Svarbu paminėti ir palinkėti sėkmės rengėjams: ralio organizatorius iš Lietuvos pusės yra Šiaulių ASK „Slikas“.
Ar bus įdomu?
Suskaičiavau apie keturiasdešimt užsiregistravusių N4 klasės ir pajėgesnius automobilius turinčių ekipažų. Be to, startuos nemažas būrelis A7 klasės automobilių – priekiniais ratais varomų „piktų, besitaikančių įkąsti visais keturiais varomiems“.
Dėl tokių skaičių vertėjo daryti „lietuviškai latvišką sumestinį balių“. Tokiame sąraše visada atsiranda vienas kitas „išprotėjęs“ aštraus vairavimo entuziastas, vienas kitas tyčia ar netyčia pravažiuojantis ypatingai gražiai, na, ir avarijų būna. Dėl tokio vaizdo, kaip, pavyzdžiui, Cėsuose (miesto GR), kur Jonas Balčiūnas „padarė stogą“ ir nesustodamas nuvažiavo toliau („dar skrendant stogu žemyn pasidarė aišku, kad greičio užteks atsiversti ant ratų, tai iš anksto įjungiau žemesnę pavarą ir…”), verta ne tik iki Palangos pavažiuoti.
Be to, organizatoriai žada, jog pamatysime gal ne „pirmo šviežumo“, bet tikrų WRC automobilių. O sąrašo gale tradiciškai būna keletas azartiškų latvių… Tai yra, žiūrovai neturėtų nuobodžiauti. Ir tie, kurie linkę tik paspoksoti į vaizdelius, ir tie, kurie nuo pradžios iki galo seka kovą ir rezultatus.
Visada ypatingas reiškinys yra miesto greičio ruožai. Šį kartą tai Palanga ir Liepoja. Greičiai maksimalūs, klaidos tikimybė atitinkama. O namų į šalis nepastumdysi ir policininko prie kiekvieno iš mūsų nepastatysi. Jei kas nors atsitiks, Miesto Galva, Miesto Policijos Galva ir Organizatoriaus Galva ilgokai gyvens labai giliuose rūpesčiuose. Todėl padėkokime šitiems žmonėms, kad jie imasi atsakomybės ir daro mums šventę. Ir palinkėkime, kad visi atsitikimai būtų tik linksmi.
Žiūrėti ralį bus kur: sakoma, kad latviškoji Žemaitija – Kurzeme – turi apie 3000 km puikių ralio kelių. Ypatingu GR žinovai vadina Vecpils trasą, kurios posūkių ir tramplinų rinkinukai išlaipina iš trasos po keletą automobilių tiesiog vieną ant kito. Ir Lietuvos pusėje yra išskirtinių vietų, pavyzdžiui, prie Liolių – Kulių bus galima iš vieno taško stebėti dvi trasas, kuriomis sportininkai pravažiuos net tris kartus. Jeigu oras bus sausas, bus daug dulkių, organizatoriai netgi planuoja laistyti kelią.
Pirmieji atsiliepimai iš Latvijos: žvyrkelių danga kieta, ne palaidas žvyras ar smėlis, vadinasi, greičiai bus dideli.
Ubagų krašto ralis
Atleiskite, o kaip dar galima vadinti kraštą, kurio čempionas finansiškai nepajėgia įsigyti ir išlaikyti tinkamą varžyboms bent N4 klasės ralio automobilį? Evaldas Čirba su Audriumi Pivoru dabar važiuos „Renault Clio“. Ką ten Leninas rašė apie žingsnius pirmyn ir atgal? Tai nėra normalu. Tai nebe asmeninė šių sportininkų problema, o mūsų šalies ekonominio ir, jei norite, tautinės savimonės lygio demonstracija. Kokie esame, tokie ir matomės.
Visas mūsų ralis toks: kažkokios neegzistuojančių pinigų dalybos, automobilių parengimo „burtai“, gandai apie „pusiau sąžiningą“ konkurenciją, visuotinis lėšų stygius… Ralio specialistai ir „specialistai“ tarsi viską žino, bet panašu, jog ši informacija yra slapta. Uždaryta minėtųjų „specialistų“ rate. O kam valstybės mastu rūpi Lietuvos vardo garsinimas „ralio būdu“? Pripažinkime, panašu, kad mes, lietuviai, čia būtume gal net stipresni, nei krepšinyje…
Bet nesu pesimistas, matau kitą, šviesiąją Lietuvos ralio pusę, žinau, jog daugėja žmonių, besidominčių šia gražiausia technine sporto šaka. Žinau, kiek daug savęs raliui atiduoda patys sportininkai ir jų artimieji, komandose dirbantys žmonės. Ralyje, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, Geroji Varžybų Dvasia turi teisę laimėti prieš Pergalės Siekimą… Jaučiu, jog šypsenos Lietuvos ralyje kasmet daugiau. Vadinasi, viskas bus gerai.
Populiarumas yra geras vaistas, jis valo tamsias dėmes, padeda skaidrėti ir leidžia nebadauti. Todėl manau, kad reikia kalbėti, reikia rašyti. Juo daugiau bus informacijos, tuo lengviau Lietuvoje kvėpuos Ralis. Todėl nuo šiol pabandysime skirti dėmesio ne tik WRC, bet ir Lietuvos ralio čempionatui.
Mokesčiai
Ar žinote kokį nors nemokamą malonumą? Vieni kainuoja pinigais, nuo kitų storėjama, treti reikalauja ilgo gydymo, ketvirti pakimba ant sąžinės… Tai yra normalu, taip ir turi būti. Matyt, (latviams padedant) atėjo laikas susimokėti ir už ralį, už šventę, kurią mums kažkas surengia.
Pakankamai daug kartų buvau WRC Suomijos etape, žinau kaip galėčiau apsieiti be bilieto, kainuojančio virš 40 eurų. Bet visada bilietą perku, manau, jog tai, ką gaunu, yra verta šių pinigų. Organizatoriai juos sąžiningai uždirba.
Kaip manote, kiek kainuoja suorganizuoti ralį? Pusė milijono litų vienam Lietuvos ralio čempionato etapui yra visai nedaug… Taip, galima pigiau, galima gerokai pigiau, tik tada jau bus ne normaliai suorganizuotas reikiamo techninio lygio, pakankamo saugumo, patogumo žiūrovams ir populiarumo renginys, o paprastos lenktynės aplink kokią nors vietinę balą.
Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių susiformuoja biudžetas yra penki: startinis dalyvių mokestis, galima sakyti, simbolinė LASF parama, miestų ir rajonų, kuriuose vyksta ralis, savivaldybių parama, rėmėjų lėšos ir mūsų su jumis parama, kurią suteikiame, įsigydami organizatorių parduodamus bilietus bei atributiką. Patikėkite, aukso lietaus organizatoriai nesulaukia.
Todėl neįsižeiskime dėl bilietų. Tai ne plėšikavimas, o suteikta pagalba Jūsų mėgstamai sporto šakai.
Nenauja saugumo tema
Pasakysiu tiesiai: man nemalonu kokiame nors dienraštyje rasti pasakojimą apie skaudžius nesenus Visagino ralio įvykius. Apie tai, kaip dabar jaučiasi su tais įvykiais susiję žmonės. Blogai jaučiasi, o kaip dar gali jaustis žmogus, atsitikus nelaimei?
Manau, jog tokie straipsniai kelia ne būsimų varžybų saugumo lygį, o plačiosios publikos neigiamą nuostatą ralio atžvilgiu. Kam nuo to geriau? Vargu ar neigiama nuostata gali kam nors padaryti teigiamą įtaką. Ką nors uždrausti – gali. Žinoma, ne man spręsti apie laikraščių tiražų didinimo būdus.
Bet gal pasistenkime, kad ateinantys žiūrėti šios puikios sporto šakos žmonės nebūtų girta nesutramdoma minia. Kaip manote, ar įmanoma tikėtis dviejų paprastų dalykų: bent minimalaus supratimo, kas gali atsitikti greičio ruožu važiuojančiam sportiniam automobiliui, kur būti pavojinga ir kur – ne bei visuotinio nepakantumo pavojingam elgesiui prie trasų? Kad nenusisuktume, kai koks nors „prisišildęs“ tautietis siunčia tolyn jį bandantį sudrausminti policininką, vaizdžiai išaiškindamas, kas už kieno sėdimąją yra atsakingas.
Per daug noriu? Tikiuosi, kad ne. Nekalbėsiu apie „bendrąją kultūrą“. Tiesiog visi būkime atsakingi, patys nepastebėsime, kaip čia, Lietuvoje, viskas pasikeis į gera.
Negalima kaltinti sportininkų dėl panašių nelaimingų atsitikimų. Mes, kurie žiūrime ralį: ir sportininkai, važiuojantys automobiliais, ir organizatoriai - visi dalyvaujame žaidime, kurio taisykles ir pavojus žinome iš anksto. Vienareikšmiškai pripažinkime - neturi vairuotojas skaičiuoti trajektorijų ir greičio, atsižvelgdamas į faktą, jog už kokio nors krūmo išorinėje posūkio pusėje gali tupėti žiūrovas. Juo greičiau, juo arčiau galimybių ribos (vadinasi, ir didesnės klaidų tikimybės) važiuoja ekipažas, tuo labiau jis mums patinka. Toks sportas.
Tad supraskime ralį ir žiūrėkime jį saugiai.
