Sportininkai pasidalijo savo mintimis apie sausio 6-20 dienomis Peru, Bolivijoje ir Argentinoje vyksiančias varžybas, kurių metu jie įveiks apie 9 tūkstančius kilometrų.

– Antanai, koks tas tarpas buvo tarp dviejų Dakarų?

Labai greitai prabėgo. Labiausiai jaučiasi laiko bėgimas, turbūt, kai turi vaikų ir kai dalyvauji Dakare. Nes atrodo tik pabaigėm, ir vėl išvažiuojam.

Turėjot ralį Kazachstane? Kaip sekėsi?

Aišku, kad mes be darbo nesėdėjom. Vis tiek turime visokios veiklos. Visada stengiamės pravažiuoti vieną pasaulio čempionato etapą, tad ir šiemet buvom tam ištikimi. Kazachstanas ilgai dirbo, kad gautų tą FIA pasaulio čempionato statusą. Tai buvo labai įdomios, ilgiausios varžybos iš visų etapų – 2500 km. Smagūs greičio ruožai, gera treniruotė ir, svarbiausia, kad viduryje metų, ir mes galėjome palaikyti tą rusenimą: Darius – savo srityje, aš – savo. Ir mechanikai, žodžiu, visa komanda. Ten vos ne pusė Dakaro greičio ruožų išeina, tad buvo nemaža treniruotė.

Dariau, kitąmet į Dakarą važiuojate jau žymiai tvirčiau?

Tai žinoma, nėra ko lyginti. Visi dalykai buvo nežinomi: nuo kelio knygos iki kaip viskas vyks. Dabar mes jau ir su Antanu vienas kitą geriau žinome.

Dariau, jau turbūt matėt kitų metų Dakaro žemėlapius. Ko ten galima laukti?

Kaip organizatoriai jau pristatė, tai pagaliau vėl grįžtama į Peru. Aš iš tikrųjų nesu ten važiavęs, tik motociklu, tai Antanas galėtų geriau papasakoti, nes jis matęs savo akimis. Organizatoriai pristato, kad Peru bent 60 procentų greičio ruožų bus smėlis, tad maršrutai bus šiek tiek trumpesni, palaikančiai komandai bus paprasčiau, nes dviejose vietose bus kilpos, tad grįšime nakvoti į tą patį bivaką. Nuvažiuotų atstumų bus mažiau, pirmoje pusėje turbūt galėsime ir pailsėti daugiau, bet turbūt užtruksime ilgiau įveikdami kopas, tai yra greičio ruožai bus lėtesni.

Antanai, bet jums turbūt palankesni? Gal kažkokią taktiką turite? Kopose jūs turbūt būsit stiprus palyginus su kitais?

Taip, kaip jis skamba, tai jis man atrodo palankus. Tik vėl – tas kopų žadėjimas jau vyksta dešimt metų, bet niekada jų tokių nebuvo. Dabar panašu, kad Peru yra galimybė tas kopas išspausti, bet vėl priklausys nuo to, ar arti pakrantės, ar toliau. Koks tas smėlis bus: ar aukštos kopos, ar sunkesnės, kurios yra mažos su minkštu smėliu – čia yra loterija. Pažiūrėsim, smėlis bet kokiu atveju gerai, jis įneša daugiau linksmybių, bet mums tai gali būti ir naudinga, ir galim irgi prisikliurkinti, kaip sakoma. Visi gaus tą patį.

D. Vaičiulis: ir navigatoriams bus daugiau iššūkių, nes bus daugiau važiavimo ne keliu, bet teks orientavimosi kryžkelėse, daug važiavimo azimutu, ėmimo taškų kopose, krypčių keitimo, tad bus įdomu ir daug darbo man. Ir, panašu, kad bus viena diena, kai išvažiuosime prieš motociklininkus, tad net pirmieji lyderiai negalės sekti motociklų pėdsakais, tad bus daug iššūkių. Bet mes esame tą išbandę Kazachstane.

– Skaitytojas klausia, kada išskrendate. Papildykime dar klausimą: kaip atrodo jūsų logistika?

Mes išskrendame sausio antrąją, anksti ryte, iš Vilniaus į Frankfurtą. Iš ten skrendame į Panamą ir tada į Limą. Anksčiau būdavo paprasčiau, kai skrisdavome į Buenos Aires. Bet dabar į Limą tiesioginių skrydžių nėra labai daug, tad sudėtingas skrydis bus.

– Tai, Antanai, šiemet pagaliau Naujus metus sutiksit Lietuvoje? Kada paskutinį kartą sutikote Lietuvoje?

Daugiau nei dešimt metų nesu sutikęs Lietuvoje, tai manęs visai nedžiugina. Aš net nežinau, kaip čia švęsti, kai ten mes su šortais (juokiasi). Toks keistas jausmas.
Paulius Garkauskas, Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis

– Antanai, nuvykus dar turėsite laiko ištestuoti automobilį?

Tas laikas bus trumpesnis, nei bet kada, bet mes turėsime pusę dienos, kai galėsim pasibandyti automobilį. Neprivalgęs neprilaižysi, bet po plaukimo tą padaryti sveika. Dar tiksliai nežinome, bet pabandysime. Ten nuskridę turėsime tris intensyvias dienas.

– Kaip kitos komandos, kaip atrodo lyderiai?

Visi bandys trinktelti, bet iš karto turiu pasakyti: dabar visi šnekam, ką galvojam, kaip kas atrodo, į ką panašu. Bet yra sunku šnekėti išvažiuojant, nes mes tikrai nežinome, kaip atrodo tos trasos ir tie lyderiai. Faktas, kad „Peugeot“ dės visas pastangas, nes paskelbė, kad uždaro Dakaro programą.

Jie turi gerą automobilį, geriausius pilotus, nemanau, kad jiems galėtų kas nors įkąsti, mano nuomone. Bet „Mini“ šiemet padarė bagį, labai gerai jį ištestavo ir skyrė daug dėmesio jo „laužymui“, kiek man teko bendraut, jie įsitikinę, kad Dakare jis turi gerai laikyti. Mano nuomone, bent iš patirties, visi bagiai, kurie važiavo, pirmais metais nieko neparodydavo.

– Bet dabar visos komandos ir pereina prie bagių?

Taip, ta konstrukcija yra teisingesnė. Mes visi esame pagal reikalavimus ir reglamentus apriboti, tad šiuo metu bagių konstrukcija tokioms varžyboms yra pati teisingiausia: didelis greitis, mažas svoris, didesni ratai gale ir didelė pakabos eiga. Valdomas jis irgi puikiai. Problema, kai viena ašis varoma, tai apkrovos jai didesnės ir, kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau ta transmisija kažkur neatlaiko ir čia yra visų bagių liga. Bet, Jeanas-Louis Schlesser, kai ištobulino savo bagį, tai važiavo juo dešimt metų ir berods septynis kartus tapo čempionu. <...> Bet tai labai brangu.

– Turbūt jūsų pagrindinė naujiena susijusi su automobiliu yra naujas variklis?

Turime tokį patį variklį, koks buvo, bet naują.

– Automobilis nenaujas, bet juo pasitikite visiškai?

Na, visada yra tas nerimas, nes metalai lūžta. Mūsų metalui jau irgi šešeri metai... Bet, aišku, mes jį prižiūrim, Lietuvos sąlygomis, galima sakyti, maksimaliai. Bet, aišku, pasitikim. Tarnavo ir tarnaus.
Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis

– Sportininkai labai nemėgsta klausimo apie tikslus. Bet jūs, Dariau, sakote, kad dar neišnaudojote visų galimybių. Kuri tai galėtų būti vieta?

Apie vietą, manau, kad nereikėtų mums kalbėti. Kai užsidedi sau tokį tikslą, tai atrodo, kad tu turėtum džiaugtis, jeigu kažkas kitas prieš mus iškrenta ir panašiai. Dėl to manyčiau, kad reikia kelti tikslus ne vietai, o stengtis mažinti atsilikimą nuo lyderių arba mažinti savo klaidų skaičių. Tai mes pernai esame prigrybavę apie kokias penkias valandas.

Jeigu važiuotume, kaip važiavome Kazachstane, tai mes tikrai būtume geresnėje pozicijoje, nei buvome praeitame Dakare.

– O psichologiškai nėra sunkiau važiuoti, kai turite geriausią lietuvių rezultatą?

– Tai čia mano tikslas įtikinti Antaną, kad nebūtų sunkiau. Man atrodo, kad lengviau, nes aš važiuoju antrą kartą.

A. Juknevičius: aš pritariu Dariui, nes mes žiūrime metodiškai. Svarbiausia galvoti ne apie kažkokią vietą, o maksimaliai pagerinti tempą. Ir aš manau, kad mes šiemet labai daug padarėme, kad jis pagerėtų. Su Kazachstano raliu, kur važiavo visi grandai, o mes ten faktiškai penketuke malėmės. Tai rodo, kad mūsų lygis yra neblogas. <...> Mums svarbiausia – kelti savo lygį ir tada anksčiau ar vėliau atsidursi ten, kur turi būti.

Visos laidos įrašą apie Dakaro „vaibą“, variklių ir biudžetų niuansus, naujus organizatorių „reveransus“ didžiosioms komandoms bei atsakymus į kitus klausimus galite pasižiūrėti žemiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)