Paragavus lenktynių gatvė nebetraukia
V. Lopinio drabužių spintoje lenktynininko kombinezonas – ne mažiau svarbus aksesuaras nei oficialūs kostiumai.
Statybų bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotoju dirbantis 35-erių vilnietis pasinėrė į ekstremalų pomėgį, kuris iš hobio ilgainiui virto sportu. Prieš ketverius metus nuvairavęs savo motociklą į „Nemuno žiedo“ trasą Kačerginėje, vyriškis pasijuto atradęs naują pasaulį.
„Pradėjau važinėti gatvei skirtu motociklu, bet po kiek laiko tapo nebeįdomu, nes norėjosi saugiai išbandyti motociklo galimybes. O kartą pamėginus važiuoti žiede grįžti į gatvę visiškai nebesinori, nes ten negali išgauti nieko panašaus“, – DELFI aiškino motociklų mėgėjas.
Ėmus reguliariai treniruotis bei dalyvauti varžybose „Nemuno žiede“ ir kaimyninių valstybių trasose, netruko pasirodyti ir pirmieji įdėto triūso vaisiai. Pernai V. Lopinys laimėjo Lietuvos pirmenybes „Superbike“ – galingiausių plieninių žirgų, varomų iki 1200 kubinių centimetrų darbinio tūrio variklių – klasėje ir tapo absoliučiu šalies čempionu.
„Suzuki“ motociklu praėjusiais metais važiavęs lietuvis dabar ruošiasi rimtesniems iššūkiams jau tarptautinėse lenktynėse.
Lygiuojasi į lietuviškąjį žiedo guru
Artimiausiuose V. Lopinio planuose – daugiau ir tolimesnių išvykų į treniruočių stovyklas bei varžybas užsienyje. Motociklininkas dalyvaus „Alpe Adria“ čempionate, kuriame lenktyniauja Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Čekijos, Lenkijos ar Austrijos, atstovai.
„Sportininkai ten turi kitokias finansines galimybes, geresnę techniką, todėl su jais konkuruoti sudėtinga. Be to, Čekijoje, Vengrijoje ar Lenkijoje ir trasos kur kas geresnės“, – sakė vilnietis, mėginsiantis įsigyti greitesnį motociklą ir patekti tarp vidutiniokų.
Vykti į užsienį skatina ir konkurencijos stoka tėvynėje: V. Lopinys neslepia, jog norint suskaičiuoti sportines ambicijas puoselėjančius plento žiedinių lenktynių atstovus Lietuvoje neprireiks nė abiejų rankų pirštų.
Šalies čempionate „Superbike“ klasėje praėjusiais metais važiavo vos penki motociklininkai, o iš viso pirmenybių dalyvių buvo mažiau nei trys dešimtys. Tam, kad sportininkai nevirtų savose sultyse, lietuviai, latviai ir estai drauge organizuoja Pabaltijo čempionatą, kurio etapai vyksta ne tik trijų Baltijos šalių trasose, bet ir kaimyninėse valstybėse.
Tiesa, vieno į platesnius vandenis išplaukusio motociklininko Lietuvoje esama, tad V. Lopinys turi iš ko imti pavyzdį. Daugkartinis šalies čempionas Šarūnas Pladas, startavęs „Supersport“ (iki 750 kub. cm) klasėje, pernai pirmasis iš tautiečių dalyvavo Europos čempionato etape Ispanijoje.
Lenktynininkai savamoksliai
Kodėl Lietuvoje jau daugelį metų neatsiranda lygių Š. Pladui motociklininkų?
Pirma priežastis – plento žiedinės lenktynės nėra pigus malonumas. Tobulėti siekiantys motociklininkai privalo nemažai investuoti ir į save, ir į techniką. Standartinį gatvėms skirtą motociklą Lietuvos čempionato dalyviai perrenka ir paruošia taip, kad jis atitiktų varžybų techninį reglamentą. Paprastai tuo užsiima patys motociklininkai, laisvu laiku meistraujantys savo garažuose.
„Galutinė motociklo kaina priklauso nuo to, kiek į jį įdedi, nes pakeisti galima beveik visas detales. Bet pradžioje didžiausios išlaidos reikalingos ne technikai, o savo paties meistriškumui. Reikia keliauti, dalyvauti varžybose, treniruotėse, kaupti patirtį. Tai pareikalauja ir noro, ir laiko, ir finansinių išteklių.
Motociklų sportas nėra verslas, grąžos jis neduoda. O galvoti apie tarptautinį lygį man jau vėlu, nes sportuoti reikėjo pradėti pačioje jaunystėje. Be to, būtinas labai tvirtas finansinis užnugaris – tik tada iš jaunuolio gali išaugti rimtas sportininkas“, – aiškino V. Lopinys.
Tuo tarpu Lietuvoje jaunųjų motociklininkų ugdymu neužsiima niekas, pradinius įgūdžius suteikia nebent vairavimo mokyklos. Net jei atsirastų entuziazmu degantis instruktorius, vienintelė treniruotėms tinkama trasa Lietuvoje yra Kačerginėje. Bet ir ta pati – mažai pritaikyta motociklų lenktynėms, laukianti renovacijos, kuri kainuotų dešimtis milijonų.
„Jeigu „Nemuno žiede“ krenti važiuodamas maksimaliu tempu, tai dažniausiai labai liūdnai baigiasi arba tau, arba motociklui. Važiuodamas ties galimybių riba ten tiesiog negali daryti klaidų, nes trasa jų neatleistų – per mažos saugos zonos, dideli reljefo pokyčiai. Pavyzdžiui, Lenkijos sportininkams net nekyla mintis lenktyniauti Kačerginėje. Jeigu turėtume saugesnę bazę, mokytis valdyti motociklą joje būtų žymiai maloniau, ir galbūt turėtume daugiau sportininkų“, – svarstė V. Lopinys, kuris yra ir Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) plento žiedinių lenktynių komisijos narys.
Vos vieną bazę turinčios sporto šakos geografija taip pat nėra plati: motociklų entuziastų klubai veikia Kaune ir Vilniuje, Lietuvos čempionate dar dalyvauja Klaipėdos, Radviliškio atstovai. Pats V. Lopinys drauge su keliais bendražygiais 2012 metais sostinėje įkūrė sporto klubą „Adrenalino centras“, kuriam dabar ir vadovauja.
Gatvių „raketos“ – kaip tiksinti bomba
Vis dėlto V. Lopinys įsitikinęs, jog „Nemuno žiedas“ turėtų būti kur kas populiaresnis tarp dviračių transporto priemonių mėgėjų, kadangi tik trasoje galima išmokti iki galo pažaboti savo motociklą.
Lūžę šonkauliai, patempti raiščiai, į šipulius sudaužytas motociklas – sportuodamas čempionas ne kartą krito ant asfalto, bet patirtų incidentų nesureikšmina. Kas kita, jei mėgautis greičiu nepatyrę motociklininkai mėgina bendro naudojimo keliuose.
„Kritimai – normalus dalykas, trasoje jie yra pakankamai saugūs. Traumų juk pasitaiko visose sporto šakose. Ir tai tikrai nėra tokie sužalojimai, kurie gali nutikti lakstant gatvėje“, – perspėja pašnekovas.
Anot jo, dažnas „kelių erelis“, pirmą kartą išbandęs savo sugebėjimus lenktynių žiede, įsitikina, jog idealiai valdyti motociklo dar toli gražu nemoka. Todėl organizuojami renginiai ir akcijos, kuriomis mėginama paskatinti greičio mėgėjus lenktyniauti tam skirtoje specializuotoje vietoje.
„Visą adrenaliną ir aštrius pojūčius reikia patirti trasoje, nes gatvė – ne vieta lenktynėms, ji – atsitiktinumų rinkinys. Trasoje saugu ne tik pačiam motociklininkui, bet ir kitiems eismo dalyviams, nereikia pažeidinėti kelių eismo taisyklių, viskas vyksta kontroliuojamoje aplinkoje. Tuo tarpu lakstyti gatvėse – beprotybė, pavojinga ir sau, ir kitiems. Juk kartais nukenčia ne patys motociklininkai, o visiškai niekuo dėti žmonės“, – samprotavo V. Lopinys.
