Lietuvos medicinos genetikos tėvas, akademikas Vaidutis Kučinskas – neįtikėtinai šiltas žmogus. Todėl nesunku įsivaizduoti, kodėl jo įkurto Santaros klinikų Medicininės genetikos centro duris nuo praėjusio tūkstantmečio aštuntojo dešimtmečio varstanti jau ne vien lietuvių karta iš ten išeina su viltimi ir paguoda.
Šis mokslininkas buvo pirmasis žmogus Lietuvoje gavęs atlyginimą už praktinį medicinos genetikos vystymą.
Jo dėka Lietuva pirmoji buvusioje Sovietų Sąjungoje, o ir didžiojoje Europos dalyje pradėjo tirti ką tik gimusių kūdikių kraują, taip padėdama užbėgti daugeliui ateityje jiems gresiančių ligų. Šiais laikais už tokį milžinišką darbą būtų suteikta prestižinė premija, o anuomet mokslininkas vos išvengė rimtų nemalonumų.
Pastebėjo dar studentą
Jeigu pradėčiau vardinti V. Kučinsko nuveiktus ir iki šiol atliekamus darbus, parašytus straipsnius, pasakoti apie įvairias visuomenines veiklas ir iniciatyvas, tiems pasakojimams ir galo nebūtų. Galiu tik pasakyti, kad vienoje knygoje suskaičiavau net penkiolika puslapių, kuriuose tie visi dalykai surašyti. Todėl šiame pokalbyje gal ir kiek pabirai, bet iš paties genetiko lūpų – apie įdomiausius jo tyrimus, sutiktus žmones, gyvenimo pamokas ir, be abejo, tą mistiškąjį lietuviškąjį geną.
Akademiko V. Kučinsko kabinete Santaros klinikose – daugybė apdovanojimų, padėkos raštų. Bet labiausiai žvilgsnį patraukia keli. Pirmasis – tai 1968 m. anuometinio Aukštojo mokslo ministro Henriko Zabulio jam, dar studentui, įteiktas diplomas už darbą „Vėžinių ląstelių chromosomų skaičius ir jų morfologijos pakitimai“.
Antrasis – 2016 m. VU Medicinos fakulteto apdovanojimas, kuris suteikiamas už dosnų pasidalijimą profesinėmis žiniomis, kūrybinę pedagoginę veiklą ir neeilinius mokslinius pasiekimus ir lojalumą „Alma Mater“. Jį įteikė Medicinos fakulteto dekanas Algirdas Utkus.
Tai – ne pasaulinio lygio apdovanojimai, kurio daugelio manymu ši mokslininkas yra vertas, bet mokslininko žodžiais – jie ne mažiau svarbūs.
Patyrė ir šilta, ir šalta
Apie savo vaikystę V. Kučinskas nelinkęs atvirauti. Tik prasitarė, kad augo penkių vaikų šeimoje. Gimė šalia Marijampolės, bet augo ir mokėsi šiame Sūduvos mieste. Vos keturmetis berniukas neteko tėvų, todėl jį užaugino ir į mokslus išleido iš tremties grįžęs dėdė.
Vienoje knygoje skaitau tokias, pašnekovo užrašytas eilutes: „Giminėje būta įvairių žmonių – ūkininkų, verslininkų, tarnautojų, valstybės veikėjų, gydytojų, rašytojų, iškilių išradėjų. Daugelis man žinomų giminaičių buvo iniciatyvūs žmonės, pasižymėjo dideliu noru tobulėti, taikyti naujus atradimus savo kasdieninėje veikloje, taip pat patriotiniu nusiteikimu, dėl kurio ir po sukilimų, ir po pasaulinių karų nukentėjo. Nemaža jų dalis jau praeito šimtmečio pradžioje turėjo palikti Lietuvą, buvo ištremti į Sibirą ar emigravo į JAV. Kai kurie tapo milijonieriais ir yra įamžinti Eliso salos migracijos memoriale, prie Manhatano, Niujorke.“
Būsimo genetiko mama Aldona Ona Spurgaitė gimė Bostone. Jos šeima, užsidirbusi pinigų pirko ūkį Lietuvoje, Sūduvoje.
„Mano šeima buvo kilusi iš rimtų ūkininkų ir sovietams atėjus viską prarado. Kaip ir daugelis Lietuvos šeimų mano giminė patyrė ir šilta, ir šalta. Sunkus tas metas buvo, sunki vaikystė“, – sakė pašnekovas. Anot jo, kiekvieno kelias – savitas.
