Ši komanda, pasiūliusi susisteminti atskirų institucijų turimus duomenis apie atliekas ir taip jų mažinti, pateko į atvirųjų duomenų konkurso „EU Datathon“ finalą.
Tikimybė laimėti – 33 proc.
Atsidarius „geoFluxus“ tinklalapį. prieš akis iššoka šokiruojanti statistika. Nuo 2020-ųjų pradžios Europos Sąjungoje (ES) sukurta daugiau nei 169 t atliekų, jas tvarkant į orą išmesta daugiau nei 10 t anglies dvideginio, atliekos iš vienos vietos į kitą buvo vežamos daugiau nei 89 mln. km. Skaitliukai tinklalapyje nepaliaujamai sukasi.
„Mūsų duomenys apie atliekas neskamba labai sexy, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau manau, kad ir paprastiems žmonėms būtų įdomu ir net išties svarbu žinoti kai kuriuos faktus, kuriuos mums tie atvirieji duomenys atskleidžia. Jau vien tam, kad galėtų įvertinti įvairius politinius sprendimus ir susidaryti pagrįstą nuomonę“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sakė R. Šilerytė.
Jos su komanda sukurtas tinklalapis, padaręs įspūdį konkurso organizatoriams, leidžia aiškiai pamatyti, kur, kas ir kokias atliekas sukuria, kas su jomis vėliau nutinka.
Norintieji dalyvauti „EUdatathon“ turėjo pasisiūlyti sukurti programėlę, kuri susietų ir panaudotų atvirųjų duomenų rinkinius. Programėlė turėjo būti tinkama siekti vienam iš Europos Komisijos iškeltų tikslų: Europos žaliasis kursas, žmonėms tarnaujanti ekonomika, naujas postūmis Europos demokratijai, prie skaitmeninio amžiaus prisitaikiusi Europa.
„Datatonas, paprastai sakant, yra konkursas, kuriame gauni krūvą visokiausių duomenų ir turi sugalvoti, ką iš jų ką nors naudingo padaryti, – paaiškino R. Šilerytė. – Kokią nors programėlę, tik nebūtinai mobiliajam telefonui, gali būti ir tiesiog tinklalapis(kaip mūsų atveju). Kas sugalvoja naudingiausią ar įdomiausią jų pritaikymą, tas laimi. ES datatonas reiškia, kad visi tie duomenys vienaip ar kitaip susiję su ES ir kad ta nauda turi būti visoms Europos šalims.“
Ketvirtą kartą vykstantį konkursą teko priderinti prie COVID-19, nors jis prasidėjo dar vasarį, kai Europos pandemija dar nebuvo apėmusi. Tiesa, net ir įprastu metu jame galima dalyvauti patogiai įsitaisius namie, bet šįkart ir finalas vyks nuotoliniu būdu.
„Viskas prasideda tikrai nuo sofos“, – juokėsi mokslininkė. Konkursui idėjas, jos žiniomis, pristatė apie 100 komandų. Gegužę buvo paskelbti 12 finalininkų (po tris komandas kiekvienoje teminėje kategorijoje), tarp kurių buvo ir „geoFluxus“. Įgyvendinti savo pasiūlymus finalininkai turėjo iki spalio. Paprastai tos idėjos galiausiai pristatomos konferencijoje per Briuselyje vykstančią Europos regionų ir miestų savaitę, kuri kasmet sulaukia daugiau nei 9 tūkst. dalyvių. Šiemet viskas vyksta internetu.
„Truputį gaila, nes kitų dalyvių taip ir nesutiksim, o ir šiaip gyvame renginyje sulauki sulauki daugiau dėmesio, daugiau kontaktų gali užmegzti. Internetu viskas taip ir lieka gan anonimiška“, – apgailestavo pašnekovė.
Finaliniame renginyje bus išaiškinta ir galutinė nugalėtojų rikiuotė. Laureatams kiekvienoje teminėje kategorijoje numatoma skirti po 12 tūkst., 8 tūkst. ir 5 tūkst. eurų prizus. Iš viso prizinis fondas sudaro 100 tūkst. eurų.
Duomenų yra, atsakymų – ne visada
Konkursui pasiūlytas projektas susijęs su R. Šilerytės rašomos disertacijos tema – kokią įtaką miestų planavimas ir valdymas turi bei gali turėti žiedinei ekonomikai. Iš mokslinio projekto į tikrą startuolį jis pavirto tik šiemet, yra dar labai jauna ir mažai kam žinoma kompanija, todėl vis dairosi galimybių kuo plačiau savo darbą pristatyti.
„Pernai teko dalyvauti toje pačioje konferencijoje, mačiau, ką kitos komandos pristato, todėl atrodė, kad ir mūsų programa tarp jų puikiai tiktų, – pasakojo R. Šilerytė. – Savo tyrimams naudojam labai daug duomenų, dauguma vienaip ar kitaip buvo surinkti „Horizon 2020“ projektų – tai buvo vienas iš datatono reikalavimų. Be to, mūsų startup’o tikslas – kuo efektyviau sumažinti atliekų kiekį ir kuo greičiau pereiti prie žiedinės ekonomikos, o tai taip pat yra vienas iš pagrindinių ES žaliojo kurso tikslų. Taigi be jokių vargų atitikom visas konkurso sąlygas – kodėl tuomet nesudalyvavus?“
Startuolio pavadinimas skamba lyg meno projekto (ne vienam žodis „fluxus“ tikriausiai primena menininką Jurgį Mačiūną). Anot pašnekovės, „geo“ pavadinime atsirado, nes viskas prasidėjo nuo geografijos ir žemėlapių, mėginimo suprasti, kaip atliekų sistema veikia vaizduojant ją žemėlapiuose. „Fluxus“ lotyniškai reiškia „srautas“ („duomenų srautas, atliekų srautas, viskas susiję su judėjimu iš vienos vietos į kitą ir to supratimu“). Tai yra ir meno bei komunikacijos forma, kuri jungia daug skirtingų disciplinų ir kuriai svarbu įtraukti žmogų į patį procesą.
„Mums irgi svarbu visus – ir institucijas, ir pačias kompanijas, kurios sukuria daugiausia atliekų, – įtraukti į šitą procesą, suprasti, kaip ir kodėl atliekos atsiranda, kaip lengviausiai galėtume jomis atsikratyti ir jas pernaudoti“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji su kolegomis sukūrė ne programėlę, bet tinklalapį, kuriame aiškiai matyti, kur, kas ir kokias atliekas pagamina, kas su jomis nutinka. Prieš tapdami startuoliu komandos nariai dirbo mokslinį darbą Delfto technologijų universitete ir atrado, kad beveik visose Europos šalyse aplinkosaugos institucijos turi begalę duomenų (leidimų, sertifikatų, sąskaitų, ataskaitų…), kas su kuriomis atliekomis vyksta, bet jie pakrikę ir netvarkingi.
„Jei, tarkim, paklaustum, kuri kompanija šitame mieste pagamina daugiausia atliekų arba kurių atliekų tvarkymas sukelia daugiausia aplinkos užterštumo ir iš kur jos ateina, niekas negalėtų atsakyti, – tvirtino R. Šilerytė. – Todėl mūsų puslapis leidžia tuos duomenis sudėti į vieną krūvą ir tada klausti bei atsakinėti į tokius klausimus be problemų.
Plastikiniai šiaudeliai ir maišeliai prekybos centruose – tik lašas jūroje
Kol kas tie duomenys nėra visiškai atviri, prie jų galima prisijungti tik pačioms institucijoms. Pavyzdžiui, aplinkosaugos ministerijai, kuri mėgina sugalvoti, kiek taršos sutaupysim, jei uždrausim plastikinius šiaudelius ir maišelius prekybos centruose. Mes atsakom: LABAI mažai, mažiau nei 1 proc., nes didžiąją dalį atliekų (pvz., Olandijoje – daugiau nei pusę visų šalies atliekų) sukuria statybos, ir verčiau leisti valstybės pinigus toms atliekoms mažinti. Paprastiems žmonėms nauda iš to kol kas netiesioginė, bet kuo mažiau taršos ir kuo efektyviau leidžiami „valdiški“ pinigai, tuo mums visiems geriau.“
Atviriesiems duomenims keliama daug įvairių reikalavimų. Mokslininkė pažįsta keletą žmonių, kurie vien jų apibrėžimui sukurti skyrė porą metų tyrimų. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprasta – jei visiems prieinama, reiškia, atvira. Bet taip nėra – neaišku, ar jais galima pasitikėti, ką apskritai jie rodo.
„Tarkim, „statistika rodo, kad šiukšlių deginimas per metus išskiria 100 tonų anglies dvideginio“, bet neaišku nei iš kur šita statistika atsirado, nei kokių šiukšlių, nei kuriais metais, nei koks būtent deginimas“, – paaiškino mokslininkė ir pabrėžė, kad tokie duomenys nelaikomi atviraisiais.
Oficialios statistikos institucijos, pavyzdžiui, „Eurostat“, duomenis pateikia taip, kad būtų aišku, ką tiksliai jie rodo, iš kur atsirado, bet ne vien jie gali tai daryti. Dabar daug universitetų, kitų žinių institucijų siekia, kad bet kokie studentų darbai, moksliniai tyrimai ar apskritai straipsniai publikuotų ir atviruosius duomenis – kuo remiantis kokios nors išvados buvo padarytos, kad būtų kuo mažiau dezinformacijos ir „sugedusio telefono“ efekto, kai kiekvienas savaip interpretuoja skaičius.
Kuria atliekų judėjimo žemėlapius
„geoFluxus“ tinklalapyje pateikiama atliekų statistika atrodo įspūdingai – blogąja prasme. Nejau tiek atliekų sukuriame?
„Tikrai tiek ir tikrai taip greitai! – patikino pašnekovė. – Skamba neįmanomai daug, bet vien todėl, kad galvojame apie savo šiukšles – ką išmetame namuose. Iš tiesų tik apie 11 proc. šiukšlių pagamina paprasti žmonės, visas likusias sukuria fabrikai, statybos, prekybos centrai ir t.t. Žinoma, ne visos jos nugula sąvartynuose, dalis yra perdirbama ar pernaudojama, bet jų vis vien LABAI daug, jos mums visiems kainuoja ir vienaip ar kitaip teršia mūsų aplinką.“
Sugedę agurkai pridaro daugiau bėdos nei plastiko plėvelė
Mokslininkė tinklaraščiui Euroblogas.lt pripažino, kad minėti skaičiai nežavi, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau, jos manymu, net paprastiems žmonėms įdomu ir net svarbu žinoti kai kuriuos faktus, kuriuos atvirieji duomenys atskleidžia. Jau vien tam, kad galėtų įvertinti įvairius politinius sprendimus ir susidaryti pagrįstą nuomonę.
„Tarkim, visas tas šurmulys dėl į plastiką įpakuotų agurkų, kuriais daug kas piktinasi. Tiesa ta, kad sugedę agurkai pridaro daugiau bėdos nei tas plonas plastiko sluoksnis, kuris leidžia jiems kur kas ilgiau išsilaikyti nesugedusiems. Į vieną kilogramą plastiko galima supakuoti tūkstančius agurkų, kurie tuomet išsilaiko net keliomis savaitėmis ilgiau, todėl juos galima vežti didesniais kiekiais ir ilgiau pardavinėti. Dėl to transportas, kuriais agurkai gabenami, sukuria mažiau išmetamųjų dujų.
Iš kur žinom? Iš atvirųjų duomenų, kuriuos publikuoja ES Jungtinis tyrimų centras. Manau, kad iki šiol tie atvirieji duomenys vis dar ne itin prieinami paprastiems žmonėms, nes guli visokiose ne sexy lentelėse ir duombazėse, todėl reikės dar ne vieno datatono, kol jų potencialas bus pasiektas.“
Startuolis skelbia – „We map waste“ (angl. „Mes kuriame atliekų žemėlapius“). R. Šilerytės žodžiais, daug duomenų apie atliekas nenugula į jokią vientisą specialiai tam skirtą sistemą, todėl niekas negali nupiešti tokio iš pažiūros paprasto dalyko, kaip atliekų žemėlapis. Kur jos atsiranda, kur jos nuvežamos, kas su tomis medžiagomis nutinka – ar jos taip ir guli sąvartynuose, ar yra perdirbamos? Kas nutinka perdirbus?
„geoFluxus“ visus tuos duomenis surenka, „sumaitina savo algoritmui“ ir gauna interaktyvius žemėlapius, kurie šį atliekų ir apskritai medžiagų judėjimą paaiškina. Startuolis prisistato kaip platforma, kuri analizuoja bei prognozuoja, kur, kaip ir kurios medžiagos gali būti „išgelbėtos“ nuo tapimo atliekomis:
„Mūsų misija yra visiškai atsisakyti atliekų koncepcijos“. Nors vyriausybės, turinčios pasiekti tvarumo tikslus, daugiausiai pastangų deda mažinant vartojimo atliekas, „geoFluxus“ komanda tvirtina, kad liūto dalis, kalbant apie prarastas žaliavas ir poveikį aplinkai, tenka pramonei.
Lietuva žiedinei ekonomikai palankesnė už Nyderlandus
R. Šilerytė yra diplomuota architektė. Baigusi bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji kurį laiką dirbo pagal specialybę. Tačiau vietoj tiesiog architektūros ji labiau norėjo gilintis į tai, kaip tiek architektūra, tiek miestų planavimas galėtų būti efektyvesni, ekologiškesni, tvaresni. Dėl to mergina išvažiavo į Nyderlandus studijuoti geomatikos magistrantūroje.
„Geomatika – kaip geografija ir matematika viename. Mokomės, kaip tokius dalykus išskaičiuoti ir tuos skaičiavimus pritaikyti tvaresnių miestų planavimui. Tokia gana keista kombinacija, nes architektai paprastai nestudijuoja matematikos. Todėl po studijų dirbau su moksliniais tyrimais Delfto ir Lisabonos universitetuose, vėliau persikrausčiau į Amsterdamą, kur Institute of Advanced Metropolitan Solutions rašau disertaciją, kaip skaičiavimai ir geostatistika gali padėti priimti geresnius sprendimus planavime, projektavime ir apskritai dizaino specialybėse, kurios vis dar labai stipriai remiasi projektuotojo intuicija.“
Lietuvės disertacija yra kaip tik apie tai – kokią įtaką miestų planavimas ir valdymas turi ir gali turėti žiedinei ekonomikai. Būtent iš to gimė „geoFluxus“. Startuolį sukūrė dviese – R. Šilerytė ir belgas Arnout Sabbe, kuris irgi yra architektas, tik ne matematikas, bet urbanistas. Susipažinę universitete, jie suprato, kad sudėjus abi disertacijas ir iš jų sukūrus kompiuterinę programą išeis galingas įrankis, kuris padės greičiau priimti sprendimus. Todėl jie sukūrė kompaniją ir iškart gavom užsakymų iš tokių miestų, kaip Amsterdamas, Paryžius, Antverpenas ir Niujorkas, kurie rungtyniauja žiedinės ekonomikos klausimais.
O ar mūsų šalyje ji įmanoma? Pašnekovė atsakė teigiamai. „Lietuvoje turbūt net lengviau nei Olandijoje, nes mes taip stipriai nuo jos nenutolę, naudojam mažiau resursų ir pagaminam mažiau atliekų. Bet kaip tiksliai toli ar arti esame, nežinau ir turbūt niekas tiksliai nežino – labai nustebčiau, jei žino, nes tie skaičiai guli visokiuose nesusijusiuose stalčiuose. Todėl labai norėčiau vieną dieną „geoFluxus“ parsivežti į Lietuvą ir galėti daugiau ką pasakyti ne spėliodama, o žiūrėdama į žemėlapius“, – apibendrino R. Šilerytė.
