Tačiau toje pačioje „Tourism“ klasėje yra neskubančių ekipažų, kurių tikslas – pasiekti finišą negalvojant apie galutinę poziciją. Vienas tokių praėjusiame „4x4 Perimetro“ etape buvo šių eilučių autorius, Paulius Sviklas, kartu su Renaldu Gabartu išsiruošęs į 500 kilometrų ilgio nuotykį su... Visiškai standartiniu „Jeep Grand Cherokee“. Kuriame sumontuota orinė pakaba, 20 colių ratlankiai ir žemo profilio gatvinės „Continental CrossContact“ padangos. Todėl šis straipsnis gali būti neblogas gidas tiems, kurie kasdien vairuoja panašius automobilius ir galvoja, kad jais būtų smagu kada nors nuvažiuoti nuo asfalto.
Vienintelis
„Tourism“ klasėje antrame „4x4 Perimetro“ etape Švenčionių apylinkėse dalyvavo 15 visureigių. 14 iš jų – su specialiomis bekelei skirtomis padangomis, 1 – su standartinėmis R20. Nelabai pasiruošęs ekipažas, nelabai.
Vis tik orų dievai buvo palankūs ir Švenčionyse tą penktadienį nelijo. Nes lietus buvo tai, ko labiausiai bijojome – jeigu miškų keliukai sausi, juos galima ir standartinėmis padangomis įveikti. Jeigu prasideda purvas ir klampynės, tikimybė prisidaryti labai daug reikalų padidėja kelis kartus – standartinės, gatvinės padangos neskirtos važiuoti tokiais keliais. Todėl dėl viso ko į bagažinę įsimetėm kastuvą ir botus. Ir kelis prožektorius, nes pirmas varžybų etapas prasidėjo lygiai vidurnaktį.
Startas, gazas–beveik dugnas ir pirmieji posūkiai naktį. 3 litrų „Grand Cherokee“ dyzelis greitas ir maksimalų leistiną greitį, 70 km/val., viršyti labai lengva. O už kiekvieną viršijimą organizatoriai baudžia skaudžiau nei uodai įklimpus pelkyne.
Didelio džipo žibintams priekaištų nėra – LED yra fantastiški, tačiau prie pakabos darbo reikia įprasti – tą pavyko padaryti tik nuvažiavus 30–40 kilometrų. Orinė pakaba yra labai minkšta, o visureigis tampa intertiškas – pavienės duobės sugeriamos ir eiliniu žvyrkeliu važiuojama kaip asfaltu – net ir tarka nejuntama. Tačiau miškuose daug gilių, atsikartojančių duobių – jeigu pražiopsoji stabdymą, belieka tikėtis, kad pašokęs lubų nepasieksi.
Naktį Švenčionių miškai „šiek tiek“ klaidoki, tad nuotykių netrūko, bet galiausiai pavyko pasiekti finišą neapsivertus, nepradūrus padangų ir nei karto neužklimpus. Problema tik viena – tą padarėm keliomis minutėmis per vėlai, netilpome į nustatytą laiko normą (ji buvo apie dvi su puse valandos). Tačiau pagrindinis mūsų tikslas – pasiekti finišą nepasiklydus ir nesugadinus technikos – pavyko. Todėl kokią 3 ryto miegoti galima eiti su gera nuotaika, net jeigu miegui numatytos 4 valandos.
R20 „pliusai“
Antrasis greičio ruožas – jau šeštadienį, dienos metu. Ir čia pajudam su vėjeliu – trasos greitos, mažiau reikia ropoti ir daugiau – lėkti. Net ir miško keliukai neatrodo nelygūs, „Grand Cherokee“ pakaba neutralizuoja visas duobytes ir leidžia važiuoti pakankamai greitai.
„Smagiai lekiat, ar ne? Nu tai turėkit“, – pagalvojo organizatoriai, parengę kelių kilometrų lėtesnį ir labai nelygų ruožą, kuriame vėl tenka prisiminti ropojimą 20 km/val. greičiu ir šokinėjimą ant sėdynės. Kratynės baigėsi, vėl galim kiek įsibėgėti – galbūt iki 40 km/val.
„Atsibodo sėdėti? Nu tai pasimankštinkit“, – pagalvojo važiuojamojoje trajektorijoje buvęs aštrus, iš vos pastebimas akmuo. Jis neatspėjo, sėdėti mums neatsibodo ir pasimankštinti nenorėjom. Tačiau po dviejų iš eilės „dunkst“ – vieno stipraus, kito jau mažesnio – šalia spidometro pamatėm pačią blogiausią geltoną simbolį, kuri tik gali užsidegti bekelės lenktynėse. Ta įsižiebusi lempikė sako, kad padangos (-ų) slėgis staiga pakito.
Netrukus sustojam šalikelėje – akurat. Priekinė dešinė padanga tuščia, kelių centimetrų skersmens įpjovimas šone. Galvoje pradėjo plevėsuoti eurų banknotai, nes padanga, panašu, neberemontuojama, o pažeistas ir ratlankis. Kaip pamatėm vėliau, antras „dunkst“ irgi pridarė reikalų – galinė padanga su neberemontuojamu guzu šone. Tačiau mums pasisekė, kad nebuvo pradurtos abi padangos vienu kartu, nes atsarginę turėjom tik vieną.
Tad pasimankštinom. Džiaugėmės minkšta Švenčionių rajono žeme ir domkratu, kuris į ją susmenga tiek pat, kiek pakelia visureigį (juk skubam – negi čia gaiši laiką ieškodamas lentelės, į kurią galėtum atremti domkratą). Nepraėjo nei 10 minučių, kai mus spėjo aplenkti visi vėliau startavę konkurentai ir su 3 žemo profilio ratlankiais bei 1 – didelio – startavom toliau.
Ironiška, tačiau tas orientacinis ruožas buvo sėkmingiausias – aplenkėm kelis konkurentus ir spėjom į laiko normą. Nepridarėm orientacinių klaidų, tik kelis kartus viršijom greitį – tai kainavo nemažą laiko baudą ir moralinę graužatį patapus KET pažeidėjais, bet kam nepasitaiko. Juolab kad žvyrkelyje važiuoti daugiau nei 70 km/val. su „Grand Cherokee“ yra visiškai komfortiška. Norėčiau, kad greitis būtų reguliuojamas pagal turimą automobilį – jeigu vairuoji „Porsche“, gali lėkti automagistralėse 200. Jeigu žigulį – 80. Analogiškai žvyrkeliuose – jeigu vairuoji „Grand Cherokee“, tavo limitas – mažiausiai 100.
Pabaiga Pabradėje
Trečias orientacinis ruožas – Pabradės poligono apylinkėse. Po pirmųjų dviejų su kolegomis kalbėjome, kad „4x4 Perimetre“ pagaliau atsirado tikras turizmo maršrutas – juose nebuvo nei kur užklimpti, nei kitų sunkiai įveikiamų vietų. Su „Jeep Compass“ visos būtų įveikiamos lengvai. Tačiau trečias orientacinis etapas privertė atsiimti žodžius.
Organizatoriai čia įvijo į tokią klampynę, kad šturmanui teko nepavydėtina užduotis: orientuotis pagal kelio knygą, taškus žemėlapyje, azimutą, Saulę, nuojautą, kitų automobilių paliktas provėžas, nesumaišyti jų su tankečių provėžomis ir dar atsakinėti į nervingus vairuotojo klausimus „Tai kur dabar?“. Sustoti pačiose klaidžiausiose vietose irgi negali – nebeišsikapanosi po to.
Po kelių klaidžiojimų, apytikslių spėliojimų „galbūt sukti čia“ ir „man atrodo, kad čia mūsų varžovų provėžos“, teko konstatuoti faktą – pasiklydome. Tą patvirtino programėle įrašytas trackas – porą kartų tiesiog apsukom ratą ir toje pačioje vietoje atsidūrėme atvažiavę iš kitos pusės. Pabradės poligonas mus įveikė.
Nukabinę nosis į „Google Maps“ susivedėm finišo lokaciją ir pajudėjom ieškodami asfalto. Finiše įspūdžiai – įvairiausi. Nuo „ir mes pasiklydom“ iki „kiekvieną kartą čia važiuoti yra nerealu“. Pasirodo, Pabradės poligonas įveikė trečdalį startavusių ekipažų. Tačiau visų nuotaikos geros – juk daugelis ką tik per 18 valandų, pradedans vidurnakčiu, įveikė 500 (arba kiek mažiau, jeigu pasiklydo ir nukirto kampą) kilometrų Švenčionių ir Pabradės miškuose.
Su zapaske važiuojam atgal į Vilnių ir svarstom, kad „4x4 Perimetre“ startuoti galima su bet kuo, kas turi keturis varančius ratus. Net ir „Jeep Compass“ – kompaktiniu miesto visureigiu. Tačiau reikalingi dar keli komponentai – padangos jokiu būdu negali būti žemo profilio (geriausia, jeigu jos specialios skirtos bekelei, „All Terrain“ arba „Mud Terrain“), o ekipažo nariai turi būti pasiruošę netikėtumams: gali tekti įklimpti, paklysti ir susidurti su kitais sunkumais. Įsimeskit į bagažinę kastuvą, turėkit atsarginį ratą. Tada finišas, kad ir koks jis bebūtų (pasiklydus ir nukirtus kampą, prakirtus padangą ar supainiojus starto vietą – vieniems kolegoms buvo ir taip), bus pasitiktas su šypsena.
Kitas „4x4 Perimetro“ etapas – paskutinį liepos savaitgalį, didysis 2 000 kilometrų maratonas Lietuvos pasieniu. Bus 60 be proto įdomių, duobėtų ir daugeliui turistų įveikiamų valandų.
