Nors pirmieji elektromobiliai pasirodė daugiau nei prieš šimtmetį, mūsų miestų gatvėse vis tiek dominuoja taršamobiliai, kuriuos galima priskirti prie daugiausia neigiamą įtaką žmogaus sveikatai darančių veiksnių.
Gera žinia ta, kad šiek tiek pataupius galima įsigyti elektromobilį, kuris nekenksmingas aplinkai, tylus ir ekonomiškas, o esant reikalui gali būti energijos šaltinis. Bloga žinia ta, kad net žinodami, jog pagal Europos Sąjungos direktyvas 2050 m. miestuose turi nelikti benzinu ir dyzelinu varomų transporto priemonių, neskubame daryti nieko konkretaus.
Leidimas nemokamai statyti neegzistuojančius automobilius
Kad būtų dar graudžiau - paradoksali situacija. Dabartinės Vyriausybės programoje vietos skirta ir elektromobiliams: numatyta skatinti šių transporto priemonių plėtrą Lietuvoje, plėtoti elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą, valstybinio ir viešojo sektoriaus automobilius nuosekliai keisti elektra varomu transportu.
Bet kai žurnalistai praėjusiais metais paprašė Susisiekimo ministerijos konkrečiai raštu įvardyti, kiek elektromobilių Ministerija planuoja įsigyti viešojo sektoriaus reikmėms, kiek elektromobilių įkrovimo stotelių numato įrengti ir t. t., Susisiekimo ministerija atsakė, kad tokių planų nėra. Pažado, kad ką nors konkrečiai nuveikti pavyks per šios Vyriausybės kadenciją, taip pat nedavė.
Tiesa, negalime sakyti, kad ministerija nedaro visai nieko. Juk elektromobilių entuziastai, nusivylę nesama infrastruktūra, gali džiaugtis tokiomis puikiomis lengvatomis kaip galimybė važiuoti autobusų juosta ir nemokamai statyti elektromobilį mieste. O kur dar visi trys kelio ženklai, susiję su elektromobiliais, praėjusiais metais atsiradę Kelių eismo taisyklėse!

Apibendrinkime: elektromobilių plėtrai sąlygos Lietuvoje sudarytos chaotiškai, nėra valstybės paramos, tad gamintojai į Lietuvos rinką elektromobilių neteikia, nes nejaučia gyventojų susidomėjimo. Šį susidomėjimą elektromobiliu riboja ne tik kaina, bet ir infrastruktūra, kuri kiekvieną elektromobilio savininką verčia labai atidžiai rinktis maršrutą ir stebėti energijos kiekį, kad elektromobilio baterija neišsikrautų. O tai nėra lengva, nes šiuo metu Vilniuje tėra penkios, o Kaune - vos trys viešos elektromobilių įkrovimo stotelės. Todėl neverta stebėtis, kad esant tokiai „skatinimo" strategijai elektromobiliai Lietuvoje retesni nei jūriniai ereliai.
Ir vėl tie estai

Estija - ir pirmoji šalis pasaulyje, kurioje pradeda veikti visą šalį apimantis elektromobilių įkrovimo stotelių tinklas, kurį sudaro 165 nuolatinės srovės krovikliai, leidžiantys transporto priemonę įkrauti per 15 minučių. Užsukate į „Statoil" nerealiai skanių dešrainių - bumbt, ir automobilis įkrautas kelionei, kol pavalgysite ir rankas nusiplausite. Krovikliai įrengti Estijos miestuose, turinčiuose daugiau nei 5 tūkst. gyventojų, ir pagrindiniuose keliuose visoje šalyje ne didesniu nei 60 km atstumu vienas nuo kito.
Tiesa, ne viskas klostėsi taip sklandžiai, kaip tikėtasi, nes tarnautojai elektromobilių iš pradžių prisibijojo, o kai tik įprato, „Mitsubishi" paskelbė, kad nutraukia „i-MiEV" eksploatavimą dėl defekto stabdžių sistemoje ir prašo grąžinti transporto priemones į gamyklą. Be to, Europos Sąjunga pasirinko kitokį kroviklių tinklo standartą nei įdiegtas mūsų šalyje kaimynėje.
Bet estai neliks ant ledo - elektromobilių defektai bus pašalinti arba jie bus pakeisti naujesniais modeliais, tik tam tikrą laiko tarpą teks apsieiti be jų. O esamo kroviklių tinklo elektros lizdus pakeisti ir dar pora smulkmenų tikrai nekainuos labai daug.
Kokie motyvai veda estus prie jų išsikelto tikslo, tai yra 10 proc. elektromobilių gatvėse kuo greičiau? Energetinė nepriklausomybė nuo įvežtinių naftos produktų, siekiant dar didesnio šalies konkurencingumo, ir gyventojų sveikata. Didinant elektromobilių skaičių gatvėse vėl bus taupomi taršos leidimai, tad juos ir vėl bus galima panaudoti. Ir nebūtinai elektromobiliams pirkti. Pavyzdžiui, galima pasiūlyti bendrovei „Samsung" visiems šalies moksleiviams po planšetinį kompiuterį padovanoti ir dar mokslams skirtą programinę įrangą.
Bavarų gražuoliai
Kodėl mes džiaugiamės estų sėkme ir liūdime dėl nesamos infrastruktūros Lietuvoje? Todėl, kad būtent šiais metais pagaliau pasirodys kieti ir geidžiami elektromobiliai, kuriuos vairuojant bus galima jaustis tarsi atvykus iš netolimos ateities.
Žinoma, nenorime nuvertinti „Nissan LEAF" ar „Toyota Prius", bet sutikite, kad mažai kas iš jaunimo šių automobilių plakatus ant sienų namuose kabintų ir jais žavėtųsi. Juk tai šeimos automobiliai, kurie gali būti populiariausi pasaulyje, bet niekada nebus pirmas pasirinkimas slaptiesiems agentams ir juos vaidinantiems aktoriams.

Tad estų verslininkas, kuriam ne vis tiek požiūris į aplinką ir savo įvaizdį, įsigys „BMW i8" ir galės draugams prie taurės vyno pasakoti, kad būtent tokiu pačiu automobiliu ne koks nupiepėlis, bet pats Tomas Cruise'as važinėjo ir pasaulį gelbėjo. O lietuvių verslininko, atriedėjusio su naujausiu mersedesu, jis galės paklausti: „O tokiu kaip tavo automobilis kas važinėja?" Ir mūsiškiui beliks konstatuoti, kad tikriausiai niekas tokiu nevažinėja... Ir bus baisiai gėda, kad jis, turtingas verslininkas, kažkodėl neturi išskirtinio automobilio.
Bet surimtėkime. Norime dar pridurti, kad elektromobilių infrastruktūros nereikia suprasti vien kaip kroviklių tinklo šalies mastu kas 50 kilometrų. Elektromobiliai unikalūs ir tuo, kad jie gali būti ne tik energiją eikvojančios transporto priemonės, bet ir savotiškos atsarginės baterijos, galinčios kaupti perteklinę energiją iš atsinaujinančių išteklių.

Yra daug skeptikų, sakančių, kad tai brangu, iš tiesų aplinkos nesaugo ir t. t. Bet mes juk žinome, kad tokiems viskas blogai, ir nereikia jų paisyti. Jie ir išmaniesiems telefonams pradėjus keisti įprastuosius garsiai šaukė: „Nereikia!" ar „Telefonas tik paskambinti ir SMS parašyti reikalingas!" Todėl dažniausiai tokie ir atsiduria modernios civilizacijos dugne, ir aplinkiniams demonstruoja savo tamsumą.
Ateitis, kai miestų gatvėse riedės tik elektromobiliai (nesvarbu, ar su talpesnėmis baterijomis, ar iš vandenilio išgaunama elektra varomi), tikrai ateis, tad miestai bus švaresni, gyventojai gyvens ilgiau ir džiaugsis, kad virš miesto netvyro smogas. Klausimas tik tas, ar kai kaimynai važinės elektromobiliais (ne tik Estija, bet ir Latvija aktyviai žengia šia kryptimi), jie įsileis mūsų taršamobilius? Ar mes nebemindžiosime vietoje ir vis dėlto pajudėsime, pasirinkę ateitį?