Automobilių bandymo poligonuose paprastai modeliuojamos situacijos, kuriose greitis smūgio metu būna apie 65 km/val. Pirmąsyk saugumo testų istorijoje buvo pamėginta į betoninę sieną suknežinti lengvąjį automobilį, skriejusį triskart greičiau – 193 km/val. (120 mylių/val.) greičiu. Net ir žinant, jog tai – viso labo testas, jo pasekmės atrodo kraupiai.
Saugumo testus atliekančių inžinierių brigada sukonstravo įrenginį, kuris „Ford Focus“ automobilį lynu tempė galia, prilygstančia 16 „Bugatti Veyron“ monstrų. Bandomajame automobilyje važiavo du plastmasiniai manekenai.
Važiuojant tokiu greičiu, smūgis į betoninę sieną, savaime suprantama, buvo tiesiog šiurpus (galima tik įsivaizduoti, jog jį galėjo lydėti sprogimui niekuo nenusileidžiantis garsas). Dar šiurpesnis buvo sumaitoto automobilio vaizdas – apibūdinimas „nebesuremontuojamas“ automobiliui tokioje situacijoje skambėtų visiškai neadekvačiai.
Keletas pribloškiamų skaičių: automobilis nuo 193 km/val. iki 0 km/val. sustojo vos per 60 milisekundžių. Juo važiavę manekenai tą akimirką patyrė perkrovą, prilygstančią 400 g. Iš automobilio liko tik galiniai ratai ir bagažinė, į orą pakilusi 90 laipsnių kampu. Likusi kėbulo dalis smūgio metu buvo suplota tiek, kad jos praktiškai nebeliko. Gilintis į pasekmes tokiu atveju nėra prasmės.
„Modernūs automobiliai tikrai gali pasiekti tokį greitį, – neeilinį saugumo bandymą komentavo Didžiosios Britanijos saugaus eismo institucijos atstovė Eli Pirson (Ellie Pearson). – Todėl labai svarbu, jog žmonės suvoktų ir įsisąmonintų, kaip pavojinga yra važiuoti didžiuliu greičiu. Turėjome progą įsitikinti, jog transporto priemonė tokioje situacijoje sunaikinta absoliučiai. Esu įsitikinusi, kiekvienas, matęs šį epizodą, prieš spausdamas akseleratorių iki dugno, susimąstys.“
