Vienas iš didelės ištvermės reikalaujančių enduro varžybų sumanytojų Tomas Paura pasakoja, kad idėja kone prieš dešimtmetį gimė po eilinio pasivažinėjimo Lietuvos miškais, kai draugai garaže suko galvas, ką tokio nutrūktgalviško sau ir draugams galima sugalvoti, rašoma pranešime spaudai. Nors pirmiausiai jie svarstė surengti ekstremalią paros trukmės kelionę be patogumų ir maisto, netrukus idėja ėmė panašėti į Le Mano varžybų koncepciją ir galiausiai pavirto originaliu dideliu ištvermės renginiu, kuriuo susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos enduro sporto motociklininkai.
Maratonas motociklais
Pasak vieno iš organizatorių, tikrasis sumanymas ir pagrindinės varžybos tuomet vadinosi „Moto9“, kai komandas sudarydavo trys nariai. Komandos turėjo įveikti kuo daugiau trasos ratų per devynias valandas. Komandos nariai važiuodavo po vieną ir vienas kitam turėdavo kas ratą ar pagal kitokį susitarimą perduoti estafetės lazdelę. Taigi kiekviena komanda turėdavo ir kruopščiai apgalvoti strategiją, kas po kiek važiuos, kas ką pavaduos komandos nariui kritus ir prireikus remontuotis motociklą.
Organizavimui imdavo atostogas
„Devynias valandas trunkančios „Moto9-ios“ – buvo tikrai didelės varžybos, kurioms ruošdavomės ilgai. Nors motociklizmas mums buvo tik hobis, varžybų organizavimui imdavome atostogas ir tam visiškai atsidėdavome. Gaila, kad po penkerių metų vieni nebepakėlėme krūvio ir reikėjo daryti pertrauką. Bet labai džiaugiuosi, kad dabar kooperuojantis su kitais organizatoriais šios enduro varžybos vėl tęsiamos. Čia yra ko pažiūrėti – ir motociklų lipimų į smėlio kalnus, ir yrimosi balomis bei vandens ir emocijų fontanų“, – juokiasi T. Paura.
Prasidėjo nuo lengvos panikos
Pirmosios „Moto9” varžybos įvyko 2009 metais Kačerginės „Nemuno žiedo“ vidinėje trasoje. „Iš tiesų mums, organizatoriams, streso tuomet buvo labai daug, kadangi lietuviai mėgsta registruotis kone paskutiniu momentu. Likus trims savaitėms iki renginio buvo užsiregistravusios tik kelios komandos, o mes tiek investavome: kainavo leidimai, trasos nuoma ir paruošimas, greitosios pagalbos automobilis, tualetai, renginio draudimas ir t.t. Vis tik paskutinę savaitę dalyviai ėmė sparčiai registruotis – susirinko apie 15 komandų ir renginys išties pavyko. Sulaukėme labai gerų atsiliepimų, o iš Lietuvos enduro klubo gavome apdovanojimą už geriausią metų enduro renginį. Supratome, kad turime tai tęsti. Dar pajuokavome, kad būtų kažkas tokio, jei atvažiuotų ir tuometinės Baltijos šalių enduro žvaigždės latviai broliai Janis ir Einars Vintersas. Ir ką sau manote? Po kelių metų į mūsų varžybas atvažiavo ne tik jie, bet ir visa Latvijos enduro grietinėlė“, – prisimena T. Paura.
Motociklininkas prisipažino, kad kasmet pats smagiausias etapas organizuojant rungtynes būdavo trasos ruošimas. 3-4 kilometrų, o paskui ir dar ilgesnę trasą „Nemuno žiedo“ viduje jie ir apgalvodavo, ir ruošdavo patys.
„Varžybos vykdavo šeštadienį, dalyviai pradėdavo rinktis penktadienį, o mes, pasiėmę atostogų, atvažiuodavome dar pirmadienį. Taigi kone savaitę ten gyvendavome ir dirbdavome: pjaudavome žolę, brūzgynuose genėdavome medžius, raudavome kelmus, formuodavome dirbtinius tramplinus ir kliūtis, pavyzdžiui, iš plytų ar vamzdžių. Derinomės prie natūralaus reljefo ir tuo pačiu kūrėme dirbtinius pasunkinimus. Prireikė ir buldozerių. Bet mes norėjome sukurti tokią trasą, kuri tiktų ir sportininkams su sportiniais enduro ar kroso motociklais, ir žmonėms, vairuojantiems sunkiuosius enduro motociklus. Kasmet apie pusę trasos pakeisdavome, patobulindavome“, – pasakoja vyras. Vis tik, anot jo, ilgainiui buvo prieita išvada, kad renginys turėtų būti skirtas sportiniams motociklams, nes besikeičianti trasa su gilėjančiais grioviais ir balomis ėmė darytis per sudėtinga sunkiems motociklams.
Šaltinėlis virsta purvo duobe
T. Paura pasakoja, kad varžybos suteikdavo daug adrenalino dalyviams, o žiūrovams duodavo įdomių vaizdų. Pasak jo, sunkiausiomis vietomis motociklininkams tapdavo į žemės paviršių kylantys šaltiniai, kur iš pradžių atrodydavo tik drėgna, o po penkių valandų čia atsirasdavo gilios purvo duobės. „Arba pušyno kalnelis, į kurį iš pradžių atrodo nesunku užkilti, bet vyrai akseleruodami taip išmaldavo, kad tapdavo beveik neįvažiuojamas. Vis tik sukurdavome ir ilgų žvyro atkarpų, kuriose dalyviai galėdavo kiek atgauti kvapą, purvus nusitaškyti“, – juokiasi motociklininkas.
Kritimų, pasak vyro, būdavo, bet ne tiek ir daug, palyginus su kitomis enduro varžybomis. „Čia labai įdomu tai, kad kol vienas nukritęs taisosi motociklą, jo estafetę perima kitas komandos narys. Bet būdavo ir taip, kad komandos finišuodavo vienu likusiu sveiku motociklu“, – pasakoja T. Paura.
Jam ypač įsiminė vienas nutikimas, kai įpusėjus vienoms varžyboms, kai dalyviai jau ėmė justi monotoniją, staiga prapliupo liūtis kaip siena. „Dangus keitė spalvas, motociklai lėkdami per balas kėlė kelių metrų fontanus. Reikėjo matyti dalyvių veidus – monotonijos kaip nebūta, visi murzini kaip velniai ir laimingi!”, – pamena vienas organizatorių.
Anot enduristo, enduro motociklininkai labai laukia šių varžybų – ir ne vien dėl važiavimo jose, bet ir atmosferos. „Per šias varžybas „Nemuno žiedo“ viduje gyvenimas virte verda: dalyviai į varžybas suvažiuoja iš visos Lietuvos, jie atvyksta su šeimomis, draugais, pasistato dideles palapines, po to net lieka nakvoti ir kone visą naktį aptarinėja įspūdžius“, – pasakoja T. Paura.
Ruošiasi naujoms „Moto5-ioms”
Varžybų „Moto9“ įvyko penki renginiai, pernai po pertraukos „Nemuno žiede“ drauge su žiedo motociklininkų sporto klubu „Coffee Racers“ surengtos „Moto5” varžybos. Šiemet „Moto5” varžybos vėl vyks didelio renginio motociklininkams „Moto Fiestos“ metu birželio 2 dieną. Žiūrovai, būdami „Nemuno žiedo“ viduje, vienoje pusėje galės stebėti plento žiedo motociklininkus, kitoje – per smėlį, žvyrą, balas ir kalnus lakstančius enduro sportininkus.
