Nuo 2005 m. vykstantis Budapešto-Bamako ralis – labdaringa Dakaro ralio alternatyva, kas kelis metus pritraukianti lenktynininkus mėgėjus iš įvairių pasaulio šalių. Tarp jų – ir Lietuva. Šiemet, po 4 metų pertraukos dėl įvykusios pandemijos, į Budapešto-Bamako ralį išvyko ir 11 lietuvių ekipažų. Startavę spalio pabaigoje, lenktynininkai lapkričio 8-ąją finišavo 9432 kilometrų ilgio trasą. Joje neapsieita be pamokančių patirčių ir net tragedijų.
Lietuvių ekipažo „Vikings LT“ vairuotojas Danas Lebedinskas sako, kad Budapešto-Bamako ralis – išskirtinė patirtis, tačiau net ir mėgėjams kainuoja daug pasiruošimo bei susitelkimo. Tam vairuotojai pradeda ruoštis dar Lietuvoje, nes nežinant, kaip naudotis tam tikrais žemėlapiais ar įrenginiais, pasimetimas – garantuotas.
„Sunkiausia tai, kad kiekvieną dieną per itin didelį karštį reikia nuvažiuoti nemažą atstumą – vidutiniškai apie 520 kilometrų. Tačiau tai ne šiaip važiavimas plentu ar miško keliu. Tenka įveikti atstumus per klampų smėlį ir net rato dydžio akmenis. Didelis iššūkis – važiavimas aklinoje tamsoje per dykumas. Paprastai tokiame kelyje neįmanoma nieko įžvelgti, tik kelias smėlio kopas priekyje, todėl lengva pasiklysti“, – teigia vairuotojas Danas Lebedinskas.
Anot „Vikings LT“ ekipažo atstovo, ralis taip pat patikrina ne tik ištvermę, gebėjimą orientuotis aplinkoje, bet ir žmogiškumą. Tokiose ilgose kelionėse lengva ne tik susidraugauti, bet ir susipykti.
„Mūsų ekipažas tikrai buvo pasiruošęs praktiškai bet kam, tačiau trintis, nuovargis ir net skirtingos amžiaus grupės daro savo. Savaime suprantama, pasipykome, pasinervavome, tačiau siekdami bendro tikslo – įveikti likusius kilometrus – turėjome susiimti. Bet kokiu atveju, šis ralis – tikras santykių ir draugystės išbandymas“, – sako D. Lebedinskas.
Budapešto-Bamako ralis, trukęs daugiau nei 3 savaites, pasibaigė Afrikoje, Siera Leonėje. Čia finišavusius pasitiko ne tik ralio aistruoliai, bet ir Siera Leonės prezidentas Julius Maada Bio. Visgi džiaugsminga šventė netikėtai virto tragedija. Ralio baigiamosios ceremonijos metu netikėtai sustojo vieno iš organizatorių, Piterio Szabolco (Pétery Szabolcs), širdis.
„Atvykę į freetown’ą, visi kolona važiavome finišo link, tačiau staiga išgirdome medikų riksmus ir pamatėme suklupusį žmogų. Mūsų ekipažo narys dar bandė jam padėti, tačiau atvykę medikai jam padėti nebegalėjo. Pasirodo, jog tai buvo ne šiaip ralio stebėtojas, o vienas iš organizatorių.“ – pasakoja lenktynininkas.
Budapešto-Bamako ralio dalyvių grupėje pagrindinis organizatorius Andrew G. Szabo po šio įvykio taip pat pasidalino jautria žinute. Joje velionio kolega teigė, kad prieš pat mirtį, Peteris Szabolcas, Afrikoje lankydamasis pirmą kartą, praleido nuostabų vakarą su draugais, tačiau kitą dieną pasaulį paliko pačiu netikėčiausiu būdu.
Šių metų metų Budapešto-Bamako ralyje pirmasis finišavo vengrų, antrasis – austrų, o trečiasis – rumunų ekipažas.
Labdaringo ralio tikslas buvo surinkti pakankamą sumą, kuri padėtų pasirūpinti saulės baterijomis, skirtomis mokykloms, kuriose Siera Leonės vaikai galėtų lavinti kompiuterinius įgūdžius. Pasak organizatorių, iki šiol tai buvo neįmanoma, nes mokykloje nebuvo elektros. Tačiau surinkta suma turėtų padėti pagerinti esamą situaciją. Kartu surinkta labdaros suma bus paskirta ir medžių sodinimui Siera Leonėje, kad šie padėtų sumažinti lenktynių metu išskirtą anglies dioksido kiekį.
