Daugelį jų vienija tokia savybė: jų pasaulyje buvo pagaminta tik po 1 egzempliorių. Dažniausiai tokie automobiliai buvo kuriami siekiant greičio rekordų, todėl neretai juose buvo diegiamos aviacinės technologijos. Kai kurias koncepcijas kūrė ir konstravo entuziastai, kai kurias – pramonės gigantai.
GAZ-A-Aero
Nuo 1932 m. pradėtas gaminti serijinis GAZ-A, galima sakyti, buvo begėdiška amerikietiškojo „Ford A“ kopija. Tačiau 1934 m. sukonstruotas „GAZ-A-Aero“ į serijinį savo pirmtaką išoriškai panašus buvo ne kažin kuo. Inžinierius Aleksandras Nikitinas, tyrinėjęs automobilių kėbulo aptakumo savybes, sugebėjo pasiekti išties nemenko progreso: ši „gaziuko“ versija srėbė ketvirčiu mažiau degalų, o jo maksimalus greitis padidėjo nuo 80 km/val. iki 106 km/val.
Tam tikslui GAZ-A teko iš esmės perkonstruoti, paliekant tik važiuoklę ir variklį. Plieno lakštų ir medžio karkaso kėbulas buvo pagamintas pagal aerodiniaminiame tunelyje MAI atliktus bandymus. Galiniai ratai buvo pridengti gaubtais, priekiniai žibintai įtaisyti sparnuose. Tačiau kėbulo masė dėl to beveik nepasikeitė: GAZ-A svėrė 1200 kg, o „GAZ-A-Aero“ – 1270 kg. Automobilio plotis siekė 1710 mm, ilgis – 4970 mm, ratų bazė – 2620 mm.
Deja, Antrasis pasaulinis karas nutraukė A. Nikitino automobilių aerodinamikos tyrinėjimus – inžinierius visą dėmesį sutelkė į tankų vikšrų tobulinimą. Vienintelio „GAZ-A-Aero“ egzemplioriaus likimas nežinomas.
„Pobeda Sport“
Sportinis automobilis „Pobeda-Sport“ (GAZ-SG1), kurį sukonstravo aviainžinierius Aleksejus Smolinas, buvo kuriamas ant serijinio automobilio „GAZ-M-20 Pobeda“ platformos. Tačiau patobulintas variklis ir aerodinamiškas duraliuminio kėbulas automobiliui leido išvystyti išties didelį greitį.
„GAZ-SG1“ tapo pirmu sovietiniu sportiniu automobiliu, kurio buvo pagaminta keletas egzempliorių. Manoma, kad iš viso turėjo būti pagaminti 5 tokie automobiliai. 1951 m. trys egzemplioriai buvo aprūpinti rotoriniais slėgtuvais „Rutc“ ir dviejų kamerų karbiuratoriumi K-22. Taip serijinis „Pobedos“ variklis (2487 cm3, 105 AG) pasiekdavo 190 km/val. greitį.
Automobilis svėrė vos 1200 kg, nors jo ilgis siekė 5680 mm, plotis – 1695 mm, aukštis – 1480 mm, ratų bazė – 2700 mm. Šios markės automobiliais buvo pasiekti trys Sovietų Sąjungos greičio rekordai ir laimėta trijuose šalies čempionatuose (1950, 1955 ir 1956 m.).
ZIS-112
Netrukus po „Pobedos Sport“ pasaulį išvydo ir „ZIS-112“. Jis buvo kuriamas irgi kaip sportinis automobilis, tačiau konstruktoriams iškilo daug sunkumų. Serijinio „ZIS-110“ variklis (140 AG) pasirodė esąs per silpnas 2450 kg svorio kėbului. Todėl variklis buvo pakeistas nekuklių gabaritų ir masės 8 cilindrų, 6005 cm3 darbinio tūrio varikliu. Visa tai turėjo įtakos automobilio svorio paskirstymui. Sunkus automobilio priekis vis viliodavo automobilį lėkti į šalikelę.
Įgyvendinus galybę modifikacijų (ratų bazė buvo sutrumpinta nuo 3760 iki 3160 mm, o kėbulo ilgis – nuo 5920 iki 5320 mm, variklis papildytas dviem karbiuratoriais), variklio galia padidėjo iki 192 AG esant 3800 aps./min., o maksimalus greitis siekė 210 km/val. Tačiau nemanevringojo ZIS neišgelbėjo ir tai. Po 1955 m. čempionato automobilis buvo nurašytas.
