Lietuvos politikai nusprendė turtingus pažeidėjus gąsdinti baudos taškais, o Vakarų Europos valstybėse egzistuojanti baudų skaičiavimo sistema ne tik užtikrina efektyvesnį ir teisingesnį baudų mechanizmą, bet ir didina valstybės biudžeto pajamas.
Minėtą 2,42 mln. litų baudą sumokėjo švedų milijonierius, kuris Šveicarijoje sugebėjo su savo prabangiu „Mersedesu“ greitį viršyti 2,5 karto – važiavo 180 km/val. greičiu. Nagrinėjant Šveicarijos pavyzdį, aiškėja, kad joje baudos mokamos atsižvelgiant į pažeidėjo pajamas. Šiuo atveju švedas gavo baudą, kurios dydis lygus pajamoms, kurias jis gavo per 300 darbo dienų. Kadangi jo pajamos per dieną viršijo 7 tūkst. litų, bauda už nusižengimą tapo rekordinė. Beje, be finansinės baudos, yra ir kitų baudos elementų – švedas neteko ir teisių.
Tais pačiais metais Šveicarijoje pagautas ir kitas švedas, kaimo kelyje su „Ferrari“ greitį viršijęs 30 km/val. – jo bauda siekė 700 tūkst. litų. Saugaus eismo šalininkai džiūgavo – pasiteisino nuo 2007 m. įvesta nauja bausmių už kelių eismo taisyklių pažeidimą tvarka. Iki tol baudos buvo gana mažos, o Šveicarijos teisingumo ministerija teigė, kad jos netramdė turtingų žmonių ir nesumažino nuolatinių pažeidimų. Iki 2007 m. šalyje pažeidėjai galėjo sulaukti ir dviejų dienų įkalinimo bausmės, bet valdžia apskaičiavo, kad tai per daug kainuoja mokesčių mokėtojams. „Reformos įtvirtinimas nebuvo susijęs su turtingais žmonėmis arba su siekiu baudas sugriežtinti. Mes nusprendėme, kad skaičiavimas pagal žmogaus pajamas turi kur kas daugiau logikos“, – 2010 m. išplatintame pranešime rašė Šveicarijos teisingumo ministerija.
O štai Lietuvoje besirūpinantieji eismo saugumu nusprendė ignoruoti daugelio ekonomiškai išsivysčiusių Europos valstybių pavyzdžius ir kautis su pažeidėjais ne keičiant baudų logiką, kuri šiandien paremta įsitikinimu, kad fiksuota 1 tūkst. litų bauda turi vienodai nubausti tą, kuris per mėnesį uždirba 2 tūkst. litų, ir tą, kuris uždirba 200 tūkst. litų, o įvedant balų už pakartotinius eismo saugumo pažeidimus sistemą. Taigi tuo metu, kai daugybėje Vakarų Europos valstybių 2015 m. į biudžetą įkris šimtai milijonų eurų iš turtingų pažeidėjų sumokamų baudų, Lietuvoje pareigūnai į biudžetą neš dešimtis tūkstančių taškų. Todėl tikriausiai nereikės stebėtis, kad penktus metus iš eilės augant bendrajam vidaus produktui, pensijų kėlimas, net ir tais juokingais 5 litais, vis dar labai problemiškas. Na, nieko, kitais metais pensijas galėsime pakelti 25 taškais.
Beje, yra valstybių, kurios skiria ir taškus, ir baudas, apskaičiuojama pagal pajamų lygį. Taip pat populiarios nuobaudos, tokios kaip transporto priemonės konfiskavimas ar pažeidėjo įkalinimas. Tačiau baudų kompleksiškumo esmė ta, kad bendra jų sistema turi padėti realiai vykdyti prevenciją ir bent jau didelę dalį pažeidėjų atgrasyti nuo pakartotinių nusižengimų. Taigi, Šveicarijoje yra minimali bauda, kurią moka visi, ir tada jos dydis auga priklausomai nuo pajamų, o Lietuvoje išlaikoma sena sistema, kai milijonines pajamas gaunantis pilietis gauna tokią pat baudą, kaip ir tas, kuris uždirba porą tūkstančių. Tad ir toliau visi vaidinsime, kad tai logiška ir vienodai baudžianti bausmė, tačiau visiems, taip logiškai nubaustiems, padalysime ir baudos taškų.
Vyriausybė mano, kad tai turėtų padėti efektyviau kovoti su nusižengimais, ir šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, nes juk kiekvienas veiksmas padeda, tačiau rezultatas būna skirtingas. Be to, baudos taškų sistemos grąžinimas motyvuotas tuo, kad turtuoliai nebijo esamų baudų, nors esmė ir yra ta, kad jie jų ir nebijos, jei jos Lietuvoje skiriamos neatsižvelgiant į pažeidėjo pajamas. Taigi, taškų sistema tikrai pridės darbo policijai ir, tikėtina, išlaidų biudžetui, tačiau pajamų nepadidins. Žinoma, sprendžiant iš vairuotojų, dar prisimenančių prieš tai galiojusią taškų sistemą, apklausų, tai turėtų padidinti policininkų pajamas, nes dalis pažeidėjų, norėdami negauti taškų (nesumokėti į biudžetą baudos taškų), gali rinktis draugišką pokalbį su pareigūnais dėl alternatyvios bausmės kyšio pagrindu, sumokamo vietoje į pareigūno kišenę.
Žinoma, galima filosofuoti, kad tokiu atveju vis tiek bus pasiektas rezultatas – pažeidėjas nubaustas, tačiau ar tikrai tai išgąsdins turtuolius? Tikėtina, kad nors šis sisteminis pokytis teigiamai, bet nežymiai padarys įtaką pažeidimų skaičiui (turime atsižvelgti į tai, kad nusižengimai, kurių baudos pateks į asmeninį pareigūno biudžetą, nebus registruojami), įtakos turtuoliams, apie kurią buvo kalbama inicijuojant šias permainas, nebus. Todėl belieka dar kartą klausti, kodėl Seimo daugumą sudarantys „darbiečiai“, kairieji ir „tvarkiečiai“ taip nenori įgyvendinti Šveicarijoje, Vokietijoje, Danijoje ir kitose klestinčiose Europos Sąjungos (ES) valstybėse egzistuojančios sistemos?
Racionalumas, teisingumas ir reali prevencija
Baudos skyrimas atsižvelgiant į asmens gaunamas pajamas kol kas pasiteisino visose šalyse, kuriose buvo įvesta tokia tvarka. O Lietuvoje bauda kaip bausmė yra tikrai ne tiems, kurie turi prabangius automobilius, su kuriais vilktis 90 km/val. greičiu yra nepakeliama kančia.
Galima teigti, kad Lietuvoje šiandien turime finansinę baudų nelygybę, pagrįstą keista logika, esą teisinga bausti vienoda suma, neatsižvelgiant į tai, kokias pajamas pilietis gauna. Tokios logikos seniai atsisakiusios Skandinavijos šalys tapo saugiausio eismo valstybėmis. Darant prielaidą, kad daugiausia eismo įvykių nutinka dėl per didelio greičio ir vairavimo išgėrus, o būtent šiems pažeidimams dažniausiai ir taikomos baudos, skaičiuojamos pagal pažeidėjo dienos pajamas, tai pagal mažiausią žuvusiųjų skaičių 1 mln. gyventojų ES į pirmąjį aštuntuką patenka valstybės, kuriose galioje ne lietuviška baudų logika: Švedija, Danija, Vokietija ir Suomija. Šiose šalyse žuvusiųjų keliuose skaičius ir toliau nuolat mažėja. Tačiau baudos balų sistemos šalininkai Lietuvoje, įskaitant vidaus reikalų ministrą Dailį Alfonsą Barakauską, turi kitą argumentą – esą baudos taškų sistema sėkmingai veikia 21 Europos šalyje ir ją naudoja pagal eismo saugumą lyderiaujančios valstybės. Bet ir vėl tai tik dalinė tiesa. Nes visose pagal eismo saugumą lyderiaujančiose valstybėse baudų dydis susietas su pajamų dydžiu. Matyt, Lietuvos politikai tikriausiai vis dar jaučiasi mažaisiais stambiųjų verslininkų draugais ir patys turi nemažai pajamų, todėl stengiasi šią realybės dalį piktybiškai ignoruoti.
Grįžkime prie Šveicarijos pavyzdžio. Įvedus pajamų baudų sistemą, mirčių ir sužalojimų eismo įvykiuose per trejus metus sumažėjo 10 procentų. Už pakartotinius nusižengimus kelyje taškai neskiriami, bet kaupiantis baudoms ilgėja vairuotojų teisių atėmimo laikotarpis. Iš tiesų, baudos taškų sistema nėra bloga, tačiau turtuoliams ji nėra efektyvi, nes, kaip sako mūsų redakcijos šaltiniai, tarp jų vyrauja požiūris „Jei ką, galima bus pavažinėti ir su vairuotoju“. Ir šis požiūris logiškas, nes kiek vairuotojų net ir trejų metų laikotarpiui būtų galima pasisamdyti už 2,42 mln. litų baudą? Tikriausiai daug, tad būtent finansinės baudos dydis, kuris susietas su pajamomis, bent jau šveicarų nuomone, davė labai teigiamą postūmį saugumui keliuose ir, kaip teigiama, daugiau nei 0,5 mlrd. eurų papildomų pajamų į Šveicarijos biudžetą.
Čia galima paminėti ir Vokietiją, kurioje galioja abi baudų sistemos: viršijęs greitį, vairuotojas moka baudą, kurios dydis nustatomas atsižvelgus į jo pajamas, ir dar gauna baudos taškų. Taip valstybė surenka daugiau lėšų į biudžetą ir atbaido vairuotojus nuo greičio viršijimo.
Lietuvos problema – elito mentalitetas
Negalima teigti, kad Lietuvoje niekas nesupranta, jog už tą patį finansiškai bausti tokio pat dydžio bauda, nesusieta su žmogaus pajamomis, nėra teisinga, ypač kai kalbama apie baudas, kurių tikslas – ne tik nubausti, bet ir vykdyti prevenciją. Tai, kad 5 tūkst. litų bauda už pažeidimus yra tinkama prevencija žmogui, uždirbančiam 3 tūkst. litų, ir ne tokia tinkama žmogui, uždirbančiam 100 kartų daugiau, tikriausiai akivaizdu visiems.
Todėl 1999 m., rengiant Baudžiamojo kodekso projektą, buvo numatyta baudas skirti atsižvelgiant į baudžiamojo finansinę padėtį. Aukščiausiojo Teismo teisėjas Vytautas Piesliakas, vadovavęs šio projekto kūrimo darbo grupei, tikino, kad tokia tvarka garantuotų socialinį teisingumą. Negalime iki galo sutikti, kad čia kalbama tik apie socialinį teisingumą. Visų pirma toks baudos mechanizmas gerokai logiškesnis siekiant, kad baudos dydis vienodai skatintų visus nenusižengti, ypač tose srityse, kuriose keliama grėsmė kitų žmonių sveikatai ir gyvybei. Bet kuriuo atveju projektas nebuvo priimtas, o mintis apie tai, kad milijonieriai už vairavimą išgėrę ar smarkiai viršytą greitį (20 ir daugiau kilometrų) gali mokėti baudą, priklausančią nuo jų gaunamų pajamų, buvo numarinta, neatsižvelgus nei į užsienio valstybių praktiką, nei į biudžeto poreikius.
Įdomu tai, kad tam tikrų baudų ir bausmės santykio pokyčių Lietuvoje vis dėlto yra, tačiau ne šioje srityje. Teisingumo ministerija, atsižvelgdama į Vakaruose egzistuojančią teigiamą praktiką, nusprendė keisti baudžiamojon atsakomybėn patrauktų žmonių baudimo sistemą –nepavojingus nusikaltėlius labiau bausti finansiškai, o ne sodinti už grotų.
Žurnalo „Valstybė“ redakcija su šia nuostata sutinka, nes mokesčių mokėtojams teks mažesnė našta išlaikyti įkalinimo įstaigas ir išaugs biudžeto pajamos. Tačiau kai mes pasiteiravome apie bausmių už kelių eismo taisyklių pažeidimą, kurios būtų susietos su pažeidėjo pajamomis, ministerija labai konservatyviai deklaravo kažką apie tai, kad tokia baudų praktika Lietuvoje neturi potencialo, esą reikėtų keisti baudas ir už visus kitus administracinius teisės pažeidimus. Remiantis kitų valstybių pavyzdžiais, tai nėra būtina. Iš tiesų baudas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidėjo pajamas, už visus pažeidimus taiko tik Suomija. O kitos valstybės, naudojančios panašią sistemą, apsiriboja tik kelių eismo pažeidimais. Taigi, tikriausiai nesugebėjome paklausti taip, kad taptų aiškų, jog mes nekalbame apie suomišką pavyzdį, mes kalbame tik apie tai, kad jei ši valdančioji dauguma nusprendė, jog reikia priversti turtuolius nepažeisti kelių eismo taisyklių, tai bent jau pavojingiausių kelių eismo pažeidimų atžvilgiu vertėtų įgyvendinti vokiškos ir šveicariškos sistemos elementą.
Tai būtų nedidelis žingsnis logiškesnės ir geriau funkcionuojančios sistemos link, tačiau milžiniškas mentalinis virsmas dabartiniam Lietuvos elitui. Nes jis, subrendęs nomenklatūrinio kapitalizmo atmosferoje, niekaip negali atsisakyti nomenklatūrinio ir oligarchinio rinkos ekonomikos modelio bei visuotinės stambiojo kapitalo valdytojų pajamų gynybos.
Lietuvai iki Suomijos – kaip iki kosmoso
Suomijoje baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimą paprastai skiriamos atsižvelgiant į du veiksnius: nusikaltimo sunkumą ir vairuotojo pajamas. Tokia koncepcija jau dešimtmečius įtraukta į Suomijos teisę. Beje, didėjanti bauda taikoma ne tik kelių eismo taisyklių pažeidėjams, bet ir už vagystes parduotuvėse, sukčiavimą su vertybiniais popieriais ir t. t. Kai Suomijoje kalbama apie nusikaltimus, tai skamba taip: turtingas privalo kentėti lygiai taip pat, kaip ir vargšas. Tai vadinama Šiaurės tradicija. Taigi, nors Lietuva prezidentės Dalios Grybauskaitės dėka pradeda artėti prie Skandinavijos, mūsų politinio elito mentalitetas vis dar nesugeba suvokti, ką reiškia frazė „kentėti vienodai“.
Suomijos sistema evoliucionavo, nes daug metų šioje šalyje baudos už eismo taisyklių pažeidimą buvo skaičiuojamos remiantis garbės kodeksu. Policijos pareigūnai pažeidėjų klausdavo mėnesinių bruto pajamų, o tada apskaičiuodavo baudą. Greitai policininkai ėmė skųstis, kad vairuotojai nuolat meluoja. Tai virto nacionaliniu sportu. Labai dažnai, siekiant sužinoti realias pajamas, tekdavo kreiptis į teismą. Bet vairuotojai taip pat skundėsi. Jiems nepatiko, kad baudos buvo apskaičiuojamos nuo pajamų, neatskaičius mokesčių, o, turint omenyje Suomijos mokesčių tarifus, pajamos, atskaičius mokesčius, sudaro kur kas mažesnę sumą. 1999 m. Suomijos vyriausybė padarė keletą esminių pakeitimų, įskaitant baudų grindimą grynosiomis pajamomis. Tačiau didžiausias pokytis buvo šis: naudodama mobiliuosius telefonus policija gali patekti į oficialias mokesčių duomenų bazes ir per kelias sekundes sužinoti tikrąsias vairuotojo pajamas. Daugelis suomių sutinka su tokia baudžiamąja tvarka – jeigu uždirbi daugiau, mokėti daugiau visai nesunku. Ir nors nepatenkintų, kaip visada, tūkstančiai, teigiami rezultatai – tiek susiję su pažeidimų prevencija, tiek su biudžeto pajamomis – akivaizdūs.
Naujame solidžiausio ir įtakingiausio žurnalo „Valstybė“ numeryje taip pat skaitykite:
Kodėl pomidorai iš Vakarų - grėsmė nacionaliniam Rusijos saugumui?
Užvaldymo pasekmė: Ukrainai kariaujant su Rusija, Lietuvoje energetikos ministro postas atiteko Viktoro Uspaskicho komandai.
Lietuvos televizijų rinkoje įsigalėjusi oligopolija oligarchizuoja žiniasklaidą ir kėsinasi į internetą.
Faktai, demonstruojantys, kad Ukraina, kaip ir Lietuva, buvo sąmoningai ruošiama susinaikinimui.
