aA
„Didžioji dalis bendramokslių išvyko į kitus miestus ar į užsienį, o mano, matyt, tokia karma, kad visi darbai, kuriuos teko dirbti, yra susiję su Kaunu“, – juokiasi istorinės alaus daryklos „Volfas Engelman“ generalinis direktorius.
Rusijos rinką užkariauti bandantis Horbačauskas: rusams atrodo, kad tai vokiška prekė
© Asmeninis archyvas

Marius Horbačauskas – kaunietis iki pat šaknų. Čia gimė, augo ir mokėsi.

Per aštuonetą vadovavimo metų jam pavyko šią bendrovę išvaduoti iš „trečiojo brolio“ pozicijų ir alaus rinkos dalį padidinti bent tris kartus, o taip pat sėkmingai įsitvirtinti Rusijos rinkoje, kuriai šie aludariai kažkodėl asocijuojasi ne su Lietuva, bet su Vokietija.

Šiame interviu – apie pandemijos mestus iššūkius, alaus gėrimo tradicijas ir draugų komandą, kurią vienija darbas.

– Kokių jūs, aludariai, šiemet sulaukėte Joninių? Jaučiu, kad jos buvo išties netradicinės?

– Taip, be jokios abejonės, kitokios. Buvo mažiau bendravimo, mažiau žmonių baruose ir restoranuose. Tačiau labai ženklaus pokyčio nebuvo. Kadangi mūsų verslas yra labai stabilus, gėrimas – kaip ir bazinis, tai žmonės per sunkmečius, per visokias negandas grįžta prie tų bazinių dalykų. Mes vylėmės, kad žmonės mažiau brangių gėrimų pirks, bet rinksis tuos, kurie yra savi, lietuviški. Panašiai ir nutiko.

– Koks jūsų vadovaujamai įmonei buvo šis pusmetis – ikikarantininis, karantininis, pokarantinis? Kokie buvo planai ir kaip juos pakoregavo koronaviruso banga?

– Vaizdžiai tariant, mūsų įmonei tai nėra pirmasis virusas. 1915 metais esame pergyvenę ispaniškąjį gripą, nes įmonė gyvuoja 167 metus, taigi ji pergyvenusi ir įvairius karus, marus, negandas, santvarkas ir niekas jos nesužlugdė. Ji ir toliau sėkmingai auga.

Mūsų verslo išskirtinumas yra tas, kad nėra didelių stebuklų, bet nėra ir didelių blogybių. Poreikis malšinti troškulį žmonėms niekur nedingo.

Rusijos rinką užkariauti bandantis Horbačauskas: rusams atrodo, kad tai vokiška prekė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Užsidarius kavinėms ir restoranams dingo apie 15 proc. mūsų verslo, bet kadangi sugebėjome įvairiais rinkodariniais veiksmais geriau prisistatyti vartotojams, tai vietos rinkos dalis dar kiek paaugo, eksportą išauginome, todėl mūsų verslas drastiškų blogybių nepajuto.

Keista, kad krito nealkoholinių gėrimų, – tiek giros, tiek energinių gėrimų, netgi mineralinio vandens vartojimas.

Regis, būdami namuose žmonės labai pakeitė savo vartojimo įpročius. Nealkoholinio alaus vartojimas krito gan smarkiai, – beveik per pusę. Ko gero, kai dirbi namuose, nereikia ryte vairuoti, į darbą važiuoti, tas gėrimas nebeaktualus. Žmonės kurį laiką nevaikščiojo į sporto klubus, todėl savo ruožtu sumažėjo energinių, sportinių gėrimų vartojimas. Giros vartotojai tradiciškai yra vyresni žmonės, kurių didžioji dalis dar iki šiol daugiausia laiko praleidžia namuose.

– Ar tai buvo jums patiems netikėta ir privertė padaryti tam tikras išvadas?

– Tai tik pademonstravo, kad nealkoholiniai gėrimai yra karšto, intensyvaus ir aktyvaus laikmečio gėrimai.

Buvome susidėlioję planą, kas būtų, jeigu drastiškai kristų pajamos ar vartojimas, bet to neįvyko.
Manau, kad tai nutiko todėl, kad nuo praėjusių metų pabaigos mes smarkiai auginome eksporto apimtis. Tai jeigu vietos rinka kiek pakrito, tai eksportas didele dalimi tą kritimą pridengė. Nei gamyba, nei logistika nepajuto jokio darbų ar apsisukimų sumažėjimo, – dirbome tokiu pačiu tempu, kaip ir iki karantino.

Šiek tiek mažiau darbo teko biuro darbuotojams, kadangi didžioji jų dalis dirbo iš namų, arba pardavimų vadybininkams, kurie dirbo su restoranais, – jie turėjo mažiau veiklos.

Taigi, jeigu ne kaukės, dezinfekcinės priemonės, tai pagal darbų, gamybos apimtis žmonės net nebūtų supratę, kuo šie metai skiriasi nuo kitų.

Marius Horbačauskas
Marius Horbačauskas
© DELFI / Tomas Vinickas

Įvairios negandos ateina ir praeina. Daug kas priklauso nuo to, kiek verslas yra pasiruošęs, o taip pat ir nuo pačios industrijos, kuri kartais duoda savų privalumų, o kartais ir trūkumų. Mūsų verslas tokias negandas geriau atlaiko. Žmonės gal daugiau atsisako prabangos dalykų, bet namuose nori turėti tai, kuo galėtų numalšinti troškulį.

– Paminėjote gerus rodiklius, kuriuos demonstruoja eksportas. Viena stipriausių jūsų rinkų yra Rusija. Kokios dar naujos rinkos iki krizės buvo atrastos, o kam ji pakišo koją?

– Blogiausia per tokias krizes, kad negali keliauti, atrasti naujų rinkų ir įvedinėti naujų produktų. Taigi, važiavome ant tos bangos, kuri buvo suformuota prieš krizę.

Praėjusių metų pabaigoje augome visose mūsų rinkose, – tiek Rusijos, tiek Pietų Korėjos, tiek Kinijos ar Japonijos. Ypač smarkiai augo pardavimai Rusijoje, nes su savo produkcija patekome į naujus prekybos tinklus. Taip sutapo, kad, jei vienur buvo kritimas, kitur – augimas, taigi ženklaus kritimo per krizę ir nepatyrėme.

Rusijoje ir toliau mūsų pardavimai auga. Galite įsivaizduoti, kokie ten mastai. Kai yra prekybos tinklai su 15 tūkst. parduotuvių, tai ir vieną skardinę norint pastatyti, reikia 15 tūkst. vienetų. Nors mes ir nesame dideli, bet tose didelėse rinkose nuperkami kiekiai yra įspūdingi.

– Kokią rinkos dalį Rusijoje jau esate atsiriekę?

– Esame didžiausi alaus eksportuotojai į Rusiją iš Lietuvos.

Pagal mūsų partnerių duomenis, pernai „Volfas Engelman“ tarp importinių prekės ženklų Rusijos rinkoje užėmė trečiąją vietą. Rusams atrodo, kad tai vokiška prekė. Mūsų produkcijos galima rasti ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, bet per federalinius prekybos tinklus mes dengiame visą Rusiją, – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado. Tai yra 150 mln. žmonių rinka, todėl ir mastai yra kiti.

– Kokių, su logistika susijusių problemų kilo pandemijos metu?

– Buvo priimtas pasaulinis susitarimas, kad prekių ir žaliavų judėjimui šalių paskelbti karantinai neturėtų daryti įtakos. Prekės ir žaliavos judėjo pakankamai sklandžiai. Gal tik kai kuri įranga, kurią žadėjome pasistatyti, negalėjo būti pristatyta, todėl kai kurie projektai nusikėlė į ateitį.

Tarkime, paleidinėjome naujus produktus – kokteilius šampano buteliuose ir iš Italijos negavome kapsulių, kurios yra dedamos į tuos butelius, nes keletą mėnesių buvo uždarytos gamyklos. Tokie dalykai daro nemažą įtaką tiekimo grandinei.

Marius Horbačauskas
Marius Horbačauskas
© Asmeninins albumas

Tačiau didžioji dalis produkcijos yra iš vietinių žaliavų, tarkime, salyklas ar vanduo. Lietuviškų žaliavų dalis siekia apie 90 proc. Tai čia nesklandumų nekilo. Išvežant produkciją įvairių trukdžių kilo, bet nenutiko taip, kad visiškai nepavyktų.

Net ir tolimosiose – Pietų Korėjos, Kinijos, Japonijos rinkose išlaikėme praėjusių metų pardavimų lygį.

– Ar buvo tokia rinka, kad jau buvote beveik įkėlę koją, bet sutrukdė pandemija?

– Sustojo kai kurie projektai, kurie susiję su naujausia ir daug žadančia mūsų rinka – Japonija. Teko atidėti naujų produktų įvedimą į šią rinką. Natūralu, kad atliekant šį darbą reikia organizuoti daug susitikimų, daug tartis.

Buvome sutarę ir su kai kuriais naujais Rusijos prekybos tinklais, liko suderinti tik paskutines detales.

Kadangi didžioji dalis mūsų produkcijos nuperkama vasarą, o sprendimai nusikėlė į rudenį, vadinasi visi šie metai praktiškai prarasti.

Tačiau kitur augimas buvo toks didelis, kad jis realiai padengė visus praradimus. Netgi pritrūkome gamybinių pajėgumų, negalėjome pagaminti tiek, kiek buvo užsakymų. Gamyba vyko pilnais tempais, visas dienas ir trimis pamainomis. Niekas nebuvo stabdoma.

– Kokį prognozuotumėte likusį pusmetį?

– Jau galima teigti, kad rinka stabilizavosi ir pastebimas šioks toks atsigavimas. Tačiau neįvyks daugybė renginių, per kuriuos vasarą būdavo parduodama nemažai mūsų produkcijos. Sunkiai atsigauna restoranai, viešbučiai, kuriuose beveik nelikę turistų. Taigi, atsigavimas bus lėtas.

Jau dabar pastebime, kad nors galima lankytis baruose, kavinėse ir restoranuose, tačiau žmonės ten grįžta pamažu. Kol kas yra tik apie 60 proc. to lankomumo, kuris buvo pernai.

– Ką jums, kaip vadovui, reiškė šis etapas? Jis buvo labai sudėtingas ir daug streso keliantis?

– Aišku, kad buvo labai sudėtingas, bet panikos nebuvo.

Manyčiau, kad tokie momentai labai padeda mobilizuotis. Iki tol buvo laikas, kai buvo nuolat augama, visi gerai gyveno, turėjo ir pinigų, ir darbo, todėl ramus laikotarpis šiek tiek užliūliavo. Nereikėjo papildomų pastangų.

Marius Horbačauskas
Marius Horbačauskas
© DELFI / Mantas Jokubauskas

Šis laikotarpis parodė, kad galima gyventi ir dirbti kitaip. Mes nesustojome. Nuotoliniu būdu, nesusitikdami pasidarėme naujų produktų sesiją. Negalėjome daug keliauti, važinėti, bet daug dalykų buvo galima kitokiais būdais išspręsti.

Gimė daug puikių idėjų, kurias mes pritaikėme. Tarkime, mūsų produkcijos dengimo apsaugine folija idėja. Ji buvo labai sėkminga ir vidaus, ir užsienio rinkose. Dabar galima rasti tokia folija dengtus mūsų gaminius ir su rusiškais, ir su korėjietiškais, ir su moldaviškais užrašais. Folija tapo ne tik mūsų įvaizdžio dalimi, bet taip pat atlieka higieninę funkciją.

Mobilizuotas kolektyvas daug daugiau padaro. Labai džiaugiuosi mūsų komanda ir tuo, kad šiuo laikotarpiu mums pavyko ne tik nesugriūti, bet iš to išeiti su papildomais laimėjimais, – tiek atriekta rinkos dalimi, tiek papildomais pardavimais.

– Smalsu, kokie naujausi produktai gimė šiuo laikotarpiu?

– Kiekvienais metais mes paleidžiame apie 30 naujų įvairių kategorijų produktų. Taigi, dabar turime labai didelį jų portfelį. Naujausias tarp jų – istorinis nefiltruotas alus, kuriam pritaikėme apverstos skardinės principą. Kai jis ragaujamas iš normaliai stovinčios skardinės, tai ten esančios mielės nusėda ant dugno. Apvertus tos mielės pasiskirsto, alus susidrumsčia ir jis geriamas toks, koks ir turėtų.

Todėl padarėme apverstą skardinę, kuri į lentynas statoma aukštyn kojomis. Prieš geriant šį alų, skardinė apverčiama ir automatiškai tos mielės pasiskirsto. Atrodo paprastas triukas, bet labai veiksmingas.

– Tai unikalus jūsų sumanymas?

– Nepasakyčiau, kad niekas kitas to negalėtų padaryti, tiesiog apie tai nepagalvojo.

Buvome pirmieji, kurie perėjome prie pintos tūrio. Iki tol industrijos standartas Lietuvoje buvo pusė litro. Dabar vartotojas gauna daugiau už tą pačią kainą, nes pintoje telpa ne 500, bet 568 mililitrai.

Todėl galvoju, kad ir apversta skardinė galėtų tapti standartu, nes drumsto, nefiltruoto alaus yra nemažai. Taip pat ir ta pati folija, kuri nemažai prisideda prie šių laikų etiketo – higienos ir švaros.

– Neseniai pastatytoje gamykloje pradėjote pilstyti mineralinį vandenį. Ar jis jau rado savo pirkėją?

– Kiti aludariai taip pat parduoda mineralinį vandenį, tačiau mes vieninteliai, kurie turime visiškai atskirą mineralinio vandens gamyklą šalia Druskininkų. Pernai atsidarėme, o dabar tik įeidinėjame į rinką su mineraliniu vandeniu „Uniqa“. Pardavimai pamažu auga.

Marius Horbačauskas
Marius Horbačauskas
© Asmeninins albumas

Šis vanduo unikalus tuo, kad turi daug ištirpusio jodo. Kadangi Lietuva patenka į jodo trūkumo zoną, tai yra labai aktualus produktas.

– Karantino metu šiuo mineraliniu vandeniu gaivinote Lietuvos medikus.

– Vežiojome ir į šalies ligonines, ir į greitosios pagalbos stotis.

Manau, kad būti solidariais tokiu metu yra labai svarbu. Pandemijos metu pavyko visiems susitelkti, nes didžioji visuomenės dalis suprato, kaip tai yra svarbu.

„Volfas Engelman“ visada buvo labai aktyvus ir tarpukario, ir vėlesniu metu. Įmonė skirdavo stipendijas studentams, buvo Karo muziejaus mecenatais, prisidėjo prie Vytauto Didžiojo paminklo statybos. Jai visada buvo svarbu ne tik verslas, bet ir dalijimasis su visuomene. Mes manome, kad svarbu tas tradicijas tęsti. Ir šventes, koncertus organizuojame, ir kultūrą bei sportą remiame. Mums nuoširdžiai svarbu būti kartu su savo vartotojais.

– Ateidamas į šią įmonę sakėte, kad darysite viską, kad ji nebūtų trečiojo brolio pozicijoje. Ar jums tai pavyko?

– Šiuo metu esame antrasis brolis, kuris sparčiai vejasi pirmąjį. Per tą laiką – aštuonerius metus nuo turėtos 8 proc. rinkos dalies užaugome iki 26 proc.

– Esate vadovavęs ne vienai žinomai kompanijai. Kas lemdavo, kad vieną pakeisdavote kita?

– Kiekvieno vadovo užduotis verslą vystyti ir ji auginti. Jokių kitokių stebuklų čia nėra. Pasirenkant įmonę, labai svarbu tiek jos vidinė, tiek akcininkų kultūra, požiūris į darbuotojus, į vadovą.

Įmonėse, kur man teko dirbti, tiesiog nebelikdavo galimybės daugiau augti. Taip jau nutikdavo, kad gaudavau pasiūlymą ir galimybę augti kitoje įmonėje. O kai pasiekiau generalinio direktoriaus poziciją, tada prasidėjo kiti dalykai. Tada labai svarbu įmonės vertybės, kultūra, taip pat – ir verslo galimybės, kuomet auginant tą verslą galima realizuoti asmenines ambicijas. Taip pat man labai svarbu sprendimų priėmimo laisvė. Tam ir esu čia kaip vadovas. Aišku, tai susiję su atsakomybe. Versle kitaip ir nebūna, bet jeigu tu esi vadovas ir negali priimti sprendimų, tai tada tavo statusas ne visai realizuotas.

Suomių kapitalo grupė „Olvi“, kuri yra mūsų akcininkė, labai pasitiki žmonėmis. Per visą tą laiką buvo daug investicijų ir tai liudija įmonės rezultatai. Per tuos aštuonerius metus, kuriuos čia dirbu, įmonė paaugo tris kartus ir toliau nenustoja augti.

Pasitikėjimas yra didžiulė vertybė. Su kolegomis įmonę valdome kaip draugai. Visus tuos metus dirbame tie patys žmonės, visiems artimos panašios vertybės, visiems smagu kartu dirbti. O tai, kad vadovams smagu kartu dirbti, persiduoda ir visai įmonei. Kai pozityvas sklinda iš vadovų, tada ir visa įmonė pozityvi.

Beveik visus vadovus jau radau atėjęs į įmonę. Man sėkmė buvo patekti tarp tokių žmonių.

Iš pradžių daug kalbėjomės – kas ko nori, kokia yra jų vizija, tada sutarėme, kokia bendra vizija, kurią toliau ir vystome. Ir viskas mus gaunasi net greičiau, nei kažkada galvojome. O ta sėkmė yra užkrečiama ir motyvuojanti. Nes kai įmonėje atsiranda nesusipratimų, tuomet energija švaistoma kitur – vidinėms intrigoms ir panašiems blogiems dalykams. Tuomet nebelieka laiko kurti.

Manau, kad viena mūsų sėkmės paslapčių yra tai, kad mums smagu kartu dirbti.

– Prisiminkite pirmas dienas kompanijoje. Kuo jos skyrėsi nuo darbo ankstesnėse kompanijose?

– Gerai prisimenu pirmuosius kelis mėnesius, per kuriuos kalbėjausi su visais žmonėmis, klausiausi, kaip viskas yra, nes prieš kažką sakant, reikia suprasti situaciją.

Aišku, ir prieš ateidamas daug žinojau, nes įdarbinimo procesas buvo gana ilgas. Juoba, kad atėjau į įmonę, kuri gamina greitai judančias prekes, tai didžiausią savo karjeros dalį tokiose įmonėse jau buvau dirbęs. Tiek „Schwarzkopf – Henkel“, tiek „Fazer“ ir klientai, ir verslo darymo principai buvo panašūs. Verslo suvokimo prasme man įsivažiuoti nebuvo sunku, kur kas svarbiau buvo suprasti, kuo tie žmonės gyvena.

Rusijos rinką užkariauti bandantis Horbačauskas: rusams atrodo, kad tai vokiška prekė
© Asmeninis archyvas

Nešvaistydami laiko intrigoms, biurokratijai, hierarchijoms mes džiaugiamės kartu dirbdami. Tai visus užkuria, tada ir rezultatai atsiranda. Aš kažkokiais stebuklais, genialiomis idėjomis, kurios viską pakeistų, netikiu. Manau, kad vadovas turi sukurti tokią aplinką, kur žmonės maksimaliai gerai atsiskleistų. Realiai aš tai ir stengiuosi daryti.

Su kiekvienu žmogumi esame susidėlioję asmeninius augimo ir darbo planus. Žinau, kas žmones motyvuoja, o kas – ne. Reikia atplaiduoti visas įtampas, kad žmogus galėtų siekti maksimalaus tikslo. Reikia būti kartu su žmonėmis.

Turime tradiciją su vadovų komanda pakeliauti po alaus tradicijas turinčias šalis. Ir kartu pabūname, ir naujų idėjų parsivežame.

Mes esame sutarę, kad neieškosime kaltų, bet spręsime klausimus. Nes tie, kurie čia dirba, yra patys geriausi, todėl nesiaiškinsime, kuris yra geresnis.

– Ar tiesa, kad jau būdamas vienuoliktoje klasėje, žinojote, kad tapsite didelės įmonės vadovu?

– Gal atėjo tokia branda, kai supratau, ko sieksiu ir ką darysiu. Kai tik tuo metu Kaune atsikūrė Vytauto Didžiojo universitetas. Ekonomikos fakultetas tuo metu buvo labai pažangus, puiki verslo ugdymo mokykla. Man atrodė, kad ten tikrai yra mano vieta.

Baigiau tą universitetą, vėliau – ir magistratūrą. Esu šio universiteto tarybos narys, nes manau, kad tai yra mano, kaip vadovo ir kaip socialiai atsakingo žmogaus, pareiga. Mane tėvynė išugdė, subrandino, už mokslą niekada nemokėjau, kadangi gerai mokiausi, todėl galvoju, kad privalau jai atsilyginti. Jeigu būčiau verslo savininkas, galėčiau būti mecenatu, bet kadangi esu samdomas vadovas, galiu prisidėti kitokiais būdais, – tuo, kuo sugebu. Manau, kad kiekvienas, nenuskriausdamas savo šeimos, turėtų vienokiu ar kitokiu būdu atiduoti tam tikrą duoklę tėvynei. O aš, kaip aukščiausio lygio vadybininkas, galiu pagelbėti vadybiniais sugebėjimais.

– Turėdamas tokių gebėjimų gal pagalvojate ir apie savo verslą?

– Šiek tiek investavau, esu „Olvi“ smulkusis akcininkas. Bet savam verslui reikalinga labai gera idėja. Kol kas tokios idėjos neturiu ir manau, kad šiame gyvenimo etape labai puikiai save realizuoju ten, kur esu. Kaip vadybininkas, esu gerai motyvuojamas. Todėl poreikio užsiimti savo verslu šiam momentui nėra. Manau, kad reikia daryti tai, ką geriausiai sugebi ir kas teikia malonumą.

– Iki atėjimo į šią įmonę koks buvo jūsų santykis su alumi ir kaip jis pasikeitė?

– Natūralu, kad buvau mažesnis jo vartotojas. Bet aš daugiau degustuoju įvairias alaus rūšis. Prieš porą metų baigiau Miuncheno alaus akademiją, kur mokiausi alaus somelje meno. Dabar galiu vesti profesionalias alaus degustacijas. Manau, kad svarbu žinoti, kokie produktai gaminami, kokie jų vartotojai, kaip tas visas verslas veikia.

Tas suvokimas padeda ir tiesioginiame darbe. Galiu su aludariais diskutuoti, naujus produktus kartu kurti. Tais produktais, kuriuos čia sukuriame, naudojasi ir kiti „Olvi“ grupės nariai.

– Ar gali jūsų įmonėje darbuotis abstinentai?

– Ir gali, ir dirba. Yra ne vienas toks žmogus. Juk turime nemažai nealkoholinių gėrimų. Svarbiausia, kad sutaptų mūsų vertybės. Nediskriminuojame nei pagal rasę, nei pagal lytį, nei pagal vartojimo įpročius.

– Kokios asmenybės jus įkvepia, kas tie žmonės, į kuriuos norėtumėte lygiuotis?

– Dar mokykloje turėjau lietuvių kalbos mokytoją, su kuria galėjau diskutuoti ir ginčytis įvairiais klausimais.

Mano pirmasis vadovas, kai dirbau „Omnitel“, buvo šviesios atminties Kęstutis Šidlauskas. Patekau pas jį, padariau neblogą karjerą ir išeidamas į kitą įmonę pasakiau, kad kai turėsiu savo komandą, norėsiu, kad ji būtų panaši į tą, kurioje pradėjau savo darbinę karjerą.

Marius Horbačauskas
Marius Horbačauskas
© Asmeninio albumo nuotr.

Verslo guru man yra „General Electric“ įkūrėjas Jackas Welshas. Esu perskaitęs visas knygas ir jo verslo filosofija man yra labai artima.

– Kokių dar patirčių gavote tose bendrovėse, kuriose teko dirbti iki „Volfo Engelman“?

– Manau, kad kiekvienoje vietoje, kur teko dirbti, aš kažko išmokau ir paskui sėkmingai pritaikiau. Dirbant su K. Šildlausku mokiausi iš jo kultūros, „Henkel“ vadovas turėjo sveikos agresijos, Jo teigimu, kiekviena diena tai yra kautynės.

Manau, kad jeigu nori augti, būti sėkmingu, turi visą gyvenimą mokytis.

Jau vėliau baigiau Baltijos vadybos instituto siūlomą EMBA programą – ko gero vienintelę Lietuvoje Vakarų Europos lygio tarptautinę verslo vadybos magistrantūros programą, skirtą įmonių aukščiausio lygio vadovams.

 Tuomet pasirinkau somelje mokslus, dalyvauju vadovų klubo veikoje, įvairiuose mokymuose.Tai yra higieninis dalykas: tu turi žiūrėti ir matyti, ką kiti žmonės daro, kaip pasaulis vystosi. Sprendimai, kurie tau reikalingi, paprastai yra už tavo organizacijos ribų. Negali būti sėkmingas, sėdėdamas savo biure. Todėl tikiu, kad reikia nuolat mokytis.


Tie žmonės, su kuriais dirbu, taip pat tais dalykais tiki. Mes visi daug mokomės.

Dabar įmonę auginame ir augame kartu. Šiuo metu mūsų didžiausia bėda – gamybinių pajėgumų trūkumas. Galėtume parduoti daugiau, negu kad galime pagaminti. Tada investuojame ir plečiamės. Taip ir sukasi tas ratas. Yra nuolatinis tempas, mus veda tam tikra vizija, kuri mums patinka. Vieni kitus skatindami, ugdydami, patardami ir augame.

– Kokias motyvacines priemones taikote kolektyve, kokias bendras pramogas turite?

– Darbas be atitinkamo fun (smagumo , linksmumo – red.) yra prastas darbas, todėl tam skiriame ypač didelį dėmesį.

Vadovų komanda turi savo ritualus – kas kiek laiko važiuojame į užsienį, kartu išeiname į miestą, užsukame į restoranus ir patikriname, kaip ten atrodo mūsų produkcija.

Taigi toji dalis, kuri yra ne darbo metu, yra labai svarbi, ji parodo, kiek kartu dirbantiems žmonėms yra gera būti kartu. Pagal tai svarbu ir žmones kartu dėlioti, kiek jie vienas prie kito dera, kiek jie vienas kitą papildo, ar gali bendrauti. Turime programą, pagal kurią atskiri padaliniai gali važiuoti į atskiras motyvacines keliones. Šios kelionės yra labai populiarios.

Įmonės mastu vyksta įvairios šventės, minimas jos gimtadienis, švenčiamos Kalėdos. Daugeliui toks bendras augimas tinka ir patinka.

– Kokios žalos įmonei padarė padidinti akcizai, įvairūs draudimai, kur kas lankstesnės sąlygos Lenkijos ir Latvijos rinkose?

– Dėl visų šių dalykų per pastaruosius trejetą-ketvertą metų Lietuvos alaus rinka susitraukė maždaug penktadaliu. Jeigu nebūtume nieko darę, tai dabar išties liūdnai atrodytume. Tačiau tam rimtai ruošėmės ir augdami tiek vidaus, tiek užsienio rinkoje tą poveikį neutralizavome. Tam ir esame pasamdyti, kad nepaisant negandų, pasiektume mums keliamus tikslus.

Stebėjome, kaip elgiasi rinkos, kur yra taikomi dideli akcizai, tarkime, toje pačioje Suomijoje, kur yra mūsų akcininkai, arba Norvegijoje, kur galioja reklamos draudimai. Taigi visi tie dalykai mūsų neužklupo per vieną dieną.

Tiesa, kad mes nuo to nukentėjome, bet mes sugebėjome kitur laimėti.

– Kokie ypatumai ir skirtumai būdingi Lietuvos miesto ar regiono vartotojui? Ar yra dalykų, kurie jus stebina?

– Labiausiai vartojimas skiriasi pagal žmonių pajamas ir pagal išsilavinimą. Vilnius ir Kaunas turi didesni poreikį kuo įvairesniems ir brangesniems produktams. Žmonės nori naujų patirčių.
Mažiau turtinguose, periferiniuose regionuose, kur ir pajamos mažesnės, alus neretai vartojamas ne kaip degustacinė, bendravimo, bet kaip svaiginimosi priemonė. Todėl ten populiaresni plastikiniai buteliai ir pigesnis produktas.

Uždarius sienas su Lenkija Pietų Lietuvoje esančių parduotuvių apyvarta akivaizdžiai atsigavo. Į tą regioną pradėjome vežti penktadaliu daugiau produkcijos.

Šiaurės Lietuvoje, Latvijos pasienyje poveikis buvo šiek tiek mažesnis.

Tie, kas mano, kad įvairūs akcizai yra puiki atgrasymo nuo alkoholio priemonė, yra neteisūs. Vartojimas nesumažėjo, sumažėjo tik Lietuvoje pagaminamo ir parduodamo alaus kiekiai. Žmonės atsiveža jo iš kitur, dalis perėjo prie stipriųjų gėrimų. Įvairūs draudimai, arba alkoholio pardavimo valandų ribojimas suveikė priešingai. Kada tu gali bet kada nusipirkti alkoholio, tu eini ir perki. O kai atsirado draudimai, kilo poreikis namuose turėti atsargų. Todėl dabar perkama ne vienetais, bet dėžėmis.

Gal dalis žmonių ir nustojo vartoti alkoholį, bet tai yra ne draudimų ar akcizų politikos dalis, bet pasaulinė sveikatingėjimo tendencija. Daugeliui jaunų žmonių alkoholis nėra kažkokia siekiamybė ar vertybė. Priešingai, vartoti alkoholį jiems yra ne lygis. Manau, kad tie, kas draudžia, ne iki galo supranta, kaip tą reikia daryti.

– Kokiu žmogumi tampate užvėręs „Volfo Engelman“ duris ir nusimetęs darbinį švarką? Kurie gyvenimo dalykai jums kelia smalsumą?

– Manyje visko po truputį – ir kūrybos, ir šeimyniškumo, ir ekstremalumo. Turiu tokį hobį – jau daugiau kaip du dešimtmečius kartu su draugais žiemą plaukiame baidarėmis. O baigę plaukimą tradiciškai išsimaudome šaltame vandenyje.

Kadangi darbe daug streso, toks adrenalinas yra tiesiog būtinas.

Turiu puikią šeimą. Kartu su žmona, universiteto profesore Jolita auginame dukrą Vaivą ir sūnų Aistį.

– Ką jūsų įmonei reiškia tvarumas, ekologija?

– Tiek ir mūsų akcininkai suomiai, tiek ir mes patys esame atsakingi ir žali. Buvome vieni iš užstato sistemos Lietuvoje iniciatorių ir steigėjų. Lietuva dabar pagal surinkimo ir švarumo lygį užima aukštas pozicijas pasaulyje.

Alaus pramonė yra žalia pramonė. Mes praktiškai nieko neišmetame. Panaudotą salyklą perka ūkininkai, panaudotos mielės naudojamos kitose pramonės šakose. Mūsų tikslas – sunaudoti kuo mažiau vandens. Dabar vienam litrui alaus sunaudojame tris litrus vandens.

Turime veiksmų programą, per kiek metų turime tapti vis taupesniais ir žalesniais. Tokia šiais laikais yra verslo higiena, be kurios joks verslas negali tikėtis sėkmės.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(46 žmonės įvertino)
3.7609
Eugenija Grižibauskienė | D+ nariams

Netikėčiausiais karjeros posūkiais garsėjanti Mašalė apie gana naują Lietuvoje profesiją, darbo atostogas Azijoje ir nematomus liūtus (35)

Temperamentingoji Orijana Mašalė patirties sėmėsi daugelyje sričių: ir dirbdama Vyriausybės...

Ugnė Karaliūnaitė | D+ nariams

Pradėjęs prekes išvežioti skolintu autobusiuku lietuvis dabar jau skaičiuoja milijonines apyvartas (27)

Prieš 12 metų jaunasis verslininkas Pijus Makarevičius , sukūręs interneto parduotuvę,...

Eugenija Grižibauskienė | D+ nariams

Po 12 metų savo verslą pardavusi Azguridienė – apie nunykusį norą daryti gerai ir grėsmę tapti išplerusiais europiečiais (30)

Dvylika metų nuosavame versle. Tokį išbandymų kelią sau buvo nutiesusi viena garsiausių Lietuvos...

Eugenija Grižibauskienė | D+ nariams

Sėkmingai kompaniją išauginęs Dadašovas – apie keturis brolius medalininkus, už bulves pigesnius ikrus ir nuolatinį gyvenimo alkį (40)

„Stebėkite savo mintis, nes jos tampa žodžiais. Stebėkite savo žodžius, nes jie tampa...

Prie picų užaugęs jaunasis „Čili“ vadovas Karosas – apie vaikystę su ginkluotais dėdėmis ir karantino metu atrastą gelbėjimosi ratą (97)

Kaip į ūkininkų laukus netikėtai įsisukusi audra gali pasiglemžti visą derlių, taip restoranų...

Top naujienos

Nuo viruso pavargusiems lietuviams surado kaimą, kur jo nėra (38)

Sunku patikėti, bet Europoje dar liko vietų, kur koronavirusas tarsi neegzistuoja. DELFI Kelionių...

Prisiminė Skandinavijos medikų ir Verygos kivirčą: moksle taip yra nedaroma (117)

Įvesdamas reikalavimą dėvėti kaukes uždarose patalpose Aurelijus Veryga rėmėsi Norvegijos...

Profesorius Usonis įspėjo apie galimas COVID-19 pasekmes, kurias parodė mirusiųjų tyrimai (379)

Lietuvoje naujų susirgimų koronavirusu atvejų skaičius pasiekė iki šiol šalyje neregėtas...

Nauja mada – į pensiją nuo 40-ies: ekspertas pataria, kiek reikia būt sukaupus (148)

Norėdami anksti išeiti į pensiją jauni žmonės griebiasi drastiškiausių priemonių –...

„Thermo Fisher Scientific“: Vilniuje nėra gaminamos koronaviruso vakcinos (20)

Biotechnologijų įmonė „ Thermo Fisher Scientific “ teigia, kad Vilniaus padalinyje nėra...

Nutrauktas lytinis aktas ir kiti natūralūs kontracepcijos būdai: ginekologas pasakė, kiek jie iš tiesų yra patikimi (46)

Jei turite pastovų partnerį ar sutuoktinį, tikėtina, kad ne visada naudojatės medicininėmis...

Metalinių garažų savininkus ragina paskubėti: nebendradarbiaujantiems gresia baudos perkelta jau beveik 2000 garažų (60)

Vilniaus miesto savivaldybė ragina paskubėti metalinių garažų savininkus nusikelti ant...

Šiaurės Korėjos kariai pasienyje nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną kalba apie „ekstremalias priemones“ nuo COVID-19 (10)

Šiaurės Korėjos kariai nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną, praneša Pietų...

Klaidose paskendęs „Neptūnas“ vietą Čempionų lygoje užleido baltarusiams (10)

FIBA Čempionų lygos varžybose ateinantį sezoną varžysis tik viena Lietuvos komanda. Bulgarijoje...

Navalnas keičia planus: į Rusiją dar negrįš (29)

Rusijos politikas Aleksejus Navalnas liks Vokietijoje iki reabilitacijos kurso pabaigos, kuris jam...

|Maža didelių žinių kaina