Bedarbių turime tiek, kiek gyvena Marijampolėje: ar nuo koronaviruso pasveiks Lietuvos ekonomika?

Pirmoji izoliacijos banga eina į pabaigą. Tačiau verslo savininkai, vadovai ir paprasti darbuotojai yra kankinami nežinios dėl ateities. Verslui nėra aiškumo, kokia pagalba, kam ir kokiomis sąlygomis bus pasiūlyta. Dar didesnė nežinomybė – ar ekonomika atsigaus, ar neužsisuks mirties kilpos dėl vidinio vartojimo kritimo, dėl eksporto rinkų sutrikimų, dėl nekilnojamojo turto rinkos sąstingio. O dėl informacijos stygiaus ir blogos komunikacijos prasidėjo darbuotojų atleidimo banga – šiandien net 34 tūkst. darbuotojų neteko darbo ir kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Vaizdžiai tariant – visi Marijampolės gyventojai tapo bedarbiais.

Paprasta – nepaprasta analizė

Pabandykime paanalizuoti: „saviizoliacijos“ metu Vilniaus mieste nedirbantys privataus sektoriaus darbuotojai sudarė 40 proc. Jeigu kiekvienam būtų išmokėta 600 eurų – minimalios algos dydžio – parama, tai sudarytų 83 milijonus eurų. Tačiau dalis darbuotojų buvo atleista ir jiems reikės mokėti vidutinio dydžio atlyginimą. Negautos „Sodros“ ir Ligonių kasų ir panašios pajamos bus antrąkart tiek. Galima teigti, kad vien tik nedarbas (ir laike neapibrėžtas darbo ribojimas) Lietuvoje kainuoja 0,5 mlrd. eurų per mėnesį.

Lietuvoje 75 proc. mokesčių sumoka smulkus ir vidutinis verslas, o jame – 85 proc. dirbančiųjų. Dėl karantino 40 proc. nedirbo. Lietuvoje virš 90 proc. valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų sudaro mokesčių pajamos. Į valstybės ir savivaldybių biudžetus per 2018 m. įplaukė 8 740,3 mln. eurų pajamų (šviežesni 2019 m. duomenys rodo, kad Pajamų iš mokesčių į valstybės biudžetą gauta 8 051,2 mln. eurų. Bendrai: 8717,1 mln. eurų. – šaltinis).

Paprastumo dėlei, jas suapvalinus, gausime apie 9 mlrd. eurų per metus arba 750 mln. per mėnesį. 90 proc. yra 675 mln. eurų. Jeigu 40 proc. verslo nedirba, galima prognozuoti, kad biudžeto netektys sudarys apie 270 mln. eurų per mėnesį. Dar mes nežinome, kiek tėvų išėjo priverstinių vaikų priežiūros atostogų ar buvo karantine dėl ligos.

500 mln. eurų skirta medicinos priemonių įsigijimui. Summa summarum, pirmojo karantino mėnesio išlaidos apytiksliai bus 1,5 mlrd. arba dviejų mėnesių valstybės biudžetai. Antrasis mėnuo išlaidas išaugins iki 2–2,5 mlrd. eurų. Priemonių plane numatytas skirti 0,5 mlrd. eurų biudžetas, padėsiantis išsaugoti darbo vietas, gali būti nepakankamas.

Kibucas ar laisvoji rinka?

Planas skolintis 5 mlrd. eurų yra logiškas ir pagrįstas, bet tik su viena sąlyga – jeigu po kelių mėnesių vėl nebus imtasi izoliacijos kaip vienintelės priemonės stabdyti viruso plitimą. Juk logiška, kad pusei Lietuvos sėdint namuose nesurinksi mokesčių net medikų atlyginimams.

Jeigu Europos ir Lietuvos Vyriausybė nepakeis taktikos kovoje su virusu, neįvertins švedų ar net iš dalies latvių patirties, skirti lėšas verslui gaivinti nėra prasmės. Tokiu atveju geriau įvesti visuotinę lygiavą ir gyventi kaip didelei kaimo bendruomenei ar kibucui – kiekvienas gauna maisto, visiems duodama šiek tiek pinigų, bazinių maisto produktų kainos įšaldomos – kaip kad jau paskelbė Ukraina, ir stovime ištiesę vargšės Lietuvos ranką prie Europos paramos eilės.

Kitas kelias – pirmiausia, permąstyti kovos su virusu kelią, skatinti visą Europą rinktis švedišką – kam patinka, galima vadinti ir baltarusišku – modelį, centralizuoti kovą su virusu žemyno mastu bei skubiai gaivinti ne tik verslą bet ir sutrūkinėjusius ryšius tarp šalių. Valstybės, kurios nenori atsiverti, ar tai būtų Vengrija, ar Lenkija – gali likti uždaros.

Klausimai sunkūs kaip antkapių akmenys

Gaivinant Lietuvos ekonomiką reikia suvokti, kas laukia Lietuvos žmonių ir verslo, turinčio įsiskolinimų, jeigu kreditoriai nepakeis savo požiūrio, o atvirkščiai – vertindami išaugusias rizikas, dar labiau sugriežtins sąlygas.

Kas laukia Lietuvos žmonių ir verslo, nuomojančio nekilnojamąjį turtą ir netekusio pajamų?

Kas laukia smulkaus ir vidutinio verslo, jei stambusis piktybiškai užlaikys atsiskaitymus, kaip kad antrą krizės dieną paskelbė „Senukai“ ir „Čili“?

Kas bus su pinigų mase, jeigu įmonės didins atidėjimus į rizikos fondus?

Kaip atstatyti prekybą, jei ir toliau tiekimo grandinė bus sutrikusi?

Kas bus, jei nepavyks atgaivinti eksporto, o jo dydis liks 70, 50 ar 30 proc.? Eksportą atgaivinti be bendro Europos susitarimo, tik Lietuvos jėgomis, yra Sizifo darbas.

Kas bus, jei vidaus vartojimas kris 30 ar 50 proc.? Kokią įtaką tai turės biudžeto pajamoms ir išmokoms bedarbiams ar tarnautojams?

Kas bus, jei bus atleista 15, 30 ar 40 proc. darbuotojų, kaip tai atsilieps biudžeto pajamoms ir išmokoms bedarbiams ar tarnautojams?

Kai nežinai, ką ir kaip gelbėti – paskandini ir pačius gelbėtojus

Ar suvokiama, kad atleidus darbuotojus, susiformuos galinga emigracijos banga, nes mūsų kaimynams už Baltijos jūros trūks plyš reikės darbo rankų? Kas tada?

Klausimų daugiau negu atsakymų, todėl atvira diskusija, atvira komunikacija ir bendra idėjų paieška – žymiai svarbiau, negu raminti verslą, ir tvirtinti, kad viskas yra žinoma. Jeigu žinoma, tai tuo labiau reikia aiškinti ir rodyti, nes kitaip įmonių vadovai jau rytoj gali priimti sunkiai ištaisomus, lemtingus sprendimus valdomiems verslams. Priimant sprendimus, nederėtų pamiršti, kad būtent verslas – pagrindinis LR biudžeto pajamų šaltinis, didžiausias darbdavys, išlaikantis savivaldybių infrastruktūrą, švietimą ir kt., moka palūkanas ir grąžina Lietuvos valstybės skolas.

Svarbu suvokti, kad situacija kurioje atsidūrėme, nėra klasikinė finansinė krizė ir 2008 metų scenarijaus receptais kepamos priemonės gali „prisvilti“. Mes suprantame, kad valdžiai yra sunku nuspręsti ką reikia gelbėti, kada gelbėti, prie kokių sąlygų gelbėti, todėl mes pasiruošę surinkti patyrusių ekspertų grupę ir pagelbėti nustatant objektyvius paramos kriterijus, paramos prioritetus ir garantuoti komunikaciją. Kviečiame susitikti ir aptarti.