabdoma.
