Pirmasis Lietuvis, įveikęs Dakarą motociklu, daugkartinis Lietuvos Enduro, Enduro kroso bei ralių čempionas Mindaugas Slapšys visiems ilgą laiką buvo žinomas kaip patyręs ir talentingas motociklų sporto atstovas. Tačiau tik susėdus išsamiam pokalbiui, naujasis Antano Juknevičiaus šturmanas pripažįsta – jo istorija visai kitokia, o motociklas joje – tik viena plano dalis.
Antanas Juknevičius ir Mindaugas Slapšys
© G. Kropio nuotr.

- Mindaugai, save vadini „petrolheadu“ (benzingalviu – red.), kas tai per sąvoka ir kaip tokiu tapai?

– Manau, kad visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, turime tokią grupę žmonių. Jie sudaro kelis procentus visos šalies, bet išsiskiria vienu dalyku – yra tiesiog pamišę dėl automobilių, motociklų ir kitos technikos. Dabar stebėdamas augantį savo dvejų metukų sūnų, galiu drąsiai teigti, kad tai įgimta, nes jis net miegodamas iš rankų nepaleidžia savo mašinėlių. Aš savo ruožtu šią „ligą“ paveldėjau iš senelio, kuris buvo mechanikas, bei iš savo tėvo, kuris visą gyvenimą mėgo konstruoti įvairiausius elektronikos prietaisus ir mechanizmus, tad namuose visuomet būdavo galima rasti įvairios technikos.

Ir dabar atsimenu, kaip namuose stovėdavo latvių gamybos mopedas, kuris buvo nevažiuojantis, bet aš, būdamas dar jaunas, vis nueidavau, pavalydavau, papoliruodavau, kažką pasukiodavau – tiesiog negalėjau ramiai praeiti pro bet kokią techniką. Kadangi tuo metu nebuvome pasiturinti šeima, pirmąją technika pavyko įsigyti tik būnant keliolikos metų. Vėliau, laikui bėgant, norėjosi rimtesnės technikos, todėl vos atsiradus galimybei įsigijau „Yamaha“ motociklą, vėliau sekė „Suzuki“, o galiausiai pavyko įpirkti ir Dakaro flagmaną „KTM“.

Mindaugas Slapšys
Mindaugas Slapšys
© E. Kovalenko nuotr.

- O tada jau turbūt nebebuvo kito kelio – tik į trasą?

– Sportuoti išties svajojau nuo vaikystės, todėl galima teigti, kad kiekvienas galingesnis motociklas buvo maži žingsneliai šio tikslo link. Motokrosas manęs ypatingai nežavėjo, visuomet labiau traukė ralio varžybos, jų trasos, greitis ir atmosfera. Tuo metu ralis „Aplink Lietuvą“ buvo bene vienintelės ir tikrai prestižiškiausios varžybos šalyje, kuriose su ralio automobiliais kartu leisdavo startuoti ir motociklais. Jos trukdavo tris dienas, o sportininkai išties apvažiuodavo bene visą Lietuvą.

Be šių varžybų, pradėjau dalyvauti ir kituose raliuose, o kažkada apie 2003-uosius, turimos technikos tapo maža, todėl išsiruošiau kelionei į Latviją. Būtent pas kaimynus buvo įsikūrusi bene vienintelė „KTM“ atstovybė Baltijos šalyse. Pirkdamas motociklą susipažinau su garsiu latvių sportininku Artūru Robežnieku, kuris pakvietė su nauja technika dalyvauti Enduro varžybose. Iššūkį priėmiau, tačiau jau po pirmosios varžybų dienos buvau visiškai išsunktas tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl iškart patraukiau namo. Tada supratau svarbiausią savo, kaip sportininko, karjeros pamoką – be pasiruošimo negalima net svajoti apie rezultatą, o kartais – net ir dalyvavimą.

- Bet Dakaro svajonės tai nenustelbė. Kaip ruošėtės sunkiausiam pasaulyje maratonui?

– Vis aktyviau dalyvaudamas Enduro čempionatuose, pradėjau megzti ir pirmas rimtas mintis apie Dakarą. Susidėliojau neoficialų pasiruošimo planą ir, sekdamas juo, mažai žingsneliais judėjau tikslo link. Į kiekvienas varžybas jau žiūrėdavau kaip į pasiruošimo etapą. Pradėjau palaipsniui stiprinti fizinį pasiruošimą ir įgūdžius naviguojant.

2008-aisiais organizatoriams atšaukus Dakarą dėl terorizmo grėsmės, nusprendžiau, kad tai mano ženklas, ir privalau jame dalyvauti kitais metais. Metai iki starto buvo itin įtempti: dalyvavau kiek įmanoma daugiau varžybų, ruošiau techniką, tačiau dabar galiu atvirai pasakyti, jog vienam dalykui važiuojant į pirmąjį Dakarą niekada nepasiruoši – tai suvokimui, kaip sunku bus trasoje.

- Vis tik pavyko įveikti Dakarą, ir pirmasis iš lietuvių finišavote motociklu.

– Taip, šis pasiekimas niekur nedings ir visąlaik išliks vienas svarbiausių. Veikiausiai nebūčiau jo pasiekęs, jei ne latvių kolegos, su kuriais kartu keliavome į Pietų Ameriką. Kadangi tais laikais internete informacija, palyginus su šiandiena, buvo švelniai pasakius „ribota“, minčių ir patarimų, kurie galėtų padėti pirmą kartą Dakarą važiuojančiam motociklu, rasti Lietuvoje buvo praktiškai neįmanoma.

Vladimiras Demjanenka ir Mindaugas Slapšys
Vladimiras Demjanenka ir Mindaugas Slapšys
© G. Kropio nuotr.

Visuomet turėjau suvokimą, kas tai per varžybos – kad jose gausu neapibrėžtumo, kad ten yra daug laisvės tiek važiuoti greitai, tiek padaryti klaidų, tačiau tik nuvykęs ten pajunti, kas tai per ralis ir kaip jį įveikti. Susibendravus su latvių sportininkais man pavyko prisijungti prie jų komandos, o su šia galimybe atsivėrė ir neišmatuojami informacijos kiekiai. Sužinojau, kaip tinkamai ruoštis, kaip nusiteikti ir, svarbiausia, kaip važiuoti. Komandos nariai visuomet man kartodavo, kad varžybos prasidės antroje pusėje, o pirmoje reikia važiuoti išnaudojant tik 70 procentų savo tikrojo potencialo.

Įsisavinęs visas pamokas, prie starto stojau su visiškai nauju motociklu, kuriuo iki tol nebuvau nuvažiavęs nė kilometro. Kadangi „KTM“ iš gamyklos atkeliavo labai vėlai, atlikus papildomus patobulinimus motociklas beveik iškart iškeliavo į laivą, plukdantį techniką į Pietų Ameriką. Pirmos dienos Dakare buvo išties sunkios – jau antrąją patyriau avariją, po trečiosios, dėl vibracijos ir didelio krūvio pradėjo tirpti rankos, o galiausiai turėjau nesklandumų ir su motociklu.

Tačiau sunkiausia buvo suprasti, ar jau pasiekta sunkumo viršūnė, o gal toliau bus dar sunkiau? Nepaisant to, pavyko nusiteikti, po pirmų dienų pasinerti į savotišką transą ir vadovautis mintimi, jog privalau judėti į priekį, nesvarbu, kaip, sunkiai ar lengvai, – neturiu teisės sustoti. Taip pavyko finišuoti ir pagaliau įgyvendinti labai seną savo svajonę.

- Po Dakaro motociklų varžybose tarsi išnykote, ir tik 2011-aisiais grįžote į sportą, tik šįkart – automobilių, kodėl?

– Gal daug kam tai bus siurprizas, tačiau galutinis mano tikslas visada buvo siejamas tik su automobiliais. Dar būdamas jaunas buvau pakankamai protingas, kad suprasčiau, jog mano ir mano šeimos finansinė situacija neleis man profesionaliai varžytis automobiliu, o motociklu siekti rezultatų yra žymiai pigiau dėl daugybės faktorių. Taip pat ir Dakare startuoti motociklu buvo žymiai pigiau, todėl užsibrėžiau sau tokį tarpinį tikslą ir nesižvalgiau į šalis.

Mindaugas Slapšys
Mindaugas Slapšys
© E. Kovalenko nuotr.

Taip, ne visai savo noru, kelionė iki automobilio vairo, švelniai tariant „užtruko“. 2009-aisiais, grįžęs iš Dakaro, privalėjau priimti sunkų sprendimą – ar paskirti savo gyvenimą sportui, ar turėti įvairiapusiškesnį gyvenimą tiek profesinėje veikloje, tiek laisvu nuo darbo laiku. Pasirinkęs pastarąjį, nuo automobilių sporto nenutolau, nuolatos varžydavausi ilgo nuotolio žiedinėse varžybose, žiemos trekuose ir pan. Jau vėliau supratau, kad nebegaliu ignoruoti nuolatinės traukos, ir galiausiai iš Aurelijaus Petraičio įsigijau Dakare startavusį „Mistubishi Pajero“ automobilį, su kuriuo į mano gyvenimą vėl grįžo dulkės.

- Kaip susipažinote su Antanu ir pradėjote kartu dalyvauti varžybose?

– Mūsų draugystė prasidėjo 2007-aisiais, kai abu nugalėjome „Amber Baja“ varžybose: jis – automobilių klasėje, aš – motociklų. Dar tais pačiais metais sulaukiau iš Antano kvietimo kartu nukeliauti į JAE, kur galėjau susipažinti su tikra bekele ir pradėti kaupti patirtį vairuojant dykumoje. Galima sakyti, kad nuo to laiko mūsų ryšys su kiekvienais metais stiprėjo ir 2011-aisiais pakviečiau jį kartu varžytis „Baja Poland“ varžybose, kuriose nustebinome ne tik save, bet ir kitus varžybų dalyvius finišuodami aukštoje 2-oje vietoje T2 klasėje.

Vėliau tais pačiais metais sekė ralio reido varžybos „Baja Slovakia“, kur pasiekėme pergalę. Buvome susitarę, kad šiose varžybose Antanas man padės kaip šturmanas, o vėliau tęs karjerą kaip pilotas. Mūsų tandemas puikiai veikė, todėl niekada nenutraukėme ryšių, beveik kiekvienais metais kartu keliaujame į JAE ir kartu tobuliname įgūdžius dykumose.

- Tuomet Antanas buvo jūsų šturmanas, dabar jūs užimsite vietą šalia vairuotojo. Kaip keitėsi jūsų bendravimas keičiantis vaidmenimis, ir kas dabar bolide turi galutinį žodį?

– Kadangi abu esame išbandę tiek lenktynininko, tiek šturmano kėdes, puikiai žinome, kokios pareigos ir kokia atsakomybė sieja vieną ar kitą vaidmenį. Kiekvienas darome tai, ką privalome ir siekiame bendro rezultato. Be to, esame seni pažįstami, kurie puikiai žino vienas kito asmenines savybes. Tai leidžia man tiksliai nuspręsti, kada Antaną reikia motyvuoti, kada nuraminti, o kada kažką leptelėjus galiu sulaukti tikrai ne palaikymo žodžio.

Galėčiau teigti, kad mūsų kabinoje dominuoja kompromisas. Jis privalo manęs klausyti, norėdamas žinoti kelią, o aš turiu visiškai juo pasitikėti. Ir tik visa komanda, atsižvelgdama į tikslus bei strategiją, kartu nusprendžia, kaip važiuosime vieną ar kitą atkarpą – greičiau, agresyviau ar atsargiau bei konservatyviau.

Mindaugas Slapšys, Edvardas Duoba, Antanas Juknevičius,
Mindaugas Slapšys, Edvardas Duoba, Antanas Juknevičius,
© DELFI / Domantas Pipas

- „Edas Racing Team“ šiais metais pateikė daugybę staigmenų, tarp jų ir jūsų tapimas naujuoju komandos šturmanu. Kaip sekėsi ruoštis naujam iššūkiui?

– Šturmano darbą galima būtų prilyginti važiavimui dviračiu. Pagrindus visuomet atsiminsi, gali važiuoti net ir po 10 ar daugiau metų, tačiau, jei nori važiuot greitai arba nuveikti su dviračiu ką nors daugiau, privalai treniruotis. Mano pagrindai yra labai tvirti – tiek iš lenktynių motociklu, kur pats turi ne tik vairuoti, bet ir naviguoti, tiek ir iš šturmano patirties automobilyje.

Nepaisant to, aš nesu profesionalus šturmanas, kuris už tai gauna pinigus ir tuo gyvena. Todėl pasiruošimo metu teko daug ką atgaivinti bei išmokti. Be abejonės, vertingiausias pamokas gavau iš Vladimiro Demjanenkos, profesionalaus šturmano ir pasaulio ralio reido taurės čempiono. Man buvo didžiulė garbė net 2 dienas dirbti kartu su šiuo Dakaro senbuviu, kurio pamokos yra neįkainojamos bet kuriam lenktynininkui.

Iš jo išgirdau daugybę patarimų ne tik apie techninę darbo pusę, tačiau ir kaip valdyti situaciją bolide, kaip kontroliuoti komandos mikroklimatą, aš iškart žinau atsakymą, kokių veiksmų reikia imtis norint geriausiai ir efektyviausiai išspręsti problemą.

- Kalbate apie problemas, Dakare jos dažniausiai – techninės. Koks šturmano vaidmuo rūpinantis automobilio technine būkle?

– Čia nereiktų išskirti šturmano ar vairuotojo, nes abu lenktynininkai ištikus bėdai yra vienose rogėse. Todėl tiek aš, tiek Antanas privalome mokėti visas einamąsias automobilio dalis pakeisti ten, kur esame, nesvarbu, ar tai būtų dykuma, ar kalnai. Mūsų, kaip ekipažo, pagrindinis tikslas – identifikuoti problemą ir, jei tai įmanoma, maksimaliai greitai ją eliminuoti.

Suprantama, kad rimtesni gedimai, tokie kaip elektronika, sankaba ir kiti sudėtingi mechanizmai, lenktynininkams dažnai gali būti neįkandami, tačiau kuo daugiau mes žinosime, tuo daugiau galėsime pasakyti mechanikams, kurie savo ruožtu greičiau ir geriau padės netgi būdami už šimtų kilometrų. Visiškas technikos neišmanymas gali lemti pasitraukimą iš varžybų net dėl minimalių gedimų. O įdėjus tiek pastangų ir darbo nebaigti lenktynių dėl paprasto gedimo būtų paprasčiausiai kvaila.

- Ir pabaigai, kada Mindaugas Slapšys į Dakarą keliaus kaip vairuotojas?

– Neslėpsiu, jog tai tikrai yra vienas mano tikslų. Šį Dakarą galima būtų pavadinti tarpine stotele. Nuo motociklo iki automobilio vairo dar yra šturmano kėdė, kurią taip pat reikia išbandyti. Deja, žinant kokio dydžio projektas yra Dakaras ir kiek sudedamųjų dalių turi veikti puikiai norint įgyvendinti šį tikslą, tikslios datos tikrai negaliu pasakyti. Esu be galo dėkingas visai komandai ir ypač Antanui už galimybę būti šio projekto dalimi ir esu pasirengęs atiduoti visas jėgas siekiant komandos tikslų.

Dakaro ralis Pietų Amerikoje vyks sausio 2-16 dienomis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (444)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Naktis Vilniuje: 135 km/val. greičiu lėkęs vairuotojas ir dešimtys kitų skraidančių erelių (72)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus kelių patruliai surengė įprastinį reidą....

Apklausa: „valstiečių“ reitingas – žemiausias po rinkimų, vis ryškėja kitos žvaigždės (84)

Valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ( LVŽS ) reitingų lentelėje užima...

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (534)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Išskirtines grumtynes D. Saboniui dar ilgai primins randas ant veido (13)

Domantas Sabonis itin skambiu pasirodymu debiutavo Indianos „Pacers“ klube, o jau antrame sezono...

Jūrmalos rudens grožis per fotomenininko objektyvą (1)

Daug gražių rudens akimirkų šiuo metu galima stebėti didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje....

Sužinokite, kurios rūšies svogūnai naudingiausi sveikatai

Patiekalų, kuriuos gaminant naudojami svogūnai, receptuose retai kada nurodoma kokios rūšies...

Savaitgalio orai: vieną dieną lietus, kitą – vėsa ir saulė (4)

Priešaky – dvi kontrastingos savaitgalio dienos. Šeštadienio naktį šalyje pradės lyti, tiesa,...

Tikimybė, kad atrasime ateivių pėdsakus, yra (96)

Prieš savaitę praėjęs penktadienis ir dar 13-ta diena – puikus metas pasvarstyti apie tai, kas...

Š. Jasikevičius: kovojome, tačiau taktiškai tai buvo absoliutus košmaras (30)

„Jei sąžiningai, sunku rinkti žodžius. Tai buvo kažkoks taktikos susitarimų nevykdymo...