Šoko terapija
Iš trijų lietuviškų Dakaro ralio komandų V. Žala ir S. Jurgelėnas namo parskrido paskutiniai, nors lenktynės jiems tęsėsi tik keturias dienas. Ir tris naktis.
Pasimokę iš praėjusių metų debiuto, lenktynininkai ir jų vairuojamo prototipo autorius Darius Biesevičius ilgai galando „bitutės“ geluonį.
Bet jis vėl nulūžo nepasiekęs tikslo – „Bee Dakar“ komandos automobilis, perdirbtas iš „Seat Leon“ modelio, šįkart Pietų Amerikoje surinko dar mažesnį kilometražą nei savo „krikšto“ metais.
Jei 2016-aisiais baltą rankšluostį išmesti teko dešimtame etape, šiemet tai nutiko jau ketvirtajame. O „bitės“ ligų istorija prasidėjo nuo pat antro greičio ruožo, kuriame lenktynininkai maudėsi tikrose purvo voniose.
Iš pradžių nustojo veikti priekinio stiklo apipurškimas, tuomet – valytuvai, vidinis ryšys, galiausiai automobilyje visiškai dingo elektra.
Per didžiulius purvo laukus V. Žalai teko vairuoti atsidarius dureles ir iškišus galvą į lauką.
„Tai – menkas malonumas. Smarkiai susinervinau, bijojau, kad tokia kvaila problema sužlugdys etapą. Tai buvo klaida: 40-45 laipsnių temperatūroje nervai labai greitai atsiliepia visam organizmui. Sustojus nusivalyti langų pajutau, kad linksta kojos, kad galiu ten ir pasilikti“, – išgyventą šoko terapiją prisiminė 29-erių pilotas.
Etapą lietuviai pabaigė jau sutemus – važiuoti tamsoje be žibintų taip pat buvo nemenkas iššūkis.
Be streikuojančio generatoriaus atsirado ir daugiau techninių problemų, todėl ekipažas pavėlavo į trečio greičio ruožo startą ir į trasą pajudėjo paskui sunkvežimius.
Pastarieji itin smulkų smėlį, vietinių ir ralio dalyvių vadinamą „feš feš“, išarė it arklas dirvą, todėl „bitutė“ klimpo per pusmetrį ar net visą metrą.
Maža to, teko stoti keisti aušinimo žarną ir tvarkyti sankabą.
B. Vanagas padarė klaidą?
Kuomet vėl galėjo leistis į kelią, V. Žala ir S. Jurgelėnas aplenkė dar didesniu remontu užsiėmusį Benediktą Vanagą.
Pastarojo „Toyota Hilux Overdrive“ visureigį taip pat sustabdė purvu užteršta sankaba. Tik B. Vanagas važiavo, kol agregatas buvo sugadintas taip, kad jį teko keisti lauko sąlygomis.
Kitaip elgėsi praėjusiame ralyje pasimokęs V. Žala – pastarasis, pajutęs buksuojant sankabą, iškart oro kompresoriumi išpūtė dulkes ir smėlį pro ventiliacijos angą.
Ar didžiausią tempą pirmuose greičio ruožuose demonstravęs B. Vanagas nesuklydo, nesustojęs valyti sankabos vos jai ėmus streikuoti?
„Sunku vertinti. Reikia turėti omenyje, kad mums svarbiausia buvo pasiekti greičio ruožo finišą, o Benediktas kovojo dėl aukštesnių pozicijų. Išvalyti sankabą užtrunka apie 40 minučių. Natūralu, kad Benediktui toks sustojimas būtų labai skausmingas, todėl jis turbūt vylėsi išsikapstyti iki finišo“, – svarstė V. Žala.
Galiausiai įveikus pavojingąją „feš feš“ zoną, likusį greičio ruožą vėl teko šturmuoti naktį. Bijodami pavėluoti pasiekti finišą iki maksimalaus laiko limito pabaigos, lietuviai nusprendė „nukirsti“ dalį trasos – kelią į tikslą kalnų serpantinais jiems parodė paslaugūs policininkai.
Kai brėkštančio rytmečio spinduliai lenktynininkams nušvietė ralio bivaką, V. Žala jau galvojo, jog toliau iškamuotas ekipažas iš vietos nebepajudės.
„Net nusiraminau, kad po dviejų nemiegotų naktų nebereikės niekur važiuoti, kad košmaras baigėsi. Bet Saulius iš teisėjų grįžo šypsodamasis ir pasakė: važiuojam“, – dviprasmiškais jausmais žinią apie laukiančią dar vieną dieną pragaro katile sutiko pilotas.
Akyse šmėkščiojo briedžiai
Teisėjai smarkiai nebaudė į rikiuotės uodegą nusiritusių lietuvių dėl iškrypimo iš trasos: duetas atsipirko keturių valandų bauda.
Dar toliau į šoną reglamentas buvo pastumtas ketvirto greičio ruožo starte.
Prieš pat jį dėl prinešto purvo užstrigo turbinos valdiklis – V. Žala nebegalėjo užvesti automobilio. Bet teisėjai sutiko pažymėti lietuvių startą, kad jie nepavėluotų laiku pradėti etapo, negana to, patys pasiūlė išsikviesti komandos mechanikus. Nors bet kokia techninė pagalba etapo metu griežtai draudžiama.
„Kad automobilių gretos visiškai neišbyrėtų, organizatoriai ne tik užsidengė akis prieš lėtesnių ekipažų taisyklių pažeidimus, bet ir patys ieškojo būdų padėti jiems tęsti lenktynes“, – paaiškino S. Jurgelėnas.
Atskubėjęs į pagalbą D. Biesevičius su kolegomis pakeitė turbiną. Galiausiai „bitutė“ vėl ėmė dūgzti, bet buvo jau vienuolikta vakaro, o priešakyje laukė 400 kilometrų, kurių dalis driekėsi bekele.
„Buvau ties riba. Naktį nematai, kur važiuoti, o mums reikėjo ir upių vagų, ir kopų kirsti. Tai jau buvo avantiūra, ir mes rimtai ginčijomės, ką daryti. Bet galų gale Saulius visiems išspardė užpakalius ir išvažiavome.
Ėjosi visai neblogai, įveikėme sunkiausią atkarpą. Mintyse paskaičiavau ir supratau, kad galime sau leisti net sustoti valandai pamiegoti, kadangi iš nuovargio akyse jau vaidenosi visokie briedžiai. Bet tuomet iš po dangčio pakilo dūmelis. Pamaniau, kad vėl turbina. O iš tiesų buvo dar blogiau“, – paskutinį „bitės“ variklio atodūsį prisiminė V. Žala.
Gali padaryti pauzę
Ekipažo kančios buvo baigtos – tik ne taip, kaip tikėtasi keliaujant į Pietų Ameriką.
Pasitraukę iš ralio lenktynininkai kelias dienas Argentinoje praleido daugiausia miegodami, o tuomet dar savaitę laukė iš anksto suplanuotos kelionės į Lietuvą.
„Atvažiavome kovine nuotaika, o kai kova nutrūko, teliko nervingai stumti laiką: nei atostogos, nei darbas. Mielai būtume grįžę anksčiau, bet buvo sunku ir brangu pakeisti lėktuvo bilietus skrydžiui į Europą“, – sakė V. Žala.
Vilnietis pripažįsta: antrasis Dakaro ralis jam buvo nesėkmė.
„Karčios patirties įgavome, bet to žingsniu į priekį nepavadinsi. Išėjo tikrai kitaip nei tikėjomės. Galvojau, kad bus žymiai lengviau nei pernai, bet nieko panašaus“, – atsiduso lenktynininkas.
Du startai ir nė vieno finišo privertė ekipažą susimąstyti dėl ateities: duetas dar nenutarė, ar verta toliau vystyti „bitutės“ projektą.
Daugiau patirties turintis S. Jurgelėnas sutinka, kad naujo ir patikimo automobilio įsigijimas būtų lengvesnė išeitis, tačiau problema yra finansai.
„Ne mes vieni pasaulyje tokie durniai. Tarkime, šiemet pirmą kartą finišavo elektra varomas automobilis, o kiek metų buvo bandyta... Arba pagaliau finišą pasiekė itališkas „Fiat“ – ketvirtu ar penktu bandymu. Jeigu jau pradėjome, reikia padaryti iki galo ir įrodyti, kad Dakaro ralyje gali važiuoti ir lietuviškas automobilis.
Kiti sako: nebūkite kvailiai, imkite normalų automobilį ir siekite rezultato. Tai – irgi variantas. O kurį pasirinkti? Dabar kvaila būtų spekuliuoti, nes, kad ir kokie būtų norai, viskas galų gale susiveda į tam tikrą lentelę, kurioje sužymėtos pinigų sumos. Tad dabar laukia informacijos rinkimo etapas. Tuomet susėsime ir šaltomis galvomis priimsime sprendimus. Būtų gerai iki balandžio tai padaryti“, – dėstė šturmanas.
Bet gali būti, jog sprendimų terminas bus nukeltas – kad ir į kitus metus. V. Žala neslepia svarstantis padaryti pertrauką.
„Dabar klaustukų yra daugiau nei pernai, kuomet tik grįžęs iš Dakaro ralio širdyje jaučiau, kad po metų vėl stovėsime starte. Antrasis bandymas priverčia susimąstyti. Aš tikrai norėčiau vėl atsidurti Dakare, tačiau su konkurencinga technika. Tuomet lenktyniauti būtų malonumas. Bet ar tai mums įkandama, nežinau. Šis Dakaro ralis mums tikrai nebuvo paskutinis, bet kada bus kitas ir kokia bus mūsų technika, atsakymų dar neturiu“, – atviravo sportininkas.
