- Kas labiau prie širdies, žiedinės lenktynės ar ralis?
- Iš tikrųjų man tuo ir patinka žiedinės lenktynės, kad gali pajusti tą šventę ir pabendrauti. Kaip kad Estijoje: į lenktynes susirenka šeimos, kad ir iš Suomijos, vyrai su žmonomis, vaikai dviratukais važinėjasi..., nameliai ant ratų. Visi kartu leidžia laiką. Ten susiformavusi lenktynių kultūra, kas tikrai žavi. Žiedinėse lenktynėse važiuoji, išlipi, gali pabendrauti, pajusti atmosferą, tą visą veiksmą ir nuotaiką. Ralyje iš dalies kartais gali pasijusti kaip šuo: diena trasos „susirašymams“, pavargęs grįžti, keliesi, 7 valandą jau turi būti starte, atvažiavai visą dieną, atidirbai ir jau nieko nebesinori, o, iš tikrųjų, nelabai ką ir spėji pamatyti. Gaila, kad tas mūsų automobilių sportas dar toks kaip nuo pavadžio paleistas po Nepriklausomybės atgavimo. Bet, manau, ir Lietuvoje greit turėtų susidėlioti viskas į savo lentynas ir susiformuoti tikroji lenktynių kultūra.
- Kaip vertinate šį sezoną?
- Labai blogai (juokiasi). Du nebaigti raliai iš dešimties, o kiti – su techniniais nesklandumais. Žiemą subyrėjo reduktorius, Vilniaus ralio apskritai nenorėčiau prisiminti, Kauno rudens ralio nebaigiau dėl avarijos, Lenkijoje teko važiuoti trim ratais, kas stipriai pakenkė automobiliui. Na, kol kas absoliučioje įskaitoje esu penktas, tačiau galiu būti ir trečias. Mane ir M. Samuitį („Martin Sport Racing“) skiria berods vienas taškas, nuo Deivido Jociaus – vos du taškai. Dar turime Druskininkų ralį. Bandysime spausti (šypsosi).
Žiede šį sezoną nevažiavau visų etapų, tai viename, tai kitame. Tiek sezono pradžioje ėjosi puikiai, tiek ir paskutiniame etape šį savaitgalį. Na, o 1000 km lenktynėse Palangoje ir taip aišku, kaip sekėsi (geriausias rato įveikimo laikas ir techniniai nesklandumai).
- Automobilių sportas Lietuvoje. Kaip vertinate šiandien situaciją?
- Apie šį sezoną kalbant, tai štai ir ralio komitetas automobilių sporto federacijoje nebuvo iki galo susidėliojęs. Tai paveikia ir patį automobilių sportą, šiuo atveju, ralį. O ir pakeitimai dokumentų įdomūs (šypsosi). Kartais atrodo, kad bandoma išrasti dviratį lygioje vietoje. Turime kaimynus latvius, estus, kurie lygiai taip pat organizuoja ralius ir nemato poreikio reglamentų ir dokumentų keitinėjimui. Visa Europa kartais atrodo važiuoja vienaip, o va Lietuvoje – naujienos, vis kas nors skiriasi.
Jei, tarkime, kaimynai ir keičia ką nors, tai dėsningai, kad ir vardan saugumo. O Lietuvoje žaidžiame ir su svoriais. Dabar, kad ir kviečia važiuoti į kaimyninius ralius, turėčiau stebuklingai palengvinti automobilį. O jiems atvykstant reikia rasti papildomo svorio. Kai kuriems ekipažams kone 120 kg. Tad įdomiai atrodo Lietuva tarptautiniame kontekste.
- O žiedinės lenktynės?
- Džiugu, kad dalyvių skaičius Lietuvos čempionatuose auga. Juk svarbu nepamiršti, kad čempionatas turi savo vardą, kaip ir čempiono titulas. Galiausiai, tai vis tiek yra istorijos dalis ir tas faktas, kad kažkas yra greičiausias, tikrai turi vertę ne tik šiandien, bet ir istorijos atžvilgiu. Visi kiti greičio slalomai, Mini žiedas, taurės, dragai irgi yra labai gerai, kad yra apskritai ir jie turi būti. Tai pakopos visiems pradedantiems važiuoti, o tvarka reikalinga. Turi būti progresas ir augimas, o ne „įšokimas“ į lenktynes bet kurioje vietoje.
Tam kad važiuotum, juk reikia mokytis, tobulėti ir suvokti kur patekai, ką turi veikti ir kas yra lenktynės. Tik gaila, kad neturim šiuo metu Lietuvoje stipraus organizatoriaus, kuris padarytų geras lenktynes ir šventę tiek žiūrovams, tiek lenktynininkams. Tikrą renginį. Šiuo metu tai, kas vyksta – varžybos ir tiek. Trūksta tokių renginių, kuriuose sudalyvavęs lenktynininkas norėtų grįžti dar kartą ir kokią savaitę pasakotų visiems apie tai, kaip ten gerai buvo. Bet manau su laiku viskas susidėlios ir atsistos į savo vietas.
- Ką manote apie „driftą“?
- Iš tikrųjų profesionaliai atliekami elementai ir tas slydimas dviejų automobilių man atrodo gražiai ir patraukliai. Neturiu nieko prieš „driftą“, kaip tokį automobilių sportą.
- Ką galėtumėte išskirti, kaip stiprius konkurentus?
- Vytautą Švedą, Dominyką Butvilą, Deividą Jocių... Nenoriu sumenkinti nieko, kas važiuoja šiuo metu, kaip kad ir tas pats Rokas Kvaraciejus, M. Samuitis. Jie tikrai stengiasi važiuoti greitai ir investuoja daug laiko ir jėgų.
- Ką manote apie ateities perspektyvas?
- Nereikia pamiršti, kad automobilių sporte viskas prasideda ir nuo to tikro noro, ir užsidegimo važiuoti. Tuomet, savaime suprantama, nieko nebūtų be komandos. Va, kad ir Justinas Tamašauskas. Žiūrint į jį, matosi ir supratimas apie lenktynes, ir tas tikras susidomėjimas tuo, ką veikia, ir užsidegimas, noras važiuoti. Ir jis tikrai gerai važiuoja. Tokie žmonės ir yra tos vadinamos automobilių sporto perspektyvos.
- Ką manote apie moteris automobilių sporte?
- Į moteris lenktynėse aš žiūriu su labai didele pagarba ir džiaugiuosi, kad jų yra. Daug gerų šturmanių galima sutikti visame ralio pasaulyje. Visada esu pasiruošęs padėti moterims automobilių sporte viskuo, kuo galiu, ir visais klausimais (šypsosi). Pats faktas, kad yra moterų, besisukančių automobilių sporte, man imponuoja.
- Automobilis lenktynėms. Koks ir kodėl?
- Šiaip RWD (galu varoma) klasė yra pati pigiausia pradedantiems vairuotojams. Tai ir mažiausi kaštai ralyje ir atsižvelgiant į tuos kaštus, ištvermingiausia įranga.
- Jeigu dabar kas nors pasakytų, kad tik reikia įvardinti automobilį, kurio norėtumėte ir jums įteiktų raktelius nuo visiškai lenktynėms paruošto automobilio, koks jis būtų?
- Dabar norėčiau važiuoti WRC (World Rally Championship) su R5 klasės automobiliu (ši klasė- naujausia, jai priskiriami serijinės gamybos automobiliai, 1600 cm3 varikliais ir keturiais varomais ratais, turbina ir sekvencine – aukšto patikimumo, bet brangia - greičių dėže bei lengvi).
- Kodėl R5?
- Nes tai naujausios serijos automobiliai, kuriuos galima pritaikyti bet kokiai trasai. Iš tikrųjų dar norėčiau pravažiuoti ralio etapą su gerai paruoštu BMW. Išėjus į pensiją, pavyzdžiui (juokiasi). Greičiausiai taip ir padarysiu, tik kadangi dar iki pensijos liko 20 metų...
- Koks būtų pirmas į galvą ateinantis įsimintiniausias įvykis per karjerą?
- Sunku dabar pasakyti ir išskirti vieną (kurį laiką galvoja). Galbūt kai pirmą kartą su BMW ir Tomu (Tomas Šipkauskas – Ramūno šturmanas) 2007 metais važiavome žiemos ralyje. Nebuvo ir šilta, tai turėjome tokias kepures su bumbulais. Prieš pirmą greičio ruožą atsisėdome į automobilį, jau laukėme, Tomas labai jaudinosi. Aš į jį atsisuku, žiūriu šalmas pusiau uždėtas, akys didelės.. Aš jam sakau šalmą užsidėti, o jis pasirodo su visom kepurėmis ir tais bumbulais, ant viršaus šalmą užtempęs...
Daug visko buvo. Ir ežere esame pabuvoję dar raliui neprasidėjus. Čia, Baltarusijoje, prieš pat atidarymą važiavome su Tomu iki mechanikų, ten tris kilometrus, su žvyro padangomis, pamenu, sau riedam per kaimelį. Gal 30 ar 40 km/val., tikrai ne greičiau. Ir atsirėmėm esu BMW į išsišakojimą kelio, aš vairą suku— jokios reakcijos, spaudžiu pedalą – nieko. Pasirodo, kelias tokiu plonyčiu ledu pasidengęs buvo..
Tai automobilis tiesiai, nei į kairę, nei į dešinę, o į daubą ir priekiu į ežerą... Gerai, kad MAZ‘as su smėliu važiavo pro ten, ištempė. Atvažiuojam iki mechanikų, ralis dar neprasidėjęs, o pas mus jau ir priekinio bamperio nėra ir „lūžių“ pilna...
- Žemiškas klausimas lenktynių „Supermenui“: be kokio patiekalo negali gyventi?
- Kad net ir nežinau (galvoja). Negaliu kažko tokio itin mėgstamo išskirti (vėl kurį laiką galvoja). Galiu pasakyti tik viena: man visą gyvenimą buvo skaniausias mamos gamintas maistas. Ji ir po visą Sovietų Sąjungą kartu važiuodavo, kai su kartingais laksčiau. Nevalgydavau aš ten jokiose valgyklose, šiaip sunku man buvo su maistu. Tai mama visada gamindavo (šypsosi).
- Ką dar norėtumėte pridurti kalbant apie automobilių sportą?
- Nereiktų pamiršti iš kur viskas atsiranda. Pirmiausia – didelis noras važiuoti, o toliau niekas negali vykti be geros komandos. Lenktynininkas nieko negali nuveikti be mechanikų, rėmėjų, tave supančių žmonių. Esu labai dėkingas žmonėms, kurie ne vieną dešimtmetį mane supa, visada yra kartu, man padeda ir palaiko. Tikrai, sakau jiems - labai ačiū.
(R. Čapkauską kalbino Inga Juškevičiūtė).
