Pradėkime nuo maršruto. Iš viso 5 tūkst. kilometrų, dešimt dienų, 3 tūkst. kilometrų greičio ruožų, iš kurių net 70 proc. – smėlio kopų. Ir visa tai Peru teritorijoje, skelbiama „General Financing team Pitlane“ komandos pranešime žiniasklaidai.
Visas maršrutas bus suskirstytas į tris lenktynių regionus: pirmasis ir labiausiai lankomas suksis aplink Pisko miestą, antrasis – aplink Markoną, trečiasis leisis dar žemiau į pietus nei Arekipa, kur sportininkai praleis savo poilsio dieną.
Vėluoja ir skuba
Dėl saugumo sumetimų nėra iki galo aišku, ar šis išskirstymas į regionus reikš, jog tradiciškai beveik kasdien judantis bivakas virs trimis stabiliomis stovyklomis, tačiau toks sprendimas padėtų organizatoriams taupyti, o taupymo ir planavimo šiame renginyje matyti nemažai.
Šis sprendimas taip pat sulauktų teigiamos dalyvių reakcijos, nes tai padėtų išsaugoti mechanikų jėgas – dingus poreikiui kasdien susipakuoti ir perkelti stovyklą, techninis personalas turėtų šansą gauti daugiau poilsio tarp bemiegių naktų.
Tęsiant apie taupymą, kitas geras to pavyzdys yra techninės komisijos perkėlimas iš Havro uosto į Limą. Jeigu tradiciškai automobiliai būdavo patikrinami iki pakrovimo į laivą, tai dabar apie problemas ar techninius neatitikimus dalyviai sužinos jau pietų Amerikoje.
Sutrumpindami procedūras uoste ir išvengdami profesionalaus techninio personalo darbo valandų dar Europoje, organizatoriai panašu kad taupo ne tik lėšas, bet ir laiką, kurio visame šiame procese jiems trūksta. Ilgai užtrukusios derybos su valstybėmis ir vėlai paruoštas maršrutas lemia, kad vėluoja nemažą dalis procesų, ir tuo pačiu verčia skubėti.
Puikus pavyzdys – kasmetinė spaudos konferencija. Tradiciškai dalyvių sąrašas ir maršrutas būdavo pristatomi dieną prieš techninę komisiją – dabar ši procedūra nukelta savaitę pirmyn, tačiau net ir tai nepadėjo išvengti problemų: žadėtos tiesioginės transliacijos nebuvo, pagrindinė informacija skelbiama per Europoje nelabai populiarų socialinį tinklą „Twitter“, informacija išsibarsčiusi ir ne itin lengvai randama net ir daugelį metų maratoną sekantiems gerbėjams.
Trumpai tariant, Dakaro organizatoriai skuba, vėluoja ir daro klaidas – tai nėra dalykai, kurių tikėtumeisi iš daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojančio organizmo.
Netrūks siurprizų
Sutrumpėjusią distanciją bus bandoma kamšyti kasdieniais siurprizais, kurie prasidės nuo pat pirmos dienos.
Tradiciškai anksčiausiai ryte startuoja motociklų klasės lyderiai, juos seka keturračių klasė, tada automobiliai ir sunkvežimiai. Bet jau pirmąją dieną motociklų starto tvarka bus atvirkštinė, o tai reiškia, jog pirmas vėžes tarp Limos ir Pisko paliks silpniausi maratono dalyviai. Jie neabejotinai klys ir tai lems milijoną skirtingų užuominų visų klasių dalyviams, bei galimai lengvą chaosą su navigacija susipykusiems sportininkams.
Antrąją dieną pirmieji prie starto stos jau ne motociklų klasės atstovai, o automobiliai. Tokia pati „pramoga“ buvo pasiūlyta ir pernai, kas lėmė, jog visi lyderiai stengėsi pirmąją dieną labai nespausti, tam kad netektų tapti tuo žmogumi, kuris ankstyvą rytą žvelgia į dykumą su lygiai nuliu vėžių, diktuojančių teisingą kryptį.
Toks taktinis manevras dažniausiai atsiperka, tačiau gana sunku atspėti „kiek lėčiau“ turi važiuoti, jog būtum ne pirmas, bet ir nepraloštum ralio antrąją dieną. Trumpai tariant – maratono organizatoriai bando iš proto išvesti komandų strategus ir tai labiausiai kirs per nepatyrusių komandų pečius.
Trečiąją dieną bus pristatytas naujasis kopų masyvas: čia kojos nekėlė nė vienas iš dalyvių, tad jeigu nepasiklydote nei pirmąją, nei antrąją dieną – puiki proga pasižymėti. Po šių strateginių žaidimų bei kantrybės tikrinimo, ateis laikas, skirtas pribaigti silpnuosius – maratono dienos.
Dalyviai dvi dienas nematys savo mechanikų rankų, privalės patys tvarkyti savo techniką, ją tausoti ir kliautis tik savimi. Kadangi organizatoriai stengiasi kiekvieną dieną paįvairinti, šiemet maratono dienų greičio ruožai tęsis aštuonis šimtus kilometrų. Paprastai tariant – nukeliaujate iš Vilniaus į Varšuvą bekele, ten pamiegate palapinėje ir ryte vėl bekele sukate atgal. Autoservisų, „Suwalki Market“ ar kitų, lietuviams šioje kelionėje įprastų, vietų lankyti negalima, tenka verstis patiems.
Po penkias dienas truksiančio tikrai nuoširdaus organizatorių bandymo sutrumpinti eiles bivako valgykloje, dalyviai pagaliau gaus pailsėti. Arekipos miestas reikš internetą, miegą bei galimybę iš sportinio kombinezono išsikratyti ten jau kone savaitę tūnantį smėlį. Tačiau ši para virs košmaru komandų mechanikams, kurie turės atstatyti techniką į pradinį jos stovį.
Toliau laukiančios trys dienos organizatorių pristatymu nebus labai ypatingos, tačiau akį patraukia Dakaro standartais trumpos distancijos – du, trys šimtai kilometrų greičio ruožų. Skamba nebaisiai, tačiau Peru kopos leis kiekvieną metrą patirti iš labai labai arti. Kartu su tuo komplekte – faktiškai dukart ilgesnės pervažiavimo distancijos, tad vienaip ar kitaip laiko prie vairo praleisti teks.
Devintoji maratono diena vėl pasiūlys naujovę – masinį startą. Jeigu pernai ir ankstesniais metais jis buvo suskirstytas klasėmis, tai šiemet jos bus maišomos ir kartu startuos visi. Nieko nėra smagiau kaip sėdėti ant savo motociklo, žvelgti į maloniai tyvuliuojantį pasiilgtą vandenyną, džiaugtis jog pasiekei devintąją maratono dieną ir uostyti juodus šalia stovinčio „Kamaz“ dūmus.
Pirmieji startai bus tikrai smagūs: puikūs vaizdai žiūrovams, kadrai zujantiems sraigtasparniams, tačiau starto vieta netruks tapti viena didele duobe, taip dar kartą išbandydama iš paskutiniųjų finišą bandančių pasiekti komandų jėgas.
Vieną pirmųjų savo masinių startų, tiesa, tąkart ant išdžiuvusio ežero, puikiai pamena ir „General Financing team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas: „Buvo labai įdomi patirtis, nes po duoto starto, pilnai nuspaudęs akceleratoriaus pedalą laikiau gal keturiasdešimt minučių“.
Po masinio starto, pajūrio smėliu, liks viena diena, kurią, Dakaro standartais, galima vadinti simboline – truputį daugiau nei šimtas kilometrų laikui ir kelionė iki podiumo.
Sutrumpėjęs maršrutas, simbolinė paskutinė renginio diena bei didelės pastangos sujaukti dalyvių rikiuotę nebyloja apie gerus laikus Dakaro raliui. Tą patvirtina jau atvirai girdimos kalbos dėl sunkiausių pasaulio lenktynių grįžimo į Afriką. Ar šis, galima sakyti, kiek apgriuvęs, Dakaras gali nuvilti? Organizatoriai, komunikacijos trukdžiai, nepatogumai ir visi kiti buitiniai dalykai gal ir gali, tačiau Peru kopos niekada nenuvils. Belieka laukti sausio.
