1960 m. Billancourt mieste, Prancūzijoje, projektuotojų grupė pradėjo įgyvendinti projektą „Project 1150“. Tai buvo technologinė revoliucija – automobilis, kuris vėliau buvo pavadintas 16, visiškai skyrėsi nuo „Dauphine“ modelių su gale įtaisytu varikliu. Naujasis automobilis nebuvo panašus į didesnį „Fregate“ modelį su priekyje įtaisytu varikliu, tačiau taip pat turėjo atbulinės eigos funkciją bei senovinę pontoninio kėbulo tipo važiuoklę.
Pirmąjį kartą „Renault“ istorijoje ir drauge pirmąjį kartą automobilių pramonės istorijoje buvo sukurtas priekiniais ratais varomas automobilis. Šio automobilio kėbulo stilius, pavadintas anglišku žodžiu hečbekas (angl. hatchback) turėjo penktas dureles – galines, atsidarančias bagažinės dureles, kurių dėka bagažinė tapo lengviau prieinama, į ją buvo patogiau padėti didelį krovinį. Pirmieji silueto eskizai su sutrumpintu galu ir dideliu tarpuračiu buvo sukurti 1961 m. Modelio kūrėjų komandai vadovavo vienas geriausių 20 amžiaus Prancūzijos projektuotojų Philippe Charbonneaux. Ši komanda iš molio gamino įvairaus dydžio naujojo „Renault“ automobilio modelius. Vienas iš projektuotojų - Gaston Juchet – vėliau tapo „Service Style Automobile Renault“ (dizaino skyriaus) vadovu.
Revoliucija automobilių pramonėje
1963 metais pasirodė pirmieji „Renault 16“ prototipai. Jie buvo išbandyti „Renault“ tyrimų centre Lardy mieste. Nuo pat pirmojo masinės gamybos automobilio, į „Renault 16“ buvo montuojami saugos diržai vairuotojo ir priekyje sėdinčio keleivio sėdynėms.
Variklio dizaino skyriuje buvo išbandyta keletas 4-cilindrų blokų. Vėliau buvo pasirinktas 697 tipo, 1470 kubinių centimetrų, 59 AG variklis, kuris buvo naudojamas l nuo 1965 m. iki 1971 m. Taip pat buvo išbandytas galingesnis 1565 kubinių centimetrų, 83 AG blokas. 807 tipo varikliui buvo būdingas skersinis oro-kuro mišinio srautas ir „V“ forma išdėstyti vožtuvai. Pavarų dėžės projektuotojai dirbo ne tik prie standartinės 4-ių, bet ir 5-ių pavarų dėžės su automatine transmisija. „Renault 16“ modeliui buvo naudota vairo kolonėlėje įtaisyta pavarų perjungimo svirtis. Efektyvų stabdymą užtikrino stabdžių diskai (priekyje) ir galinių ratų stabdžių būgnai. 1964 m. išbandyti „Renault 16“ prototipai galėjo įveikti daugiau nei 1 milijoną kilometrų, nuo Maroko iki Suomijos šiaurės.
Oficialiai automobilis „Renault 16“ buvo pristatytas 1965 m., Ženevos automobilių parodoje. Po parodos „Renault 16“ modelio automobilius parduodančios įmonės parduotuvė buvo apgulta keletą dienų. Vienas iš L'Automobile žurnalo žurnalistų šį modelį įvardijo kaip „revoliucingą automobilį, kuris automobilių pramonėje pristatė visą rinkinį naujų tendencijų“. Netrukus tarptautinė automobilių pramonės žurnalistų žiuri apdovanojo „Renault 16“ modelį „Metų automobilio 1966“ prizu. Masinė automobilio gamyba buvo pradėta 1965 m., „Renault“ gamykloje, Sandouville mieste.
Svarbus „Renault 16“ modelio privalumas buvo galimybė keliais būdais konfigūruoti automobilio vidų – nuo miegamojo iki labai ilgus daiktus leidžiančios vežti erdvės. Priklausomai nuo automobilio konfigūracijos, buvo galima rinktis nuo 345 iki 425 l bagažinės talpą. „Renault 16“ funkcionalumu ir erdvės panaudojimo aspektais buvo nenuginčijamas visame pasaulyje gaminamų keleivinių automobilių lyderis.
Šio modelio „16 Luxe“, „16 Grand Luxe“ ir „Super“ variantai siūlė atskirtas priekines sėdynes, galines rankų atramas ir kitas patogumą didinančias detales. Aukščiausio lygio „Super“ versija pristatė išilginį galinių sėdynių reguliavimą. Didžiausias automobilio greitis siekė 145 km/val., o kuro sąnaudos buvo 9,5 l/100 km.
Pardavinėtas įvairiose rinkose
Pirmieji nežymūs „Renault 16“ pakeitimai buvo atlikti netrukus po jo pasirodymo rinkoje. 1968 m. kovą Ženevos automobilių parodoje buvo pristatytas 16 TS modelis su OHC tipo, 1565 kubinių centimetrų, 83 AG varikliu. Variklis buvo komplektuojamas su „Weber“ dvigubo bako karbiuratoriumi. Automobilio greitis padidėjo iki 165 km/val. 155-355 (arba 155-14) dydžio radialinių padangų naudojimas pagerino automobilio valdymą posūkiuose. Stabdžių sistema buvo patobulinta „Mastervac“ vakuuminiu stiprintuvu, priekiniame buferyje buvo įtaisytos toli siekiančios lempos.
TS variantas (gamyklinis ženklas: R 1151) turėjo išskirtinę įrangą ir greitai tapo geriausio modelio pavyzdžiu. 1969 metais „Renault“ pateikė 16 TA variantą su 3 greičių automatine transmisija ir hidrauliniu sukimo momento keitikliu. Tinkamą transmisijos veikimą užtikrino „Renault“ ir „Thomoson“ sukurtas elektroninis modulis.
Europos JAV ir Australijos rinkoms buvo siūlomas 16 TA modelis (67 AG), kurio gamyklinis ženklas – R 1153. 1960 m. pabaigoje „Renault“ modeliai „Pekao“ buvo siūlomi Lenkijos rinkai. 16 modelis taip pat buvo parduodamas Čekoslovakijoje ir Vengrijoje.
Nors „Renault 16” buvo komfortiškas ir erdvus automobilis, sporto renginiuose su šiuo automobiliu taip pat dalyvauta. Šveicarų lenktynininkas F. Reust („Renault 16 TS”, „Blick Racing“ komanda) Londono-Sidnėjaus maratone, kuriame dalyvavo keletas šimtų automobilių, atvažiavo 43-ias.
„Renault 16“ korpuso pakeitimai buvo atlikti 1973 m. rugsėjį – tuomet pristatytas „Renault 16 TX” su 1,647 ccm, 93 AG varikliu. Atnaujintas (jo dizainą paruošė Viktoras Vasarely), 5 pavarų dėžė, halogeninės lempos ir kitos detalės. 16 TX versija taip pat pasižymėjo sportiniams Gordini automobiliams būdingais dryžiais, chromuotais dekoratyviniais langų rėmais, elektriniais langais bei galiniu valytuvu. 1974 m. pateiktos dar labiau atnaujintos L, TL ir TS versijos.
1975 m. kovo mėn. į populiariausių „Renault“ automobilių gretas įsiveržė 6 cilindrų „Renault 30” bei šiek tiek vėliau – „Renault 20”. 1976 m. buvo parduodamos TA, TLA, TL, TX versijos, tačiau atšaukti 16 TS pardavimai.
Pradėjus gaminti „Renault 18” modelio automobilius, „Renault 16“ gamyba buvo apribota TX ir TL modeliais su 67 AG varikliu. Daugiausia automobiliai buvo eksportuojami į Belgija, Olandiją, Ispaniją, Vokietiją, Šveicariją. Paskutiniai 1 850 000 vnt. „Renault 16“ nuvažiavo nuo gamybos linijos Sandouville gamykloje 1980 m. gegužę.
Savo 45-metį švenčiantis modelis Renault 16“ buvo ypatingai svarbus „Renault“ istorijoje. Idėja maksimaliai panaudoti erdvę, saugumą ir komfortą vėliau buvo panaudota „Espace“ (1984 m.) modelyje, vidutinės klasės „Renault“ modeliuose nuo „Renault 18“ (1978 m.) iki „Renault 21“ (1986 m.), o taip pat „Renault Laguna“ modeliuose, kurie gaminami nuo 1994 m. iki dabar. Hečbeko korpuso idėja, kurią kurdamas „Renault 16“ pateikė Philppe Charbonneaux, tapo svarbia naujovių gaire automobilizmo istorijoje.
