aA
Kalbėtis su pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu vienas malonumas. 88-erių turtingos biografijos vyriškis tiesiog trykšta optimizmu ir gera nuotaika. Nuo jo taiklių užuominų, pastebėjimų apie valdžios vyrus ir jo gyvenime nutikusias istorijas negali liautis kvatotis.
Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Septyniose vyriausybėse susisiekimo ministru ir šešerius metus – „Lietuvos geležinkelių“ vadovu dirbęs J. Biržiškis šiuos faktus savo istorinėje sodyboje įamžino ąžuolų alėja. Pasodino po ąžuolą, skirtą pirmosios vyriausybės ministrams, o taip pat – ir septyniems premjerams.

Nutiestas naujas asfaltas

J. Biržiškio nurodymu, prie Kauno „Megos“ sukame į prestižinį kvartalą ir dairomės pagal visas lietuviškas tradicijas susisiekimo ministrui nulieto naujo asfalto. Ir ką jūs manote? Kelias, kaip stiklas, o asfaltas regis dar garuoja. Tik jau visai netoli nurodyto adreso tas kelias nusuka į kitą pusę.

„Ne, ne, ne mano garbei jis nulietas. Visvaldas Matijošaitis pasistengė dėl kai ko kito. To kelio gale gyvena vienas garsiausių Lietuvos verslininkų, žinomos statybinių medžiagų parduotuvės savininkas“, – juokiasi buvęs susisiekimo ministras.

Vasarą šiuose namuose jis retas svečias. Didžią laiko dalį praleidžia istorinėje savo sodyboje, Šilalės rajone, netoli Jūrės miestelio esančiame savo dvarelyje. Kiek pabjurus orams sugrįžta į Kauną sutvarkyti kai kurių reikalų.

Sieja giminystė su M. Biržiška

Namuose – vyriška tvarka ir daugybė nuotraukų. Daugelyje jų J. Biržiškis su žmona Eugenija, kurią po beveik pusšimčio kartu nugyventų metų prieš kurį laiką teko palydėti į paskutinę kelionę.

Čia pat puikuojasi ir bendros visos gausios šeimynos nuotraukos. Jose – dukros Rita ir Dalė su vaikais bei anūkais.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Kita siena pašvęsta Lietuvos istorijai, kurios dalyviu buvo ne tik pats Jonas, bet ir jo tėvas Stanislovas bei tėčio pusbrolis, nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška. Bet daugiausia čia pirmosios Lietuvos vyriausybės nuotraukų. Seniausiose – dar visa komada, o kitose – vis retėjančios jos gretos.

Viena griežta taisyklė

Grįždamas iš tremties J. Biržiškis į Lietuvą parsivežė ir žmoną Eugeniją.

„Mano žmona buvo rusė. Buvo didelė meilė, penkis metus draugavome. Tiek jos, tiek mano tėvams tai labai nepatiko. Jie visi buvo prieš. Maniškiai labiausiai bijojo, kad nepasilikčiau Rusijoje“, – prisiminimais dalijasi J. Biržiškis.

Eugenija išmoko lietuvių kalbą, persikrikštijo.

Šalia jos nuotraukos dar vieno brangaus žmogaus – tėvo Stanislovo Biržiškio nuotrauka.

„Tėvas buvo be galo padorus žmogus. Sibire dirbo bulvių saugyklos viršininku, tai net bulvės į namus neparnešdavo, o mes su mama ir po pusmaišį pasivogdavome. Valgyti taigi reikėjo. Jis buvo idealistas, toks liko net ir Sibire“, – pasakoja su broliu ir trimis seserimis augęs vyras.

Rodydamas sodybos nuotraukas ir gausų ainių būrį sako, kad ne visi šeimos nariai mėgsta vasaroti jo numylėtame dvarelyje.

„Žiūrėkite, aš net atskirą namelį pasistačiau, kad jie mano knarkimo negirdėtų“, – juokiasi pašnekovas.

Tačiau dabar vienu vyriausių Biržiškų giminės atstovų tapęs Jonas įvedė vieną šventą taisyklę, kad per Jonines turi visi ten suvažiuoti.

Jūrės miestelyje veikia tėvo vardo gimnazija, kurioje J. Biržiškis tėvo garbei jau septynerius metus organizuoja šachmatų turnyrus.

Vietos, kur jaučiasi geriausiai

Susėdame saulėtoje terasoje, puodeliuose jaukiai garuoja kava. Sako, pats išgeriantis po keturis puodelius per dieną.

„Kava yra geras dalykas. Profesorius Pranas Šerpytis, kuris yra gimęs netoli mano sodybos, ją taip pat rekomendavo. Paskui aš jam sakau: „Aš tai geriausiai jaučiuosi keturiose vietose – lovoje, prie televizoriaus, vairuodamas mašiną ir išgėręs“.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Kai kalba pakrypsta apie tą, pro jo namus nuvinguriuojantį išasfaltuotą kelią ir garsųjį, pašonėje gyvenantį verslininką, jis sako: „Tai – kito lygio žmonės. Bet jei jie turtingi, tai nereiškia, kad blogi. Jie nėra blogesni, jie tiesiog gabesni. Gal ir buvo pradžioje visokių šachar machar, bet jeigu žmogus sugebėjo turtą padaryti, ar tai buvo Bronislovas Lubys, ar Ramūnas Karbauskis, tai jie talentingi. Dabar varo ant R. Karbauskio. Nežinau, koks jo vadovavimo stilius, bet jis, priešingai nei vienas garsus Lietuvos verslininkas, turtų iš Lietuvos neišvežė. Matėte, kokio dydžio Lietuvos vėliava prie jo kompanijos būstinės plevėsuoja? Turtingi žmonės nėra tokie niekingi, kaip bandoma pateikti. Tik mes nesugebėjome praturtėti, o jie sugebėjo“, – svarsto pašnekovas.

Jis prisiminė vieną pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo verslininkų, vėliau kalėjusį Kauno turtuolį Arvydą Stašaitį.

„Jis ateidavo ir nachališkai reikalaudavo padaryti tą ir tą. Sakiau jam: „Eik ir daryk ką tu nori, tik nelįsk prie valdiškų pinigų“, – prisiminė buvęs ministras.

Tvyro giminės dvasia

J. Biržiškis svarsto: gal todėl net septyniose vyriausybėse pavyko išbūti, kad jokių akcijų neturėjo, jokių įmonių nenupirko, jokiai partijai nepriklausė.

„Matote, kaip tos gėlės prie mano namo žydi. O kaime dar gražiau ir man ramu. Visi mano draugai, iš pirmosios vyriausybės sako: „Kokio tu velnio taip toli nusitrenkei, galėtum kur nors Molėtuose sėdėti. O aš sakau, kad mano protėviai ten nuo XVI amžiaus gyveno. Pagalvoju apie tėtį, kuriam ta žemė šventa buvo, kur jis ten dirbo, gyveno, iš ten į Sibirą iškeliavo“, – vėl prie kalbos apie jam tokią brangią sodybą grižta J. Biržiškis.

Jis primena anuometines tradicijas, kuomet ūkį palikdavo sūnums, o dukterims tik pasogas išmokėdavo. Taip tėčiui ta žemė ir atiteko.

„Vis galvoju, kaip mums pasisekė. Tie mano bezdelninkai anūkai laksto po Vilnių, po užsienius, o aš noriu, kad jie atvažiuotų, suprastų, koks ten turtas, kokie medžiai, kokia istorija. O žemės ten – sočiai, net 49 ha, kurių didžioji dalis yra miškas“, – jautriai apie savo protėvių žemę ir mišką, kuriame šiemet šėlsta baravykai, pasakoja pokalbininkas.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Jis pasidžiaugia, kad užsienius išmalę anūkai vienas po kito vis dažniau atvažiuoja į sodybą: „Vienas nori palėpę išsikalti, kitas – dar kažką. Gerai, matau, kad jiems jau pradėjo patikti. O ten – tokia trauka, tokia giminės dvasia tvyro“.

Gelbėjo ir žydus, ir rusus

Pasak J.Biržiškio, tremtis jų šeimai praktiškai buvo neišvengiama, nes tėtis buvo inteligentas, o sovietų supratimu – buržuazinis nacionalistas.

„Tėvą iš pradžių suėmė ir pasodino Šilalėje šešiems mėnesiams. Prieškariu jis buvo išrinktas viršaičiu, bet vokiečiams užėjus iš karto tų pareigų atsisakė. Jis buvo visų užtarėjas. Kai baltaraikščiai, kurie saugojo surinktus žydus, pasiūlė įmesti granatą į sinagogą, kad nereikėtų saugoti, tėtis ėjo kalbėtis pas kleboną, kad tuos pristabdytų, nes pas mus miestelyje tokių dalykų negali būti“, – skaudžius istorijos įvykius prisiminė pašnekovas.

Biržiškų sodyboje porą metų slapstėsi žydė Rachelė.

„Mūsų krašte gyveno keli rusai, tai vokiečiai juos norėjo išvežti į darbus. Tėvas buvo baigęs Karaliaučiaus universitetą, mokėjo vokiškai, tai tuos rusus užtarė. Buvo visokių tokių nutikimų, tai surašė žmonės, kad čia geras žmogus ir jį paleido iš areštinės. Tada Tauragės apskrities viršininkas pasakė, kad mes tave išnagrinėjome iki galo ir tavęs daugiau nekabinsime, bet tu vis tiek čia negalėsi gyventi“, – savo šeimos istoriją toliau pasakojo pašnekovas.

S. Biržiškiui buvo pasiūlyta kur nors išvažiuoti. Jis išvažiavo į Rietavą, bet kaip pajuokavo jo sūnus Jonas, lošdamas preferansus tėvas vis prisišnekėdavo.

Į tremtį visą šeimą išvežė tuomet, kai Jonui jau buvo šešiolika metų. Jis juokiasi tada buvęs mažylis, nesusitupėjęs vaikis, gimnazijoje buvęs tarp mažiausių buvęs, o tremtyje neįtikėtinai ūgtelėjo.

„Rusijoje ištįsau“, - juokiasi pašnekovas.

Į institutą nepriėmė

Tremtyje, sako, buvo sunku ir dėl to, kad nemokėjo rusų kalbos. Iš pradžių mokykloje visi juokėsi.

Baigęs vidurinę Jonas patraukė į Irkutską, dar tūkstančiu kilometrų šiauriau – į Jakutsko pusę: „Iš leitenanto reikėjo gauti leidimą mokytis. Tas pasakė, kad mane čia atsiuntė dirbti, o ne mokytis. Buvo taip graudu. Nuvažiavau į Irkutską, bandžiau stoti į Žemės ūkio institutą. Galvojau, kad parvažiuosiu į Lietuvą, tai vis kur nors panaudosiu tas žinias. Išlaikiau egzaminus neblogai, pagal tuometinę balų sistemą – ketvertais ir penketais, tačiau mandatų komisija manęs vis tiek nepriėmė“.

Nuotraukų galerija
Nuotraukų galerija
© DELFI / Laimonas Jankauskas

J. Biržiškis sako, kad jam užtekę proto nebegrįžti atgalios. Jis pradėjo dirbti Irkutsko mašinų ir tankų gamykloje tekintojo mokiniu. Dirbo metus, gavo bendrabutį.

„Paskui sutikau savo draugus, su kuriais mokyklą baigėme. Jie mane ir paprotino rinktis Kalnakasybos ir metalurgijos institutą, kuris Rusijoje turėjo senas tradicijas. Caro laikais studentai net antpečius turėdavo, ten mokytis buvo savotiška privilegija. Ir didesnė stipendija ten buvo mokama“, – apie sau pačiam netikėtą pasirinkimą kalbėjo pašnekovas.

Sugrįžti į Lietuvą padėjo instituto direktorius

Baigusį mokslus Kalnakasybos ir metalurgijos institute vaikiną jau būtų išsiuntę į Donbasą, į Ukrainą. Bet jam netikėtai antrą kartą padėjo to instituto direktorius.

„Šiam žmogui visada būsiu dėkingas. Pirmą kartą susidūriau su juo, kai iš gamyklos atėjau paklausti, ar priimtų mane į institutą, jei aš išlaikysiu egzaminus. Kai tik buvo miręs Stalinas, buvo šioks toks atšilimas.

Jis sutiko, tik pasiūlė nestoti į geologijos fakultetą, kur buvo slaptas mokslas, nes ten – retųjų metalų sritis, daug visokių specialių reikalavimų. Taigi, įstojau į kalnakasybą ir baigiau.

Kai gyniau diplominį darbą jis užsuko pasiklausyti. Už darbą gavau penketą, o jis ir sako: „Matai, jaunuoli, kaip tau puikiai sekasi“. Paklausė, kur ketinu važiuoti dirbti. Sakau, norėčiau į Lietuvą, bet nėra kaip, todėl vyksiu į Donbasą.

Jis pasakė, kad keliaučiau į kariuomenę ir užeičiau po dviejų mėnesių, kai baigsiu karinius mokymus. Po instituto tie mokymai buvo privalomi, visiems suteikdavo leitenanto laipsnį. O jis kai tik vyksiąs su reikalais į Maskvą ir pakalbėsiąs, gal pavyks gauti popieriuką, kad galiu vykti į Lietuvą“, – geru žodžiu tuometinį instituto direktorių prisiminė J. Biržiškis.

Jis nežino kokiu būdu tas gavo raštą, kad Sovietų sąjungos Liaudies švietimo ministerija jį, diplomuotą jauną specialistą, siunčia Statybinių medžiagų ministerijos žinion į Lietuvą.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Taip naujai iškeptas kalnakasybos specialistas kartu su jauna žmona atsidūrė Naujojoje Akmenėje ir tapo Menčių klinčių karjerų meistru. Ten praleido metus, o tada nusprendė įsitvirtinti Kaune.

Pagal anuometinius reikalavimus prieš įsidarbinant reikėjo prisiregistruoti. KGB pareiškė, kad jis per 48 valandas dingtų iš Kauno. Jam dar kartą padėjo tas Maskvoje uždėtas Liaudies švietimo ministerijos antspaudas.

Kaune veikė Gręžimo ir sprogdinimo darbų kontora. Reikėjo sprogdinti kelmus, karjerus, akmenis.

„Buvau baigęs institutą, kur apie sprogmenis buvo nemažai kalbama, todėl mano žinos labai pravertė. Ta kontora vis didėjo, plėtėsi, kol virto statybinių medžiagų susivienijimu „Granitas“, o aš – jos vyriausiuoju inžinieriumi“, – apie ilgametę savo karjerą Kaune kalbėjo J. Biržiškis.

„Tai ką man dabar daryti“

Prasidėjo perestroika, pradėjo aktyviai veikti Sąjūdis, tada atėjo Kovo 11-oji. J. Biržiškis buvo aktyvus sąjūdietis, ir kaip pats apibūdino save, nuolat spirgėjo, tai sąjūdiečiai matyt dėl to ir rekomendavo pirmąją vyriausybę formavusiai Kazimierai Prunskienei jį pakviesti.

„Kai tik buvau gavęs valstybinę premiją už mokslą ir techniką, buvau kelių dešimčių išradimų autorius, tačiau jokios administracinės darbo patirties neturėjau. Kai K. Prunskienė pasikvietė mane pasikalbėti, aš jai ir sakau: „Koks gi aš čia ministras, negaliu net įsivaizduoti, kad galėčiau juo būti“. Nebuvau dirbęs jokio administracinio darbo ir nelabai supratimo apie tai turėjau. Kai atvežė mane į ministeriją, klausiu Algirdo Brazausko: „Tai ką dabar man čia daryti“, – kvatoja J.Biržiškis.

Jam pasakė daryti viską, kad tuo sudėtingu laikotarpiu transporto sistema sklandžiai funkciuonuotų. Taip viskas ir pradėjo.

Liūdni popieriai

J. Biržiškis sako, kad iš pradžių buvo baisiai liūdni popieriai, bet pamažu, pamažu ir ledai pajudėjo.

Pasak jo, 1990 m. Lietuva savarankiškai valdė tik kelius ir autotransportą, o geležinkeliai, laivynas, aviacija buvo Maskvos žinioje.

Susisiekimo ministerijai reikėjo perimti iš centralizuotų Maskvos žinybų transporto valdymą ir, svarbiausia, turtą – geležinkelių vagonus, lėktuvus, laivus. Bet kuris laivas ar lėktuvas galėjo nebegrįžti iš eilinio reiso, nes toje sistemoje dirbo nemažai Lietuvos nepriklausomybei nepritariančių žmonių.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Mes nepraradome nė vienos transporto priemonės, kurios sovietiniais laikais buvo priskirtos Lietuvai. Taip pat reikėjo pakeisti komandinę valdymo sistemą, kai transportininkai ryte gaudavo iš Maskvos komandas, o vakare raportuodavo tai pačiai Maskvai apie jų įvykdymą. Šį komandinio stiliaus valdymą reikėjo perorientuoti į rinkos ekonomikos dėsnius“, – savo pirmuosius darbus ir uždavinius vardijo buvęs susisiekimo ministras.

Daugelis ministrų – ne savo vietoje

J. Biržiškis apgailestauja, kad šiandien transporto sektorius, kaip ir kitos ekonomikos sritys, perdėm politizuotas. Bėda ta, kad ministrai pirmiausia rūpinasi savo įvaizdžiu, o ne patikėtos srities vystymo strategija.

„Manau, kad dabar daugelis ministrų yra ne savo vietose. Jie visi yra politikai. Jie turi būti dėkingi partijai už tą savo vietą ir atitinkamai atsidėkoti. Tai pirmas dalykas, kuris liudija, kad jie yra atsidūrę pavojingoje vietoje.

Aš niekaip negaliu suprasti kaip vienas ir tas pats asmuo gali būti ir ministru, ir Seimo nariu, ir dar frakcijos arba partijos pirmininku.

Pamenate tokį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį – buvo jis ir Seimo nariu, ir partijos vadu, o kuo tai baigėsi? Reikia reitingų, reikia pinigų ir partijai, ir sau, tai paskui karjera negražiai ir baigiasi“, – svarsto pašnekovas.

Pasak jo, dar blogiau, kad ir ministrų pavaduotojai tapo politinio pasitikėjimo pareigūnais. Valdo ne ministras, ne savo srities profesionalai, o kažkokie patarėjai, paskirti porinkiminių kampanijų. Dėl to nukenčia darbų kokybė.

Lopas prie lopo

„Manau, kad ministras yra didelis valdininkas. Ir reikėtų taip jį traktuoti. Jam patikėtas darbas ir jis turi jį atlikti, o ne svaičioti apie tai, ką vienas ar kitas ministras blogai padarė. Tu daryk tą, ko šiandieną reikia valstybei. Jis turi jausti atsakomybę, o ne politikuoti. Juk jis gauna algą už tai, už ką atsako“, – sako J. Biržiškis.

Anot pokalbininko, tereikia pažiūrėti, kuo prie ministrų Roko Masiulio ir Jaroslavo Narkevičiaus virto autostrada Vilnius-Klaipėda. Lopas ant lopo: „Pamenu, kai pastatė autostradą Vilnius–Kaunas, tuo metu buvęs kelių valdybos viršininkas pasakė: "Kol aš gyvas būsiu, mano autostrados nebus lopomos“. Dabar nusigyvenome taip, kad autostradoje lopas ant lopo. Šlubuoja kelių priežiūra. O juk pinigų netrūksta, net nesugeba jų įsisavinti“.

Nuotraukų galerija
Nuotraukų galerija
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Sakau, kad galima būtų ginčytis dėl tų lopų, juk tokio automobilių srauto anuomet nebuvo.

„Taip, bet ir pinigai ne tokie buvo skiriami, ne tokia technika naudojama, – atkerta. – Turime galingų kelių statybos įmonių su puikia technika, bet trūksta tinkamo organizavimo, nėra laiku parengiami nauji projektai.

Žinote, kiekvienas naujas ministras šiais laikais kažkodėl pirmiausia bando paneigti ar net sugriauti, kas buvo padaryta anksčiau. Prasideda įvairios pertvarkos, negalvojant, kas iš to išeis“.

Jei jis kritikuoja dabartinį kelių valdymo mechanizmą, tai ir klausiu, o kas jo manymu, turi valdyti visą kelių ūkį?

„Kelių turtas yra milžiniškas. Jį reikia saugoti, nes tai valstybės turtas. Ir jį valdyti turi tie, kurie yra arti prie kelio, o ne tie, kurie Vilniuje su baltais marškinėliais sėdi.

Buvo 11 įmonių, iš kurių 10 veikė regionuose, o padarė vieną centralizuotą valstybės įmonę, kuri valdys visų kelių priežiūrą.

Kelius turi prižiūrėti ne valdininkai, jie turi būti patikėti tiems, kurie kiekvieną dieną juos lopo, prižiūri, dalyvauja konkursuose.

Anksčiau būdavo rytą atsikeldavo viršininkas ir, lyja ar ne, jis važiuodavo į kelią.

Taip, gal ir tikrai nereikėjo tų 10 regioninių įmonių, gal būtų užtekę penkių, o vadovai kai kur išties jau buvo per ilgai užsisėdėję. Bet šiuos dalykus galima išspręsti negriaunant staigiai sistemos. Su tokia reforma buvo sugrįžta į 1960-uosius, sovietinės sistemos laikus, kai Kaune buvo tokia pat Vyriausioji kelių valdyba, kaip dabar įsteigta valstybės įmonė. Nesuprantu, kam reikėjo tokių drastiškų revoliucijų, jeigu tik toks rezultatas“, – piktinosi ilgametis susisiekimo ministras.

Padėtis buvo tragiška

J. Biržiškis sako, kad gavęs iš A. Brazausko pasiūlymą ir sutikęs vadovauti „Lietuvos geležinkeliams“ tikėjosi išsaugoti geležinkelininkų dinastijas ir pasiekti, kad į tą bendrovę ateitų dirbti ir darbuotojų vaikai, ir šeimų nariai.

„Mes stengėmės padaryti geležinkelius reikalingus ir gerus valstybei. Kai atėjau į „Lietuvos geležinkelius“, padėtis buvo tragiška, nebuvo iš ko algų mokėti. O išeidamas palikau turtingą organizaciją“, – pasididžiavimo neslėpė pašnekovas.

Jis turi nuomonę ir apie pagrindinę šios valstybinės įmonės būstinę, kurią vis taikomasi privatizuoti: „Nesakau, kad visas tas pastatas jiems reikalingas. Galima kokią dalį padovanoti gimnazijai ar pan. Bet jis istoriškai jiems priklausė ir yra kaip simbolis“.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

J. Biržiškis prasitarė, kad jam vadovaujant „Lietuvos geležinkeliams“, buvo atėję konservatoriai, kurie aiškino, kad Amerikoje tokių pastatų niekas nelaiko, kad reikia privatizuoti.

„Jie sakė, parduokite juos mums, o mes jums išnuomosime. Aš vos neužspringau, išgirdęs tokį pasiūlymą. Buvo toks Amerikos milijonierius, kuris norėjo nupirkti. Bet pasakiau, kad net nepradėtų tokių kalbų“, – prisiminė pašnekovas.

Pinigai ir durys A. Saboniui

Jis papasakojo dar vieną atvejį, kai pas jį į kabinetą atėjo Arvydas Sabonis prašyti pinigų „Žalgirio“ komandai.

„Lietuvos geležinkeliai“ jau buvo susitvarkę, gerai dirbo, turėjo daug pingų. Buvome bagoti. Iš socialinių fondų jam atriekiau 700 tūkst. litų. A. Sabonis ir klausia: „Tai ką man dabar padaryti, kaip atsilyginti?“ Sakau: „Atvažiuok pas mus į bendrą geležinkeliečių susirinkimą, pasveikink juos ir daugiau nieko nereikia“. Kai jis atėjo, tai nei manęs, nei Seimo narių niekas neklausė. Atsistoję jam plojo“, - apie geležinkeliečiams padarytą staigmeną pasakojo buves įmonės vadovas.

Beje, prieš atvykstant aukštaūgiui krepšininkui J. Biržiškis liepė iškirsti duris, nes jos buvusios A. Saboniui per žemos.

Sakau, taigi jis galėjo pasilenkti.

„Ne, sakau, kokia velniava, kas per durys, kad Sabonis įeiti negali. Ir iškirto“, – kvatoja pašnekovas.

B. Lubio pakvietimas

J. Biržiškis, paklaustas, kurį iš septynių premjerų, su kuriais teko dirbti, jis išskirtų, pirmiausia paminėjo B. Lubį.

Ir čia pat papasakojo, kad likus porai savaičių iki mirties B. Lubys aktyviai kvietė jį dirbti „Achemos grupėje“.

„Kvietė ir konsultantu, ir patarėju. Sakė, nesvarbu kokios pareigos, pasakyk kokio nori atlyginimo ir ateik. Sakiau, kad aš jau per senas, bet jis neatstojo“, – paskutinius pokalbius prisiminė pašnekovas.

J. Biržiškis pasakoja, kad vieną kartą jie susitiko Kaune, kitą – likus vos porai savaičių iki B. Lubio mirties jis pasikvietė J. Biržiškį į Jonavą ir dar kartą pakartojo savo kvietimą.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Išgėrėme konjako, kavos. Sako: „Ateisi į Vyriausybę, tai visi žinos, kad atėjo Biržiškis, o ateinu aš, tai niekas su manim nesiskaito“. Sakiau, kad jau trejus metus nieko nedirbu, aptingau, smegenys nebe taip dirba, nenoriu nieko daryti. Jis pasakė, kad išvažiuoja į Druskininkus pailsėti, o kai grįš, pasikalbėsime dar kartą. Bet jis iš ten gyvas jau negrįžo. Taip ir baigėsi dar neprasidėjusi mano karjera „Achemoje“, – prisiminė pokalbininkas.

Jis sako, kad B. Lubį visada labai gerbė.

Jis taip pat gerai įvertino A. Brazauską. Sako, kad itin daug reikalų su juo turėjęs, kai vadovavo „Lietuvos geležinkeliams“. Jis į viską įsigilindavo, buvo ūkiškas.

„Manau, kad A. Brazauskas buvo žmogus, kuris per anksti gimė. Jei paskelbus Lietuvos nepriklausomybę jis būtų buvęs kokių trisdešimties, būtų viskas buvę kitaip. O dabar jis jau buvo pažeistas to tarybinio gyvenimo.

Taip taip galvoju, kad geriausias Lietuvos prezidentas būtų buvęs Justinas Marcinkevičius, kuris būtų sutaikęs, suvienijęs žmones.

Kai dabartinė docentė Nerija Putinaitė parašė disertaciją, kurioje apjuodino J. Marcinkevičių, tai prie savo sodybos pakabinau lentelę su užrašu, kad Vanagaitė ir Putinaitė čia nepageidautinos. Trejetą metų kabėjo, bet dukros vis ramybės nedavė: „Tėvai, nukabink“. Galvoju, kad J. Marcinkevičius išties daug padarė Lietuvai. Ir tikrai jis buvo asmenybė, duok Dieve, Lietuvai daugiau tokių. Tai kam reikia jį po mirties žeminti.

Galvoju, kad jeigu premjeru būtų buvęs A. Brazauskas ar B. Lubys, tai geru keliu būtų mūsų ūkis nuėjęs.

Neblogas, gabus buvo premjeras Adolfas Šleževičius, tiktai per didelis kombinatorius pasidarė.

Tik va nesuprantu, kodėl kai tik gabūs ir protingi vyrai, tai būtinai bufetavas įsimyli. Bet nieko nepadarysi, gražios moterys, norėjo į elitą prasimušti.

O Vytautą Landsbergį būčiau Seimo pirmininku visam laikui palikęs“, – savo įsivaizduojamą valdžios elitą surikiavo J. Biržiškis.

Išlenkia čerką

J. Biržiškis sako, kad dabar jo toks amžius, kad ką nori, tą daro, – kai nori, ir čerką išlenkia, bet tik gero viskio.

J. Biržiškiui buvo atlikta širdies operacija.

Juokiasi, kad po operacijos daktarai sakė, kad dvi taurės vyno – nieko tokio. O štai profesorius Vytautas Jonas Sirvydis jį dar labiau paguodęs, – šis pasakęs, kad ir trys taurelės gero viskio nepakenks.

„Prisipažinsiu, kartais pasitaiko nusižengti taisyklėms, – ypač, kai į sodybą atvažiuoja buvę kolegos kelininkai, geležinkeliečiai, ar pirmosios Vyriausybės ministrai. Būna, kad „Žalgiris“ išlošia, tai paskambinu Albertui Sinevičiui (buvusiam prekybos ministrui – red.), juk vienas negersiu, arba vyresniam broliui Stasiui, telefonais susidaužiame ir išgeriame“,– kvatoja pašnekovas.

Jonas Biržiškis
Jonas Biržiškis
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Buvusio ministro namuose – kupeta laikraščių, jis nuolat stebi žinias, įvairius debatus.

„Aš iš viso nemėgstu politikos“, – rimtu veidu sako pašnekovas, o aš svarstau, kad mes daugiausia apie ją ir kalbėjome.

Rusų kareiviai, panos ir dėžė vodkos

J. Biržiškis buvo tas žmogus, kuris 1991 m. rugpjūtį, iš karto po pučo išlydėjo paskutinį rusų kariuomenės ešeloną. O štai jums ir dar viena istorija iš tiesioginio šių įvykių liudininko.

„Paskutinis ešelonas, prikrautas tankų, turėjo išvažiuoti iš Kauno. Jis turėjo pajudėti jau dieną, bet kariškiai, prisikvietę panų, ten gėrė ir neketino sustoti. O Seime devintą valandą buvo numatytas išleistuvių vakaras. Sėdžiu prie telefono ir laukiu, kada gi jie pajudės. Skambinu Kauno stoties viršininkui, sakau: „Nunešk degtinės dėžę, išdėliok po visus vagonus, tegul jie sulipa ir važiuoja“. Jis sako, kad tada jie visai neišvažuos. Buvo jau vėlu, kai jie pajudėjo. Liepiau nesustojant varyti ešeloną iki Kenos. Man sako, kad pagal įstatymus traukinys turi sustoti Vilniuje, kad būtų patikrinti vagonų ratai. Sakau: „Toks įsakymas, varykit!“, – istorinius įvykius prisiminė jų liudininkas.

Į Seime suorganizuotą rusų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos proga vakarėlį tuometinis susisiekimo ministras J. Biržiškis taip ir nesuspėjo.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(137 žmonės įvertino)
4.5985
Eugenija Grižibauskienė | D+ nariams

Prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs akademikas Buračas – apie nešvarią politiką, skurdą ir dviejų greičių Lietuvą (90)

„Džiaugiuosi, kad nenuėjau į politiką. Juk ten tiek daug pagundų, tiek pavojų ir purvo“, –...

Elektra tarpukario Lietuvoje: nuo boikoto už aukštas kainas iki pamatų moderniai energetikai

Nors tarpukario Lietuva ilgą laiką pagal pagaminamos elektros kiekius vilkosi Europos šalių gale,...

Eugenija Grižibauskienė | D+ nariams

Iš palikuonio lūpų – apie garsiąją Ptašekų knygininkų ir medikų dinastiją, rūpesčio geną, žydišką auklėjimą ir Paliesiaus dvaro aurą (21)

„Kaip dabar atsimenu: tėvas pasisodino mane paauglį virtuvėje prie stalo ir pasakė: „Tiesiog...

Černobylio radiacinę taršą tyrusi mokslininkė – apie tai, kas darosi Kuršių mariose ir kas nutiko Drūkšių ežerui (69)

Gyvenimiškos patirties sukaupusi radiologinių tyrimų pradininkė Lietuvoje Danutė...

Eugenija Grižibauskienė | D+ nariams

Iš verslininkų lūpų: bankroto skonis ir patarimai, padėsiantys atsitiesti (3)

Viską prarasti ir sugebėti atsitiesti. Būtent tokią istoriją man papasakojo vienas garsiausių...

Top naujienos

Lūžio taškas Europoje: situacija dėl koronaviruso po vasaros keičiasi iš esmės (15)

Atostogoms ir vakarėliams įžiebus smarkų COVID-19 atvejų šuolį vasaros pabaigoje Europoje,...

Taip, kaip buvo, nebebus: ekspertai dėlioja scenarijų, kaip pandemija pakeis mūsų gyvenimą (25)

„ Pandemija keičia mūsų ekonomikos struktūrą ir ji niekada nebebus tokia, kokia buvo“, –...

Giedraičių akistatoje – Roko benefisas, lietuvių tritaškių gausa ir dramatiškas „Baskonia“ triumfas

Ispanijos krepšinio ACB pirmenybėse šeštadienio vakarą susitiko komandos, turinčios savo...

Dar viena tyliai artėjanti epidemija – profesorius ragina imtis veiksmų, kol nevėlu (70)

Visame pasaulyje vis sparčiau didėja vaikų ir paauglių antsvorio ir nutukimo epidemijos mastai....

Liko visai nedaug: su gerais orais turėsime atsisveikinti (1)

Sekmadienio naktį Lietuvos padangė išliks mažai debesuota, todėl lietaus lašų nesitikėkim....

Tinderyje su emigrantu susipažinusi kaunietė: jis mušė ir reikalavo išsižadėti Dievo bei nevalgyti mėsos (246)

Pažinčių programėlėje „ Tinder “ su į Lietuvą trumpam grįžusiu emigrantu susipažinusi...

Teks pasistengti, kad negrįžtume į karantiną: ragina dirbti nuotoliniu būdu bent 7 dienas (181)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ( NVSC ) Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė...

Liepa Šimkutė | D+ nariams

Seksas darbo baliuje. Kas to nedarėte, meskite į mane akmenį N-18 (21)

Seksas ant stalo, lifte, tualete, ant susitikimų kambario sofutės, automobilyje, požeminėje...

Mama išvirė žemaitišką grybų sriubą: tokios skanios niekur kitur nerasite (73)

Iki šalnų dar pats tinkamiausias laikas pasimėgauti grybais . O ką dar įdomaus iš jų galima...

Masinė avarija Trakų rajone: susidūrė trys automobiliai ir traktorius, sužaloti trys vaikai (123)

Šeštadienį Trakų rajone įvyko didelė avarija - susidūrė trys lengvieji automobiliai ir...

|Maža didelių žinių kaina