aA
Sigitas Kudarauskas – daugialypis, daugiabriaunis, įvairiais talentais apdovanotas žmogus. Klaipėdos universiteto profesorius, mokslininkas, muzikas, lygiai prieš tris dešimtmečius birželį, tais sudėtingais Lietuvai laikais, tapęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuolatiniu atstovu Estijos Respublikoje.
Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© DELFI

Jo pasakojimas gula kaip aukso siūlais išausta sena drobulė. Kokių tik raštų čia nėra. Štai vienas – apie naktinę Vytauto Landsbergio kelionę į Taliną, kitas – apie slaptingą Boriso Jelcino viešnagę ir rengiamą pasikėsinimą, dar kitas – apie skeptiškąjį François Mitterrandą ir jam rašytus laiškus. Ir apie bandymą nauja mašina „papirkti“ Bronislovą Gezelį. Ir apie studentą Nausėdą, tik ne apie dabartinį –prezidentą Gitaną, bet apie jo tėvą Antaną.

Ir be abejo, apie nuolatinę gyvenimo palydovę – muziką. Ir svajones, kurių nesumažino lekiantys metai.

„Niekas nedraudžia ir dabar man svajoti, – pašnekovas gręžia žydromis, kaip pajūrio dangus akimis. – Daug kas nurašo tokius kaip mes. Tarsi mes jau neturėtume teisės nei svajoti, nei kurti, nei mylėti, nei gyventi. Skaudu. Juk tokiems dalykams amžiaus cenzas negalioja“.

Patinka kam ar ne, bet 84-erių S. Kudarauskas turi ypatingų svajonių, – parašyti užmestas muzikines kompozicijas, parašyti dar ne vieną dainą. O pati žaviausia (ir kaip pats sako – nerealiausia) – baigti svajonių studijas Muzikos akademijoje.

Dvi gyvenimo palydovės

Inžinierius elektromechanikas ir muzikas – dvi rodos niekuo nesusijusios profesijos, kurios lydėjo ir tebelydi S. Kudarausko gyvenimą.

Delfi „Atsakingo požiūrio“ pašnekovas Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) baigė elektros inžinerijos studijas, o lygia greta – ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklą (dabar – konservatorija).

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© DELFI

„Įstojau į elektrotechnikos specialybę, o po dviejų metų kilo noras studijuoti muziką“, – apie trapią svajonę prisipažįsta anuomet tik muzikos savamoksliu buvęs vyras.

„Tėvai kažkada iš nusigyvenusių dvarininkų nupirko pianiną. Ilgai jis stovėjo niekieno nenaudojamas. Po karo atsivežėme jį į Aukštaitiją, tai vis pabandydavau pagroti. Juk nebuvo jokių muzikos mokyklų. Tiesa, viena muzikos mokytoja, vokalistė kažkiek padėdavo, paskatindavo, bet tuo viskas ir baigėsi“, – prisiminė pokalbininkas.

Bet norint rimtai studijuoti muziką savamokslio grojimo tikrai nepakako.

Pasigamino radijo aparatus

Pomėgis ne tik muzikai, bet ir technikai buvo nuo pat vaikystės. Ir, kaip pripažįsta S. Kudarauskas, vienas pomėgis prilygo antram.

Jis pasigamino ne vieną radijo aparatą. Patį pirmąjį – dar mokykloje, dešimtoje klasėje.

„1952 m. netikėtai išgirdau „Amerikos balsą“. Kad geriau girdėčiau, pasigaminau dar tobulesnį radijo aparatą. „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“, BBS laidos mane lydi visą gyvenimą. Net ir šiąnakt, prieš mūsų pokalbį, klausiausi „Svobodos“. Tik ji jau pasikeitusi, nusigyvenusi. Gerai, kad ji retsykiais pakartoja dvidešimties metų senumo laidas, o jos tada buvo stiprios, labai profesionaliai žurnalistų parengtos“, – sakė savadarbių radijo aparatų gamintojas.

Užbėgdamas savo pasakojimui už akių, jis patikina, kad ir pats ne vieną kartą „Svoboda“ žurnalistų buvo kalbintas.

Buvo apgautas, bet nesigaili

Radijo aparatus konstravęs vaikinas iš tiesų ketino studijuoti ne elektros inžineriją, bet radiotechniką. Sigitui, baigusiam mokyklą aukso medaliu, stojamųjų egzaminų net nereikėjo laikyti. Nuvežė dokumentus į KPI ir ten jam pasakė, kada turi atvažiuoti į Priėmimo komisijos posėdį. Tačiau atvykusio vaikino laukė nemaloni staigmena, – pasirodo, toji komisija posėdžiavo išvakarėse, todėl jam neatvykus buvo priimtas į kitą – pramonės elektros įrenginių – specialybę. Tokia žinia vaikiną sujaudino iki ašarų. Komisijos nariai guodė, kad galėsiąs vėliau pereiti į savo išvajotą specialybę, bet taip ir nepavyko.

„Radiotechnika buvo tokia strateginė specialybė, net stipendija buvo didesnė. Spėju, kad nepatekau dėl kelių priežasčių. Pirma, nebuvau komjaunuolis. Kita priežastis, kurią teko girdėti, buvo ta, kad Priėmimo komisijoje dalyvavę kauniečiai į populiaresnes specialybes imdavo savus. Todėl įtariu, kad man tiesiog pamelavo laiką, nes aš tikrai įsiminiau dieną, kurią turėjau atvykti“, – anuomet patirtą kartėlį prisiminė pašnekovas.

Sigitas Kudarauskas, Mosėdis, 1941
Sigitas Kudarauskas, Mosėdis, 1941
© Asmeninins albumas

Tačiau talentingas vaikinas nenuleido rankų – ilgainiui tapo švytuojamų elektros mašinų specialistu ir šios srities mokslo pradininku Lietuvoje.

„Tyrinėti šią sritį pradėjau dar 1960 m. – demonstruodamas anglų kalba išleistą jo tyrinėjimų knygą pasakojo mokslininkas. – Nesigailiu, kad įgijau tokią specialybę, nes šis mano darbas buvo daug perspektyvesnis. Radau savo nišą. Pats pirmas iš lietuvių apgyniau šios srities habilituoto mokslų daktaro disertaciją“.

Kūrinį parašė per vakarą

Būdamas pirmame kurse Sigitas pasigamino dar geresnį radijo aparatą. Jis dainavo „Jaunystės“ chore, pradėjo kolekcionuoti vinilines plokšteles, klausytis daug muzikos, lankyti koncertus.

Jausdamas begalinį muzikos alkį Sigitas galutinai nusprendė studijuoti J. Gruodžio muzikos mokykloje, bet išsiaiškino, kad jei ten įstos ir atsisakys studijų KPI, tai bus iš karto paimtas į sovietinę armiją ir viskas žlugs.

Tuomet pradėjo ieškoti galimybių, kaip suderinti abi studijas. Bet muzikos mokyklai reikėjo atestato, o KPI prorektorius griežtai atsisakė jį išduoti. Pasakė, kad jokiu būdu dviejose mokyklose studijuoti negalima.

Sigitas Kudarauskas, Mosėdis, 1944
Sigitas Kudarauskas, Mosėdis, 1944
© Asmeninins albumas

„Bet kai jis man taip pasakė, tai dar labiau užsinorėjau. J. Gruodžio mokykla pažadėjo priimti ir be atstato. Bet ką aš galėčiau studijuoti? Supratau, kad be specialaus muzikinio išsilavinimo galėčiau studijuoti choro dirigavimą, bet gal geriau pabandyti muzikos teoriją ir kompoziciją. Tačiau, sako, bus egzaminai, susirask specialybės dėstytoją. Tada kompoziciją dėstė Algimantas Daunoras. Nuėjau pas jį, paklausė muzikinę klausą ir sako: „Rytoj egzaminas. Jeigu nori įstoti į šią specialybę, reikia pristatyti ką nors iš savo kūrybos“, – užduotį, kuria reikėjo skubiai atlikti prisiminė pašnekovas.

Stojamųjų išvakarėse jis sukūrė pirmąją savo muzikinę kompoziciją. Į egzaminą atsinešė vos vieną lapelį, o buvo ir tokių, kurie visą sąsiuvinį kūrinių buvo prirašę. Tačiau kompozicijos dėstytojui tas kūrinys pasirodė įdomus ir Sigitas šalia techninių mokslų pradėjo studijuoti muzikinę specialybę. Šias studijas baigė metais vėliau, todėl paskutiniai metai buvo itin sudėtingi, nes reikėjo derinti darbą, ir studijas.

Siūlė tęsti studijas konservatorijoje

Per baigiamuosius egzaminus jam buvo pasiūlyta tęsti studijas Vilniaus konservatorijoje (dabar – Muzikos akademija), pas kompozitorių Eduardą Balsį.

„Buvo tokia svajonė. Ir dabar dar ją prisimenu – beveik įpusėjęs devintą dešimtį svajone dalijasi kompozitorius ir inžinierius S. Kudarauskas.

Deja, anuomet išvažiuoti studijuoti į Vilnių neturėjo galimybės – teko po KPI studijų trejus metus atidirbti pagal paskyrimą Kaune.

Sigitas Kudarauskas Rašytojų sąjungoje
Sigitas Kudarauskas Rašytojų sąjungoje
© Asmeninins albumas

Tačiau tuomet S. Kudarauskas sulaukė neplanuoto pasiūlymo stoti į elektros mašinų aspirantūrą. Gerai, pagalvojo, muzikos studijas tęs iš karto po to. Kandidatinę disertaciją apsigynė anksčiau laiko, bet vietoj išsvajoto Vilniaus netikėtai jam buvo pasiūlyta važiuoti į Klaipėdą ir KPI fakultete steigti naują katedrą. Suviliojo kelios, viena kitą papildančios aplinkybės, o taip pat galimybė gauti butą, nes jaunai šeimai jis buvo reikalingas kaip oras.

Dėstė prezidento tėvui

S. Kudarauskas pasidžiaugė, kad katedrą formavo iš savo buvusių studentų. Ir visi, kurie norėjo, sėkmingai apsigynė daktarines disertacijas.

„Paradoksas tas, kad vienas pirmųjų studentų buvo prezidento Gitano Nausėdos tėvas Antanas Nausėda“, – nustebino pašnekovas.

Mat tuomet veikė vakarinis skyrius ir ten prisirinko nemažai dirbančių, vyresnio amžiaus studentų, – ir grįžusių iš tremties, ir iš sovietinės armijos.

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© Asmeninins albumas

Pašnekovas juokiasi, kad per G. Nausėdos inauguraciją, besikalbant su išrinktojo prezidento tėvu, priėjo Vytautas Landsbergis, kuriam didelę nuostabą sukėlė tai, kad priešais stovi Sigito studentas.

Įkvėpė pirmoji meilė

„Taip mano istorija pakrypo kita linkme. Įklimpau į mokslinius tyrimus, Klaipėdoje pradėjau rašyti antrą – mokslų daktaro disertaciją“, – anuometinius laikus be nostalgijos prisiminė pašnekovas.

Sunku kūrybingam žmogui būti technokratu, derinti tokius du skirtingus dalykus – techninį, mokslinį bei kompozitoriaus darbą?

„Tiek meninė, tiek techninė kūryba turi labai daug bendrų bruožų. Joms galioja tie patys principai. Nors atrodo tam tikras antagonizmas, bet nieko panašaus. Tos pačios kūrybos kančios, tie patys džiaugsmai, kūrybiniai pasitenkinimai – visiškai analogiški“, – tvirtina abi sritis išmėginęs pašnekovas.

Taigi, muzika visada ėjo greta techninio darbo. Klaipėdoje Sigitas buvo pakviestas dainuoti Mokytojų namų chore. Bendravimas su daina skatino parašyti vieną kitą kūrinį.

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© DELFI

Vienas garsesnių ano meto jo kūrinių – pagal Maironio žodžius parašyta daina „Nuo Birutės kalno“. Buvo sukurtas ir ne vienas kamerinis kūrinys.

1986 m., artėjant pašnekovo penkiasdešimtmečiui, jis nutarė ta proga suruošti savo kūrinių autorinį koncertą. Per porą mėnesių prirašė nemažai kūrinių – ir chorui, ir fortepijonui, ir solistams. Tarkime, pagal Salomėjos Nėries eilėraštį gimė daina „Pienė“, – šios dainos įkvėpėja buvo pirmoji mokyklinė meilė.

„Pamačiau ją su balta pūkuota kepuraite, kuri man priminė pienę“, – juokiasi.

Taip pagal šios poetės tekstus atsirado keturių dainų ciklas: „Pienė“, „Rudenio arimuos“, „Akmenėlis turi šaltą širdį“ ir „Per lūžtantį ledą“.

Pagal Justino Marcinkevičiaus eiles parašė chorui skirtas dainas pagal poemos „Devyni broliai“ fragmentus „Užsiklosiu miškais“, solo dainų triptiką „Žvaigždė ir ašara“. Sako, kad mintyse pagal šio poeto eiles gyvena ir daugiau neužbaigtų dainų. Kada nors prisės ir jas pabaigs.

Jau gyvendamas Estijoje ir dirbdamas diplomatinėje tarnyboje 1992 ir 1993 m. Vasario 16-osios proga jis organizavo priėmimus. „Pasiūliau savo kūrybos mini koncertus. Man talkino Estijoje gyvenusi žymi pianistė Aleksandra Juozapėnaitė. Ji surado estų atlikėjus. Tai buvo tikrai nestandartiniai priėmimai. Ne vienas iš svečių jais nusistebėjo“, – apie dar vieną sugrįžimą prie kompozitoriaus ir menininko pašaukimo prisiminė pašnekovas.

Diplomatinė kebeknė

Tuo istoriniu laikotarpiu, prieš tris dešimtmečius – 1990 m. birželio 4 dieną, netrukus po Kovo 11-osios S. Kudarauskas tapo LR Vyriausybės nuolatiniu atstovu Estijos Respublikoje. Toks neįprastas, nestandartinis diplomatinis statusas jau tada kėlė daug klausimų.

„Nuėjau pas premjerės Kazimieros Prunskienės pavaduotoją Romualdą Ozolą ir jo paklausiau, kodėl ta pareigybė taip įtartinai skamba. Jis atkirto: „Tik taip ir niekaip kitaip“.

S. Kudarauskas ir toliau bandė aiškintis. Šiandien mano, kad tokia, keistai įvardinta diplomatinė pareigybė buvo daugiau estų iniciatyva: „Sovietiniais laikais Maskvoje rezidavo visų sąjunginių respublikų vyriausybių atstovai. Estai, matyt, vadovaudamiesi tuo tariamu ar tikruoju pragmatiškumu, kad neerzintų Maskvos, įsteigė tokią, kaip ir Maskvoje – vyriausybės atstovo pareigybę“.

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© DELFI

Šiandien pašnekovas neslepia, kiek abejingumo ir nesupratimo patyrė iš anuometinės pirmosios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM), iš jam vadovavusio ministro Algirdo Saudargo, sako, kad apie tai būtų atskira kalba.

„Pavyzdžiui, buvo ne vienas atvejis, kai ko nors prireikdavo atstovybei – ar fakso aparato, ar kitų dalykų, tai ministras sakydavo: „Jūs ne diplomatinė atstovybė, jūs priklausote Vyriausybei, tai ten ir prašykite“. Kažkokie paradoksai, – jeigu priklausai aukštesnei grandžiai – ne diplomatas, o jei priklausai URM – jau diplomatas“, – diplomatinę kebeknę iki šiol prisimena pašnekovas.

Bepralaimint pučui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 20 d. Estija įtvirtino nepriklausomybę. Netrukus šios šalies užsienio reikalų ministro Lenarto Meri iniciatyva buvo pasirašyta jungtinė dvišalė deklaracija, kuria numatyta apsikeisti ambasadorių lygio atstovais (deja, iki šiol klaidingai skelbiama, neva tik po šios deklaracijos pasirašymo tarp Lietuvos ir Latvijos buvo užmegzti diplomatiniai santykiai).

„Tik netiesiogiai iš estų sužinojau apie minėtą deklaraciją. Estų atstovas jau įgijo aukštesnį diplomatinį statusą, o aš -–ne. Gal dešimtį kartų ir raštu, ir žodžiu kreipiausi į A. Saudargą: „Įgyvendink deklaraciją, pakeisk į atstovybę ir ambasadą ir patvirtink, kad aš skiriamas laikinuoju reikalų patikėtiniu. Juk pakanka tik notą parašyti“. Tačiau jis sakydavo turįs svarbesnių reikalų. Tempė daugiau kaip metus laiko. Taip ir nesupratau priežasties.

Sigitas Kudarauskas su Prezidentu L. Meri, 1992
Sigitas Kudarauskas su Prezidentu L. Meri, 1992
© Asmeninins albumas

Kai užsienio reikalų ministru tapo Povilas Gylys, 1993 metų pradžioje S. Kudarauską Estijoje pakeitė Deividas Matulionis.

S. Kudarauskas teigia trejetą metų Taline gyveno neturėdamas buto, blaškėsi po viešbučius, kartais nakvodavo atstovybės patalpose, kuriose net dušo nebuvo. Tuo tarpu jį pakeitusiam D. Matulioniui iš karto buvo parūpintas butas.

„Niekas iš dabartinių diplomatų neįsivaizduoja tokių sąlygų. Taip ir pragyvenau važinėdamas maršrutu Talinas-Vilnius-Klaipėda“, – gūžteli pečiais pašnekovas.

Dviese kelyje su V. Landsbergiu

Tiesa, diplomatinės tarnybos pradžioje (iki rugpjūčio pučo Maskvoje), S. Kudarauskas naudodavosi Sovietų Sąjungos liaudies deputato privilegija ir galėjo bet kur po Sovietų Sąjungą važinėti ir skraidyti nemokamai. Todėl tarp Lietuvos ir Talino tuo metu skraidydavo per Maskvą.

„Vėliau įpratau 600 kilometrų tarp Vilniaus ir Talino bet kokiu oru vairuoti estų man skirtą mašiną. Kadangi buvau pasilikęs pusę etato Klaipėdos universitete, ten savaitgaliais skaitydavau paskaitas, todėl dažnai tekdavo įveikti ir tuos atstumus“, – sakė S. Kudarauskas.

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© DELFI

Jis prisiminė, kaip 1993 m. sausio 19 d. be apsaugos į Taliną vežė V. Landsbergį.

„Kai tai papasakojau Arvydui Pociui, kuris buvo pirmasis V. Landsbergio apsaugos organizatorius, o vėliau tapo kariuomenės generolu, tai šis nusistebėjo. Bet mes su profesoriumi buvome pažįstami nuo septyniasdešimtųjų, – kaip muzikologą kviesdavome jį į Mokytojų namų choro renginius. Mus siejo muzika“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Iš tos kelionės jam labiausiai įstrigo kelyje nutikęs įvykis. Važiuojant per miškus, tamsoje staiga užgeso mašina. V. Landsbergis tuo metu snaudė sėdėdamas ant galinės sėdynės.

„Reikia nedelsiant taisyti mašiną. O kaip jausis mano bendrakeleivis, jeigu atsibus? Tamsoje, tarp miškų. Atsidariau mašinos dangtį, suradau gedimą, visai neilgai užtrukau, V. Landsbergis net ir nepajuto“, – kuriozišką situaciją prisiminė pašnekovas.

Skrydis su A. Brazausku

Tai vis detalės iš tarnystės Lietuvai Estijoje, bet būta tokių dalykų, apie kuriuos galima išgirsti tik iš S. Kudarausko, kaip tiesioginio įvykių liudininko lūpų.

Gyvendamas ir dirbdamas Klaipėdoje S. Kudarauskas įsijungė į Sąjūdžio veiklą. 1988 m. prasidėjo kalbos apie būsimus rinkimus į Sovietų Sąjungos liaudies deputatus. Rinkimams buvo pasiūlyta ir jo kandidatūra.

1989 m balandžio 26 d. įvyko rinkimai. Pagal Michailo Gorbačiovo reformą iš liaudies deputatų buvo renkami AT deputatai. Taip penkiolika Sąjūdžio sutarimu deleguotų deputatų, tarp kurių buvo ir S. Kudarauskas, išvažiavo į Maskvą ginti apie nepriklausomybę svajojančios Lietuvos interesų.

Būdamas AT deputatu, ne kartą su Algirdu Brazausku skirsdavo jo lėktuvu. Vienos tokios kelionės metu, 1989 m. gruodžio mėnesio pabaigoje jis tapo ypatingo įvykio liudininku.

Sigitas Kudarauskas, Vilnius, 1989
Sigitas Kudarauskas, Vilnius, 1989
© Asmeninins albumas

„Iki šiol skelbiama, kad A. Brazauskas Lietuvos komunistų partiją atskyrimo nuo Sovietų Sąjungos iniciatoriumi. Netiesa. Jis iki paskutinio momento tam priešinosi. Tą tiesiogiai patyriau skrisdamas iš Maskvos jo lėktuvu. Salone buvome penkiese – A. Brazauskas, Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Juozas Šėrys, Vladimiras Beriozovas, Bronislovas Genzelis ir aš. A. Brazauskas su V. Beriozovu ėmė agituoti vieną iš partijos atskyrimo iniciatorių B. Genzelį, kad nereikia to atskyrimo, nereikia priimti naujos, savarankiškos partijos programos. A. Brazauskas išsitraukė kitą dokumentą ir sako: „Priimkime šitą – Partijos veiksmų programą“. Tai būtų buvęs visai kito lygio dokumentas, visai nesusijęs su partijos atskyrimu. O J. Šerys lyg tarp kitko ir sako B. Genzeliui: „Gal profesoriaus mašinėlė sena, gal norėtumėt naujos“. O tada lengvosios mašinos nebuvo lengvai dalijamos“, –bandymo paveikti B. Genzelį detales prisiminė pašnekovas.

Mašinoje su B. Jelcinu

1989 m. liepos 14 d. buvo švenčiama Prancūzijos nacionalinė šventė – 200-osios Bastilijos paėmimo metinės. Maskvoje, Prancūzijos ambasadoje buvo organizuojamas priėmimas. Vaidotas Antanaitis pasiūlė kvietimą S. Kudarauskui.

„Norėjau užsakyti mašiną Kremliaus autoūkyje, bet jų kažkodėl pristigo. Manęs paklausė, ar nesutiksiu važiuoti vienoje mašinoje su B. Jelcinu. Tuo metu jis buvo toks pats eilinis AT deputatas, kaip ir aš. Toje mašinoje artimiau susipažinome, dar priėmimo metu pasikalbėjome. Po priėmimo laukiau troleibuso, žiūriu, atžygiuoja B. Jelcinas, per petį persimetęs švarką. Dar šnektelėjome ir jis nužingsniavo pėsčiomis per Maskvą“, – dieną, kai užsimezgė draugiški santykiai, prisiminė pašnekovas.

Vėliau ši artimesnė pažintis labai pravertė Sausio 13-ąją.

Sigitas Kudarauskas Le Figaro
Sigitas Kudarauskas Le Figaro
© Asmeninins albumas

Priėmime pašnekovas susipažino su Prancūzijos ambasados darbuotojais, kurie prancūziškai kalbantį Sigitą vėliau dažnai kviesdavosi, domėdavosi Lietuvos įvykiais. Taip padėjo megzti gerus santykius su ambasada ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerija.

Laiškai F. Mitterandui

Šios pažintys S. Kudarauskui taip pat pravertė gaunant Prancūzijos vizą.

„1990-ųjų sausio pabaigoje man kilo mintis dėl Lietuvos nepriklausomybės parašyti laišką Prancūzijos prezidentui F. Mittrerandui. Pasakiau šią idėją V. Landsbergiui, jis pritarė“ – susirašinėjimo pradžią su Prancūzijos prezidentu prisiminė pokalbininkas.

Su tuo laišku vasarį S. Kudarauskas išvyko į Paryžių: „Užsienio radijo klausymasis sukūrė įvaizdį, kad tos laisvosios šalys mums tuoj pat padės. Nieko panašaus, ne viskas taip paprasta.

V. Landsbergio, kuris turėjo pasirašyti laišką, tuo metu nebuvo. O ką daryti? Viza yra, bilietai nupirkti. Nuvykau į Paryžių, susipažinau su Ugne Karvelis. Ji palydėjo mane į URM. Tuometinis Europos departamento pirmininkas Jacques Blotas tada ir pareiškė, kad Prancūzija išsaugojo Lietuvos auksą. Kitą diena pas U. Kavelis ateina Petro Klimo sūnus ir atsineša laikraštį, sako: „Žiūrėkite, URM pareiškimas, kad išsaugotas Lietuvos auksas“. Man tai atrodė natūralu.

Parodžiau atsivežtą laišką Ugnei. Ji sako: „F. Mittrerandui taip rašyti negalima. Jis yra rašytojas, stilistas“. Sėdo prie mašinėlės ir laišką perrašė. Grįžau taip niekam jo ir neįteikęs. Kovo mėnesį, dar prieš 11-ąją turėjau nugabenti jau suredaguotą ir V. Landsbergio pasirašytą laišką. Kai paklausiau jo, ar laiškas pasirašytas, man buvo pasakyta, kad jis pateks kitais kanalais. Tuo metu per ambasadą Maskvoje aš jau buvau pasirūpinęs audiencija Prancūzijos prezidentūroje.

Sigitas Kudarauskas su Ugne Karvelis Paryžiuje, 1992
Sigitas Kudarauskas su Ugne Karvelis Paryžiuje, 1992
© Asmeninins albumas

Vilniaus oro uoste sutikau Ričardą Bačkį. Tada supratau, kad būtent jis gabena tą laišką. Pasakiau Ričardui, kad turiu audienciją, todėl nutarėme kartu įteikti. Taip ir padarėme. Pakviečiau Ričardą ir jo tėvą Stasį Antaną Bačkį, kuris buvo Lietuvos diplomatijos vadovas. Mus priėmė F. Mittrerando padėjėjas. Jis manęs paklausė, kokie Lietuvos santykiai su M. Gorbačiovu: „Sakau, kaip katės ir pelės. Ir, sakau, žinote, kaip tokie santykiai pelei baigiasi, jei jūs tik pasyviai stebėsite“.

Kaip vėliau paaiškėjo, F. Mittrerandas buvo baisus skeptikas Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu, nes jam M. Gorbačiovas buvo kaip dievukas. Vis bandžiau aiškinti: „Padėkite M. Gorbačiovui suprasti, kad negalima stabdyti tautų apsisprendimo teisės“. Apie tai kalbėjau per televiziją, radiją, buvo išspausdintas išsamus interviu „Figaro“. Gal tai ir pakeitė F. Mittrerando požiūrį. Per Antrąjį sąjūdžio suvažiavimą, kuris vyko balandžio mėnesį, sužinojau, kad Egidijus Bičkauskas per Prancūzijos ambasadą Maskvoje gavo F. Mittrerando atsakymą, kuris buvo adresuotas V. Landsbergiui ir Lietuvai“, – apie istorinę reikšmę turintį dokumentą prisiminė S. Kudarauskas, kurio pavardė jame taip pat buvo paminėta.

1992 m., kai F. Mittrerandas keliavo po Baltijos šalis, pašnekovas skrido kartu iš Vilniaus į Taliną. Ten jis ir buvo F. Mittrerandui oficialiai pristatytas kaip diplomatas.

Slaptas B. Jelcino vizitas

Likus kelioms dienoms iki Lietuvai skausmingų Sausio 13-osios įvykių S. Kudarauskas kaip tik buvo iš Talino parvykęs į Vinių.

„Apsilankiau AT, mačiau kas čia dedasi, jau buvo užimti Spaudos rūmai, girdėjosi gąsdinantys šūviai. Mačiau tas dvi konfrontuojančias minias prie AT.

Šeštadienio vakare grįžau į Klaipėdą, galvojau sekmadienį vykti vėl į Taliną. Prasidėjus sausio įvykiams supratau, kad reikia kuo greičiau atsidurti Taline, nes galiu būti ten reikalingas. Iš karto sėdau į mašiną – ir per naktį į Taliną. Dar užvažiavau į Rygos Vyriausybės rūmus, mane šiltai priėmė, pamačiau, kokios žinios iš Vilniaus transliuojamos pasauliui.

Taline mane iš karto pakvietė į URM pas Lenartą Merį. Jis paklausė, ar galėtų V. Landsbergis šiandien atvykti į Taliną. Sakau, kad labai abejoju, manau kad tikrai negalės. Vienas dalykas – dėl techninių problemų, kitas – V. Landsbergis tokioje situacijoje nepaliks Lietuvos. Pavyko jam prisiskambinti ir, aišku, jokių kalbų apie atvykimą nebuvo. Vėl einu pas L. Merį ir jis praneša konfidencialią žinią – šį vakarą turi atskristi B. Jelcinas. Septintą vakaro nuvažiavome jo pasitikti. B. Jelcinas išlipo iš lėktuvo ir kad sušuks: „O, ir tu čia“. Labai pravertė ankstesnė pažintis.

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© Asmeninins albumas

Nuvažiavome į premjero Edgaro Savisaaro kabinetą, kur susitiko visos delegacijos: Anatolijaus Gorbunovo vadovaujama didžiulė latvių, estų ir aš – vienas iš Lietuvos. B. Jelcinas ištraukė dokumentų projektus, kuriuos turėjo pasirašyti visų Baltijos valstybių ir Rusijos AT pirmininkai. Perverčiau juos ir klausiu estų ir latvių: „Ar jums niekas nekliūva“. Sako: „Ne, viskas tvakoje“. Sakau B. Jelcinui, kad reikia kai ką pataisyti. Jis sutiko. Viskas, ką pasiūliau buvo pataisyta“, – istorinius įvykius atkūrė jų liudininkas.

Pasak S. Kudarausko, buvo įvesta esminė pataisa – pakeista frazė, kuri pakeitė dokumento reikšmę.

„Buvo parašyta: „Konfliktas tarp sąjunginės vadovybės ir Pabaltijo respublikų“. Ištaisiau ir parašiau: „Konfliktas tarp Sovietų Sąjugos ir suverenių nepriklausomų Baltijos valstybių“. Tai virto visiškai kito rango dokumentu. Visi su tuo sutiko, dokumentai tuoj pat buvo perspausdinti. Visi pasirašė tą dokumentą ir jis buvo nusiųstas V. Landsbergiui“, – įvykių seką dėlioja pašnekovas.

Ši istorinio pasirašymo nuotrauka yra B. Jelcino muziejuje Sverdlovske.

Ruoštas pasikėsinimas?

„Niekas neįgaliojo manęs šiai daugiašalio susitikimo misijai atstovauti Lietuvai, bet kitaip negalėjo būti, reikėjo kažkam to imtis“, – šiandien įsitikinęs pašnekovas.

Vakarienės metu jis padėkojo B.Jelcinui ir pakvietė į Lietuvą.

„O kodėl gi ne“, – nusijuokė B. Jelcinas. Staiga matau, kad žmogus iš komandos prieina prie jo ir kažką šnibžda. Vyrų klausiu, kas čia vyksta. Sako: „Gavome žinią, kad B. Jelcinui pavojinga grįžti lėktuvu“. Tai reiškia, kad planuojamas pasikėsinimas. Jie ėmė svarstyti, ką daryti. Traukinys išvažiavęs, o B. Jelcinui kitą dieną būtinai reikėjo būti Maskvoje“, – karštus to meto įvykius prisiminė pokalbininkas.

B.Jelcinas ir jo komanda išvyko į Leningradą automobiliais. Oras buvo bjaurus, prisnigę, polaidis. O iš ten išskrido į Maskvą.

Pokalbio metu S. Kudarauskas prisiminė virtinę atsitiktinių įvykių, kuriuos galima vertinti, kaip pasikėsinimus į B. Jelciną.

„Buvo kažkokia neaiški avarija. Bet apie vieną įvykį sužinojo visa Aukščiausioji Taryba. B. Jelcinas viešėjo Pamaskvėje pas draugus. Grįždamas įkrito į upę. Buvo versija, kad girtas, tačiau pats B. Jelcinas pasakojo, kad ant tilto jį pasitiko keli vyrai, nutvėrė ir įmetė į upę. Jis išplaukė ir grįžo šlapias atgal pas draugus.

Sigitas Kudarauskas
Sigitas Kudarauskas
© Asmeninins albumas

Kitą dieną šis incidentas buvo svarstomas AT, pranešimą darė vidaus reikalų ministras Vadimas Bakatinas. Buvo paaiškinta, kad B. Jelcinas pats įkrito. Tokia pagrindinė versija buvo pateikta“, – prisiminė S. Kudarauskas.

Išklojo kelią dilgėlėmis

Pučo metu Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 20 dieną Estija taip pat įtvirtino savo nepriklausomybę.

S. Kudarauskas juokiasi, prisimindamas, kad per pučą išlydėdami sovietinius karius, estai visą kelią nuklojo dilgėlėmis.

Sigitas Kudarauskas, Rimantas Tonkūnas, 2001
Sigitas Kudarauskas, Rimantas Tonkūnas, 2001
© Asmeninins albumas

Jis prisiminė, kaip V. Landsbergio vardu įteikė gėles prezidentui Arnoldui Ruuteliui ir norėjo pasveikinti E. Savisaarą.

„Einu sveikinti kampe sėdinčio E. Savisaaro, o jis sako: „Ne, ne, manęs nereikia sveikinti“. Supratau, kad jis, matyt, nebuvo tarp nepriklausomybės iniciatorių. Jo, kaip ir K. Prunskienės, pažiūros tuo požiūriu buvo panašios. Jie, matyt, nesitikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali sužlugti, kad bus iškovota visiška nepriklausomybė. Jų pagrindinis tikslas – siekti ekonominės nepriklausomybės, ekonominių laisvių ir teisių. Matyt, E. Savisaaras nebuvo visiškos Estijos nepriklausomybės šalininkas ir laikas tai parodė, pasitvirtino jo savotiškas dvilypumas“, – svarstė istorinių įvykių liudininkas S. Kudarauskas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(178 žmonės įvertino)
4.4831

Iš buvusio ministro Biržiškio lūpų: apie vodką rusų kareiviams, iškirstas duris Saboniui ir paskutinį pokalbį su Lubiu (56)

Kalbėtis su pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu vienas malonumas. 88-erių...

Buvęs Ignalinos AE vadovas Ševaldinas – apie šūkį „Rusai lauk“, lemtingąjį gruodį ir driokstelėjusį atleidimą (137)

„Normalus ūkininkas neardo savo namų, negriauna pečiaus, kol nepastato naujo“, – kalbėdamas...

Gyvenimą Ignalinos AE paskyręs Ševaldinas – apie užklupusią ligą, slaptą Černobylio ataskaitą ir gyvenimą supurčiusius įvykius (284)

Tokių Lietuvos patriotų, kaip Viktoras Ševaldinas , gyvenime ne tiek ir daug sutikau. Per kone...

Kremliaus kardiologų pasiūlymo atsisakęs Janulaitis – apie parduotą „Fermentą“, milijonus ir nakvynes stotyse (140)

Biotechnologijų ir aukštojo mokslo plėtra – dvi sritys, kuriuos vainikuoja turtingą ir...

Istorinių įvykių liudininkas: apie slaptą Jelcino vizitą, regztą pasikėsinimą ir studentą Nausėdą (124)

Sigitas Kudarauskas – daugialypis, daugiabriaunis, įvairiais talentais apdovanotas žmogus....

Top naujienos

Paruošė naujų Palangos vietų apžvalgą ir nustebo: karbonadų gerbėjams darosi liūdna, kurorte naujos mados (93)

Kur po pliažo jaukiai pasėdėti ir skaniai pavalgyti? – pagrindinis poilsiautojų klausimas...

Sinoptikai pateikė savaitgalio prognozę: grįžta kone tropinis karštis (13)

Artimiausiomis dienomis anticiklonas lems saulėtus ir daugiausia sausus orus.

Iš buvusio ministro Biržiškio lūpų: apie vodką rusų kareiviams, iškirstas duris Saboniui ir paskutinį pokalbį su Lubiu (56)

Kalbėtis su pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu vienas malonumas. 88-erių...

Baisi avarija Vilniuje: po stipraus smūgio į „Opel“ motociklininkas skubiai išgabentas į ligoninę (173)

Vėlų ketvirtadienio vakarą Vilniuje įvyko rimtas eismo įvykis. Pranešama, kad susidūrė...

Lazdijų rajone – ambulatorijos gydytojo išpuolis prieš policijos pareigūnus (217)

Antradienio rytą į Veisiejų ambulatoriją (Lazdijų raj.) susirinkę pacientai ir medikai tapo...

Apatinio trikotažo ekspertė: kiek normalu mokėti už liemenėlę ir kas išduoda, kad prašovėte su dydžiu (57)

Profesionali apatinio trikotažo ekspertė Vaiva Tylienė ne vienerius metus moteris moko vienos...

Chemikas papasakojo apie tragišką sprogimą Beirute sukėlusias trąšas: turi perspėjimą ūkininkams (170)

Antradienį Beiruto uoste nugriaudėjęs sprogimas šokiravo pasaulį. Kol kas skelbiama, kad...

Intymią operaciją patyrusi Rita: nesuprantu, kodėl kalbėti apie moteriškas bėdas vis dar yra tabu (110)

„Pagaliau galiu džiaugtis gyvenimu“, – taip savo pasakojimą pradeda kaunietė Rita. Prieš...

Princesių Di Bourbon gyvenimas primena pasaką: formalių įsipareigojimų neturi, bet nesikuklina taškyti pinigų karališkai prabangai (15)

Karališkųjų šeimų gerbėjai paprastai gali tik žvilgtelėti, kaip jų numylėtiniai atrodo per...

Šiurpi karo dilema: ką aukoti – vedusius ar viengungius? (65)

Turbūt jau su pirmuoju sąmoningu Homo sapiens žingsniu atsirado toks reiškinys kaip karas ....

|Maža didelių žinių kaina