Septyni L. Renaulto anūkai kreipėsi į teismą po to, kai 2010 metais Prancūzijoje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis užginčyti valdžios sprendimų konstitucingumą. Verslininko įpėdiniai tvirtina, kad kompanija „Renault“ buvo nacionalizuota neteisėtai, nes L. Renaulto, kuris buvo kaltinamas bendrininkavimu su naciais, mirė kalėjime nespėjęs stoti prieš teismą. Jis mirė kalėjime praėjus kelioms savaitėms po to, kai Paryžius buvo išlaisvintas iš nacių okupacijos, ir taip ir nebuvo teisiamas dėl bendradarbiavimo su naciais.
Pasak L. Renaulto įpėdinių advokato Thierry Levy, kompanijos nacionalizacija 1945 metais buvo vykdoma „pažeidžiant esmines įstatymo normas“: L. Renaulto giminaičiams nebuvo išmokėtos kompensacijos, o jam pačiam nebuvo pateikti jokie kaltinimai.
Pasak kito ieškovų advokato, Paryžiaus teismo sprendimas bus greičiausiai apskųstas per artimiausias kelias savaites.
L. Renaulto atsidūrė kalėjime po to, kai Paryžius buvo išvaduotas nuo vokiečių armijos. Jis buvo apkaltintas tuo, kad kompanija „Renault“ gamino techniką vokiečių armijai okupacijos laikotarpiu. L. Renault mirė kalėjime 1944 metais iki galo neišaiškintomis aplinkybėmis, ir jo kompanija buvo nacionalizuota pagal įstatymą, priimtą po Antrojo pasaulinio karo.
L. Renaulto įpėdiniai tvirtina, kad jų tikslas - ne piniginė kompensacija; visų pirma, jie siekia reabilituoti šeimos vardą. Beje, kompensacijos suma, kurią įvardino 2010 metais vienas iš L. Renaulto advokatų, - išties nemaža; ji siekia apie 130 mln. dolerių.
Prancūzijos vyriausybė iki šiol yra stambiausia „Renault“ akcininkė (15,01 proc. akcijų).
